Питер Мейл - Metai Provanse

Paklausiau, ar jo medžioklė buvo sėkminga.

— Lapė, — pasakė jis, — bet pernelyg sena, kad būtų galima valgyti. — Jis trūktelėjo pečiais ir prisidegė dar vieną storą „Boyards“ cigaretę, susuktą į geltoną kukurūzinį popierių ir dvokiančią lyg naujas laužas rytmety. — Bet, — pasakė, — ji nebelodys mano šunų ištisomis naktimis, — jis linktelėjo į namo dauboje pusę.

Pasakiau, kad jo šunys atrodo žiaurūs, ir jis išsišiepė. Tik žaismingi, atsakė. Bet kaipgi dėl to karto, kai vienas iš jų pabėgo ir užpuolė senuką? A, tai. Jis pakratė galvą norėdamas atsikratyti skausmingų prisiminimų. Reikalas tas, kad niekada nereikia atsukti nugaros žaismingai nusiteikusiam šuniui, tokia ir buvo to senioko klaida. Une vraie catastrophe (tikra katastrofa). Pamaniau, kad jis apgailestauja dėl seneliui Andrė padarytos žaizdos, nes jam buvo perkąsta kojos vena ir reikėjo lankytis ligoninėje dėl injekcijų ir siūlių, bet aš klydau. Iš tiesų Maso nusiminė, nes buvo įpareigotas nusipirkti naują grandinę, o tie plėšikai iš Kavajono užsiprašė už ją 250 frankų. Tai įkando skaudžiau nei dantys.

Norėdamas apsaugoti jį nuo tolesnių kančių, pakeičiau pokalbio temą ir paklausiau, ar jis iš tiesų valgo lapes. Jis atrodė nustebęs dėl tokio kvailo klausimo, minutę ar dvi žiūrėjo į mane nieko neatsakydamas, lyg manytų, kad aš iš jo šaipausi.

— O argi Anglijoje nevalgomos lapės? — prieš akis man iškilo Belvuar Hunto nariai, besiskundžiantys „The Times“ ir kolektyviai gaunantys širdies smūgį dėl tokios neteisingos ir grynai užsienietiškos idėjos.

— Ne, Anglijoje niekas lapių nevalgo. Vienas apsirengia raudonu paltu, o kitas lekia paskui jį raitas ir lydimas kelių šunų, o paskui nupjaunama uodega.

Maso nustebęs iškėlė galvą.

— Ils sont bizarres, les Anglais (keisti tie anglai). — O paskui su pasimėgavimu ir gana bjauriais judesiais jis nupasakojo, ką civilizuoti žmonės daro su lapėmis.

Civet de renard à la façon Maso

(lapės troškinys pagal Maso)

Susekite jauną lapę ir pasistenkite šauti tiesiai jai į galvą, nes galva neturi jokios kulinarinės vertės. Jei stambūs šratai patenka į valgomas lapės dalis, gali lūžti dantys — Maso parodė man du iš jų — ir sutrikti virškinimas.

Lapės kailį nulupkite, nupjaukite jos parties (lyties organus). Čia Maso iliustruodamas procesą padarė kertantį judesį ranka sau per kirkšnį ir pratęsė sudėtingais rankos sukinėjimais ir tempimais, rodančiais, kad išimami viduriai.

Palikite nuvalytą kūną švariame tekančiame vandenyje 24 valandas, kad dingtų goût sauvage (aštrus skonis). Nusausinkite, susukite į maišą ir pakabinkite lauke per naktį, geriausiai, jei šąla.

Kitą rytą įdėkite lapę į dengtą geležinį puodą ir užpilkite ją kraujo bei raudonojo vyno mišiniu. Pridėkite žolelių, svogūnų, česnako galvučių ir virinkite dieną ar dvi. (Maso atsiprašė, kad negali pasakyti tiksliai, bet paaiškino, jog laikas skiriasi atsižvelgiant į lapės dydį ir amžių.)

Seniau šis patiekalas buvo valgomas su duona ir virtomis bulvėmis, bet dabar, dėkui progresui ir gruzdintuvės išradimui, galima pasitiekti pommes friles (skrudintų bulvyčių).

Maso buvo nusiteikęs kalbėtis. Gyveno vienas, pasakė jis man, ir žiemą kompanijos turėjo menkai. Visą savo gyvenimą jis praleido kalnuose, bet galbūt dabar atėjo laikas persikelti į kaimą, kur galėtų būti tarp žmonių. Žinoma, būtų tikra tragedija palikti tokį gražų namą, tokį ramų, tokį apsaugotą nuo mistralių, suteikiantį puikų pavėsį nuo vidurdienio kaitros, vietą, kurioje jis praleido tiek daug laimingų metų. Tai sudaužytų jam širdį, nebent — jis įdėmiai pasižiūrėjo į mane, blyškios jo akys buvo kupinos nuoširdumo — nebent galėtų pavesti man surasti kokį savo draugą, kuris nusipirktų jo namą.

