Питер Мейл - Metai Provanse

Žinoma, jie buvo susidomėję mumis, ne tik kaip kaimynais, bet ir kaip būsimais partneriais, ir pro mare (vynuogių degtinės) upes ir juodo tabako rūką bei dar tankesnį akcento šydą mes pagaliau supratome esmę.

Didžioji dalis šešių akrų žemės, kurią mes nusipirkome kartu su namu, buvo apsodinta vynuogynais ir metų metus prižiūrima pagal tradicinę métayage (žemės nuomos iš pusės) sistemą: žemės savininkas apmoka pagrindines išlaidas už naujų vynuogienojų įveisimą ir tręšimą, o fermeris atlieka laistymo, skynimo ir apkarpymo darbus. Sezono pabaigoje jis pasiima du trečdalius pelno, o savininkas — vieną. Jei žemės savininkas pasikeičia, susitarimas yra peržiūrimas — tai ir rūpėjo Fostenui. Buvo gerai žinoma, kad didžioji dalis Luberono žemės buvo nupirkta kaip résidences secondaires (užmiesčio viloms) ir naudojama tik savaitgaliais ar pramogoms, dirbama žemė pavirto įmantriais sodais. Buvo ir visiškos šventvagystės atvejų, kai vynuogynai būdavo iškertami ir taip padaroma vietos teniso kortams. Teniso kortai! Fostenas net krūptelėjo iš pasidygėjimo kilsteldamas pečius ir antakius, vertindamas neįtikėtiną idėją pakeisti vertingus vynuogynus abejotinu malonumu kaitroje ten ir atgal svaidyti mažą baltą kamuoliuką.

Jam nevertėjo jaudintis. Mes mėgome vynuogynus, jų taisyklingumą priešais besidriekiančius kalnus ir tai, kaip vynuogynai mainosi nuo šviesiai žalios spalvos į tamsesnę, o iš jos į geltoną ir raudoną, kai pavasarį ir vasarą pakeičia ruduo. Tuos mėlynus dūmus per karpymo sezoną, kai deginamos nuokarpos ir kaip žiemą nukarpyti kelmeliai kyšo tuščiuose laukuose — vynuogynai tiesiog privalėjo čia būti, o teniso kortai ir landšaftiniai sodai — ne. (Net ir mūsų baseinas, nors jį įrengiant bent jau nereikėjo iškirsti vynuogynų.) Beje, juk dar yra ir vynas. Pasirinkome pasiimti savo pelno dalį grynaisiais arba buteliais ir vidutiniškai gerais metais mūsų derliaus dalis bus apie tūkstantis litrų gero raudono ir rožinio vyno. Kiek mokėdami aiškiau savo netvirta prancūzų kalba pasakėme Fostenui, kad labai džiaugsimės galėdami pratęsti jau esantį susitarimą. Jis nušvito. Pamatė, jog mes visi puikiai sutarsime. Vieną dieną galbūt net galėsime pasikalbėti.

„Le Simiane“ savininkas palinkėjo mums laimingų Naujųjų metų ir luktelėjo tarpdury, kol mes stovėjome siauroje gatvelėje žiūrėdami į saulę.

— Neblogai, ką? — pasakė jis mosteldamas viena aksomu apvilkta ranka link miestelio, markizo de Sado rūmų bei kalnų panoramos ir giedro, skaidraus dangaus virš jų. Tai buvo nerūpestingas savininko gestas, lyg jis rodytų mums savo asmeninio dvaro kampelį. — Kai kam tenka laimė gyventi Provanse.

Taip, pamanėme, iš tiesų, kai kam tenka tokia laimė. Ir žiema čia tokia, kad mums nevertėjo temptis visų tų bjauraus oro reikmenų: batų, paltų ir colio storumo megztinių, kuriuos atsivežėme iš Anglijos. Jausdamiesi sočiai ir šiltai važiavome namo lažindamiesi, ar greitai galėsime pirmą kartą per metus išsimaudyti, ir jausdami gilią užuojautą tiems vargetoms atšiauresnio klimato zonose, kuriems tenka kęsti tikrą žiemą.

O tuo metu už tūkstančio kilometrų šiaurėje, Sibire, gimęs vėjas vis stiprėjo prieš paskutinę savo kelionės dalį. Buvome girdėję pasakojimų apie mistralius, varydavusius iš proto žmones ir gyvūnus. Kriminalinių nusikaltimų bylose jie būdavo švelninanti aplinkybė. Mistraliai pūsdavo penkiolika dienų iš eilės su šaknimis raudami medžius, apversdami mašinas, daužydami langus, nublokšdami senutes į griovius, išversdami telegrafo stulpus; jie švilpdavo kiaurai namus lyg šalti, niūrūs vaiduokliai, sukeliantys la grippe (gripą), rietenas namuose, tinginystę, dantų skausmą, migreną — visas Provanso problemas, kuriomis nebuvo galima apkaltinti politikų, sukeldavo sacré vent (baisųjį vėją), apie kurį provansiečiai kalbėdavo su tam tikru mazochistiniu pasididžiavimu.

