Питер Мейл - Metai Provanse

Patiekus kavą, atkimštų butelių skaičių papildė vietinių digestifs (alkoholinių gėrimų po valgio) rinkinys. Man širdis būtų nusmukusi, jei būtų likę vietos jai nusmukti, bet nebuvo galima prieštarauti primygtinai šeimininkams prašant. Aš privalėjau paragauti vieną gėrimą, paruoštą pagal vienuolikto amžiaus Žemosiose Alpėse gyvenusių vienuolių, nevengusių alkoholio, receptą. Kai gėrimas buvo pilamas, manęs paprašė užsimerkti, o man atsimerkus pilnas tiršto geltono skysčio bokalas buvo pastatytas priešais mane. Beviltiškai apsižvalgiau aplinkui. Visi stebėjo mane ir nebuvo jokių šansų atkišti tai šuniui ar nepastebimai nuvarvinti į batą. Atsirėmęs į stalą viena ranka, kad būtų tvirčiau, paėmiau bokalą kita, užsimerkiau, pasimeldžiau šventajam virškinimo sutrikimų globėjui ir užsiverčiau.

Nieko neatsitiko. Geriausiu atveju tikėjausi nusvilusio liežuvio, o blogiausiu — sudegintų skonio receptorių, bet nepajutau nieko, išskyrus orą. Tai buvo stiklo apgaulė ir pirmą kartą per savo suaugusiojo gyvenimą man labai palengvėjo, kad neteko išgerti. Nutilus kitų svečių juokui, iškilo tauriųjų gėrimų grėsmė, bet mus išgelbėjo katė. Persekiodama kandį ji nušoko nuo savo stebėjimo vietos ant didelės armoire (spintos) ir užlėkė ant kavos puodelių bei butelių, stovėjusių ant stalo. Tai buvo tinkamas metas išeiti. Keliavome namo sunkiai nešdami pilvus, užmiršę šaltį, praradę kalbos dovaną, o miegojome kaip užmušti.

Net ir Provanso standartais, tai nebuvo kasdienis pasivaišinimas. Žmonėms, kurie dirba žemę, daug valgo vidurdienį, o vakare menkiau, toks įprotis yra sveikas ir išmintingas, bet mums gana netinkamas. Atradome, jog niekas geriau už sočius priešpiečius nesužadina noro suvalgyti pietų. Tai kėlė nerimą. Reikia kažką daryti su tuo naujuoju gyvenimu tarp tokios gausybės skanėstų, tarp vyrų ir moterų, kurių susidomėjimas maistu tampa manija. Pavyzdžiui, mėsininkas nepasitenkins tik paprasčiausiai pardavęs jums mėsos. Jis labai išsamiai papasakos kol už jūsų susidarys eilutė, kaip ją išvirti, patiekti, su kuo valgyti ir kuo užgerti.

Pirmą kartą taip nutiko, kai mes nuvažiavome į Aptą nusipirkti veršienos provansietiškam troškimui, vadinamam pebronata (aštriu troškiniu). Mus nusiuntė pas mėsininką senojoje miesto dalyje, turėjusį meistro reputaciją, be to, très sérieux (labai rimto). Jo parduotuvė buvo mažutė, abu su žmona stambūs ir iš mūsų keturių jau susidarė būrelis. Jis įdėmiai klausėsi, kol mes aiškinome norį pasidaryti tą ypatingą patiekalą, galbūt jis yra apie aną girdėjęs.

Mėsininkas pasipiktinęs švilptelėjo ir pradėjo galąsti didelį peilį taip energingai, kad žengtelėjome atgal. Ar mes suvokiame, paklausė jis, kad žiūrime į ekspertą, galimas daiktas, į geriausią pebronata (aštraus troškinio) žinovą Vokliūze? Jo žmona susižavėjusi linktelėjo. Nes, pasakė jis, mosuodamas dešimčia colių išgaląstos geležies prie mūsų veidų, jis parašė apie tai knygą — tam tikrą knygą, — kurioje yra dvidešimt pagrindinio recepto variantų. Jo žmona linktelėjo dar kartą. Ji buvo lyg garsaus chirurgo vyriausioji medicinos sesuo, paduodama jam pagaląsti švarius peilius prieš operaciją.

Matyt, mes atrodėme pakankamai įtikinti, nes tuomet jis išpjovė dailų gabalą veršienos, o jo tonas tapo profesoriškas. Mėsininkas supjaustė mėsą, sukapojo kubeliais, sudėjo į mažą maišelį su susmulkintais žalumynais, pasakė, kur nueiti nusipirkti geriausių saldžiųjų pipirų (keturis žalius ir vieną raudoną, spalvų kontrastas būtinas estetiniais sumetimais), ir du kartus pakartojo receptą norėdamas įsitikinti, kad mes nepadarysime bêtise (kvailystės), ir patarė tinkamą „Côtes du Rhône“. Tai buvo puikus spektaklis.