Pasižiūrėjau žemyn į šešėlyje riogsantį apgriuvusį statinį, į tris šunis, nuolat lakstančius pirmyn atgal su surūdijusiomis grandinėmis, ir pagalvojau, kad visame Provanse būtų sunku surasti mažiau viliojančią vietą gyventi. Jos nepasiekdavo saulės spinduliai, nebuvo jokio vaizdo, jokio erdvės pojūčio, o vidus tikriausiai yra šaltas, drėgnas ir baisus. Pažadėjau Maso, kad turėsiu tai mintyje, ir jis mirktelėjo man.

— Milijonas frankų, — pasakė jis. — Tiesiog veltui. — O tuo tarpu, kol jis dar nebus apleidęs savo mažojo rojaus kampelio, jei aš ką norėčiau sužinoti apie gyvenimą kaime, jis patars man. Čia Maso pažįsta kiekvieną miško centimetrą, žino, kur auga grybai, kur laukinis šernas ateina atsigerti, kurį šautuvą pasirinkti, kaip išdresuoti skaliką, — nėra nieko, ko jis nežinotų, ir jis visas savo žinias perduos man. Aš padėkojau. — Gest normai (tai normalu), — atsakė Maso ir nušleivojo žemyn, link savo milijono frankų vertos rezidencijos.

Kai pasakiau draugui iš kaimo, kad susipažinau su Maso, jis nusišypsojo.

— Ar jis papasakojo tau, kaip išsivirti lapę?

Linktelėjau.

— Ar jis bandė parduoti savo namą?

Linktelėjau.

— Senas blagueur (pagyrūnas). Vėjo pamušalas.

Man tai nerūpėjo. Man Maso patiko ir aš jaučiau, kad jis gali būti turtingas jaudinančios ir nepaprastai reikalingos informacijos šaltinis. Jis supažindintų mane su malonia kaimiška veikla, o ponas Menikučis užsiimtų kiek moksliškesniais dalykais. Viena, ko man dar reikėjo, buvo vedlys, lydėsiantis mane per tamsius prancūzų biurokratijos vandenis, kurie savo daugeriopais subtilumais ir neatitikimais nedidelį reikaliuką gali paversti į kalnus žlugusių vilčių nuolaužų.

Turėjome būti įspėti dėl komplikacijų, susijusių su namo įsigijimu. Mes norėjome nusipirkti, savininkas norėjo parduoti, dėl kainos buvo susitarta, viskas buvo aišku. Bet tuomet nenoromis tapome nacionalinio popierių rinkimo sporto dalyviais. Gimimo liudijimų buvo pareikalauta kaip įrodymo, jog mes egzistuojame; pasų — kad mes britai; santuokos liudijimų — kad negalėtume nusipirkti namo savo meilužiams; nesamas skyrybų dokumentas turėjo įrodyti, jog mūsų santuokos liudijimas tebegalioja; prireikė įrodymų, kad turime adresą Anglijoje (mūsų vairuotojų teisės su puikiausiais adresais buvo pripažintos kaip nepakankamos; ar mes neturime kitokių gyvenamosios vietos įrodymų, pavyzdžiui, senų sąskaitų už elektrą?). Tarp Prancūzijos ir Anglijos keliavo popieriai — kiekvienas informacijos trupiniukas, išskyrus kraujo grupę ir pirštų atspaudus, — kol pagaliau vietinis teisininkas sukišo mūsų gyvenimus į bylą. Tuomet pirkimas-pardavimas galėjo vykti toliau.

Mus pavertė savo sistemos dalyviais, nes buvome užsieniečiai, perkantys mažytę Prancūzijos dalį. Savaime suprantama, kad nacionalinis saugumas turėjo būti garantuotas. Ne toks svarbus reikalas, be abejonės, turėjo įvykti greičiau ir pareikalauti mažiau popierių. Nuvykome pirkti mašinos.

Tai buvo standartinis deux chevaux (dviejų arklio jėgų) „Citroën“ modelis, kuris labai mažai pasikeitė per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Dėl to atsarginių dalių buvo galima rasti kiekviename kaime. Techniškai jis nėra sudėtingesnis nei siuvimo mašina ir kiekvienas kiek gabesnis kalvis gali jį pataisyti. Mašina yra pigi ir turi gana nedidelį pagrindinį greitį. Nors pakaba padaryta iš „drebučių“ ir dėl to tai yra vienintelis automobilis pasaulyje, galintis sukelti jūros ligą, „Citroën“ — nuostabi ir praktiška mašina. O mašinų salone jie dar turėjo vieną.

Pardavėjas pasižiūrėjo į mūsų vairuotojų teises, galiojančias Bendrosios rinkos šalyse dar gerokai po 2000 metų. Ir su nepaprasto gailesčio išraiška veide papurtė galvą ir pakėlė akis.