Tipiškas prancūziškas perdėjimas, manėme mes. Jei jiems tektų kęsti nuo Lamanšo atūžiančias audras ir beveik horizontaliai į veidą kliokiantį lietų, tuomet jie gal ir žinotų, kas tai — tikras vėjas. Klausydavomės jų istorijų ir norėdami suteikti pasakotojui malonumo vaizdavome, kad mums tai daro įspūdį.

Taigi buvome beveik nepasiruošę, kai pirmieji metų mistraliai kaukdami atlėkė į Ruanos slėnį, pasuko kairėn ir trenkė į vakarinę namo sieną. Jų jėgos pakako stogo čerpėms nublokšti į baseiną ir sudaužyti langą, kuris nerūpestingai buvo paliktas atviras. Per parą temperatūra nukrito dvidešimčia laipsnių. Iš pradžių buvo nulis, paskui šeši laipsniai žemiau nulio. Marselyje atliekami matavimai parodė vėjo greitį — 180 kilometrų per valandą. Mano žmona virtuvėje gamino maistą apsivilkusi paltą. Aš bandžiau spausdinti apsimovęs pirštines. Liovėmės kalbėję apie savo pirmąsias maudynes ir išmintingai ėmėme galvoti apie centrinį šildymą. Tuomet vieną rytą pasigirdo traškančių šakų garsas ir vienas po kito, nuo vandens, užšalusio per naktį, spaudimo, sprogo vamzdžiai.

Vamzdžiai atitrūko nuo sienos sustorėję ir pilni ledo, ir ponas Menikučis tyrinėjo juos profesionalia santechniko akimi.

— Oh là là (ojojoi), — pasakė jis. — Oh là là . — Paskui pasisuko į savo jaunąjį padėjėją, kurį vadino tik jeune homme (jaunuoju vyru) ar tiesiog jeune (jaunuoliu). — Ar matai, ką čia turime, jeune . Atvirus vamzdžius. Visai neapšiltintus. Žydrojo kranto vandentiekis. Kanuose, Nicoje taip gali būti, bet ne čia...

Jis paniekinamai caktelėjo liežuviu ir pamojavo pirštu po jeune (jaunuolio) nosimi pabrėždamas, koks skirtumas tarp švelnių pakrantės vėjų ir geliančio šalčio, kuriame mes dabar stovėjome, ir kruopščiai užsimaukšlino vilnonę kepurę ant ausų. Menikučis buvo neaukštas ir tvirtai sudėtas, tiesiog gimęs būti santechniku, kaip jis pasakytų, nes galėjo įlįsti į ankštas vietas, kurios stambesniam vyrui būtų nepasiekiamos. Laukdamas, kol jeune (jaunuolis) pastatys litavimo lempą, ponas Menikučis skaitė pirmą iš visos eilės paskaitų ir rinktinių pensées (minčių), kurių aš vis linksmiau klausysiuos per visus ateinančius metus. Šiandien jis dėstė geofizinę teoriją apie vis atšiauresnius Provanso vėjus.

Trejus metus iš eilės žiemos buvo daug šaltesnės, nei kas nors galėjo prisiminti — tiesą sakant, pakankamai šaltos, kad pribaigtų senuosiuos alyvmedžius. Tai buvo pagal Provanso posakį, kuris pasigirsta, kai tik pateka saulė, — pas normale (nenormalu). Bet kodėl? Prieš išdėstydamas savo teiginius ponas Menikučis davė man dvi sekundes pamąstyti apie šį fenomeną, o paskui vis baksteldavo į mane pirštu, lyg norėtų įsitikinti, kad aš klausausi.

Aišku, pasakė jis, kad vėjai, kurie atpučia šalčius iš Rusijos, atlekia į Provansą didesniu greičiu nei anksčiau, jiems reikia mažiau laiko tikslui pasiekti ir todėl jie mažiau sušyla kelyje. O taip yra dėl to — ponas Menikučis padarė trumpą, bet dramatišką pauzę, — jog keičiasi Žemės plutos konfigūracija. Mais oui (betgi taip). Kažkur tarp Sibiro ir Menerbo Žemė tapo plokštesnė ir dėl to vėjas lekia tiesiai į pietus. Tai visiškai logiška. Nelaimei, antra paskaitos („Kodėl Žemė tapo plokštesnė“) dalis buvo nutraukta dar vieno sprogusio vamzdžio ir mano mokymą nustūmė į šalį virtuoziškas darbas prie apsaugos nuo vėjo.

Vėjo poveikis Provanso gyventojams buvo greitas ir akivaizdus. Jie kasdien laukė saulėto oro ir jų nuotaika subjurdavo kaskart, kai to nenutikdavo. Jie žiūrėjo į lietų lyg į asmeninį įžeidimą, kavinėse, vis papurtydami galvas, jie užjausdavo kits kitą labai įtariai vis žvilgteldami į dangų, lyg skėrių debesys būtų leidęsi ant žemės ir ropotų per balas. Jei nutiks kas nors blogiau nei lietinga diena, pavyzdžiui, kaip tas atšalimas žemiau nulio, rezultatas bus pritrenkiantis — didžioji gyventojų dalis prapuls.