Provanso žemėje gurmanų tanku, o išminties perlai kartais atrandami mažiausiai tam tinkamoje vietoje. Jau apsipratome su tuo, kad prancūzai yra labai susižavėję maistu taip, kaip kitos tautos sportu ar politika, bet net ir žinodami tai nustebome išgirdę, kaip ponas Banjolas, valytojas, nagrinėja trijų žvaigždučių restoranų trūkumus. Jis užsuko iš Nimo, kad ištrintų smėliu akmenines grindis, ir iš pat pradžių buvo aišku — šis žmogus nesielgia lengvabūdiškai su savo skrandžiu. Kiekvieną dieną, lygiai dvyliktą valandą jis nusivilkdavo savo kombinezoną ir dviem valandoms išeidavo į vieną vietinį restoraną.

Ponas Banjolas įvertino jį kaip neblogą, bet žinoma neprilygstantį „Beaumaniėr“ Le Bo mieste. „Beaumaniėre“ turi tris „Michelin“ žvaigždutes ir 17 balų iš 20 „Gault-Millau“ vadove. Čionai, kaip pats sakė, jis suvalgė tikrai ypatingą jūros ešerį en croûte (tešloje). Matote, „Troisgros“ Ruane taip pat buvo puiki įstaiga, nors ji įsikūrusi priešais stotį ir vieta nebuvo tokia graži kaip Le Bo. „Troisgros“ turi tris „Michelin“ žvaigždutes ir 19,5 balo iš 20 „Gault-Millau“ vadove, ir taip toliau. Kai jis užsimaukšlindavo kelių apsaugas ir toliau gramdė grindis, tapdavo asmeniniu gidu po penkis ar šešis prabangiausius restoranus Prancūzijoje, kuriuos ponas Banjolas buvo aplankęs savo kasmetinių išvykų metu.

Kartą jis yra buvęs Anglijoje ir valgęs keptą ėriuką Liverpulio viešbutyje. Maistas buvo bespalvis, apyšiltis ir beskonis. Suprantama, pasakė ponas Banjolas, juk gerai žinoma, kad anglai žudo ėriuką du kartus: pirmą kartą pjaudami, o antrą gamindami. Dėl tokio bandymo paniekinti mano tėvynės virtuvę aš išėjau ir palikau jį toliau gramdyti grindis ir svajoti apie savo kitą apsilankymą Bokiūze.

Oras vis dar buvo šaltas, geliantis, tačiau naktys buvo nepaprastai žvaigždėtos, o saulėtekiai vaizdingi. Vieną ankstyvą rytą saulė atrodė nepaprastai didelė ir kabėjo žemai, o viskas aplinkui akinamai spindėjo ar skendėjo tamsiame šešėlyje. Šunys linksmai bėgo priekyje ir aš išgirdau jų lojimą daug anksčiau, nei pamačiau, ką jie rado.

Mes atėjome į tą miško dalį, kur šlaitai leidžiasi žemyn ir susidaro gili įduba. Prieš šimtmečius kažkoks nevykęs fermeris joje pasistatė namą, kuris beveik visą laiką skendėjo tamsiame aplink augančių medžių šešėlyje. Praeidavau pro čia ne kartą. Langai visada buvo su uždarytomis langinėmis, ir vienintelis ženklas, rodantis, kad name gyvena žmogus, buvo iš kamino kylantys dūmai. Priekiniame sodelyje du dideli susivėlę vilkšuniai ir juodas mišrūnas nuolat lakstė pirmyn atgal, kaukė ir tampė savo grandines stengdamiesi pagriebti kiekvieną praeivį. Šie šunys garsėjo piktumu; vienas iš jų atsirišo ir įsikabino seneliui Andrė į koją. Mano šunys, kupini narsos, kai susitinka drovias kates, protingai nutarė neprieiti pernelyg arti prie trijų priešiškų nasrų ir išsiugdė įprotį apibėgti namą lankstu per nedidelę stačią kalvą. Dabar jie buvo viršuje ir lojo taip nervingai, kaip šunys, bandantys padrąsinti save, kai susiduria su kuo nors netikėtu įprastoje aplinkoje.

Užlipau į kalvos viršūnę, saulė švietė tiesiai į akis, bet aš pastebėjau tarp medžių iš nugaros apšviestos figūros siluetą, kuriai aplink galvą tvyrojo dūmų nimbas, šunys saugiu atstumu triukšmingai jį tyrinėjo. Kai priėjau arčiau, vyriškis ištiesė šaltą, sudiržusią ranką.

— Bon jour (laba diena). — Jis ištraukė cigaretės nuorūką iš burnos kampučio ir prisistatė: — Maso, Antuanas.

Atrodė, kad jis pasirengęs karui. Dėmėtas maskuojamasis švarkas, karinė džiunglių kepurė, šovininė su šoviniais ir pneumatinis šautuvas.

Jo veidas buvo įgavęs greitai iškepto žlėgtainio spalvą ir struktūrą, o smaili nosis kyšojo virš nušiurusių, nikotinu dvokiančių ūsų. Blyškios žydros akys žvelgė pro vešlią rusvai gelsvų antakių raizgalynę, o jo išpuvusi šypsena būtų sukėlusi neviltį net pačiam optimistiškiausiam stomatologui. Nepaisant to, jis skleidė kažkokį beprotišką draugiškumą.