Питер Мейл - Metai Provanse

Šunys priprato prie sniego, lyg jauni lokiai jie įsirausdavo į pusnis ir išlįsdavo baltais ūsais arba milžiniškais, lengvais šuoliais lakstydavo po laukus. Be to, jie išmoko čiuožinėti. Baseinas, kurį aš tik prieš keletą dienų planavau išvalyti ir paruošti ankstyvoms pavasario maudynėms, pavirto į žydrai žalio ledo luitą, sukėlusį šunų susižavėjimą. Ant ledo jie statydavo abi priekines letenas, paskui atsargiai trečią ir galiausiai nuleisdavo likusią leteną. Minutę šunys mąstydavo apie įdomų pasaulį, kai vieną dieną gali ką nors lakti, o kitą dieną — jau stovėti ant to daikto. Paskui uodega pradėdavo virpėti iš susižavėjimo ir galima buvo judėti toliau. Aš visada maniau, jog šunys yra sudaryti pagal keturių varančiųjų ratų transporto priemonių principą, su vienoda varomąja jėga, einančia iš kiekvienos kojos, bet atrodo, kad jėga yra sukoncentruota užpakalinėje dalyje. Taigi priekinė čiuožinėjančio šuns dalis gali norėti judėti tiesiai, bet užpakalinė dalis yra visiškai nekontroliuojama, slidinėja iš vienos pusės į kitą, kartais grėsmingai užlėkdama ant priekinės.

Naujas dalykas leisti dienas lyg negyvenamojoje saloje viduryje tapybiškos jūros suteikdavo didžiulį malonumą. Vaikštinėdami nueidavome ištisas mylias, kapodavome malkas, suvalgydavome milžiniškus pietus ir mums būdavo šilta. Bet naktimis, net ir palikus degančią ugnį, apsivilkus megztinius ir dar daugiau prisivalgius, šaltis smelkėsi pro akmenines grindis ir sienas, stingdydamas kojų pirštus ir visus raumenis. Dažnai eidavome gulti devintą valandą, o ankstyvais rytais, kaip mes kvėpuojame, buvo matyti iš debesėlių, kylančių virš pusryčių stalo. Jei Menikučio teorija buvo teisinga ir mes gyvename plokštesniame pasaulyje, visos ateities žiemos bus tokios kaip ši. Atėjo laikas liautis vaidinus, kad mes esame poatogrąžių klimate, ir įsitaisyti centrinį šildymą.

Paskambinau ponui Menikučiui, jis neramiai manęs pasiteiravo apie vamzdžius. Pasakiau, kad visi jie laikosi puikiai.

— Malonu girdėti, — pasakė jis, — nes dabar penki laipsniai žemiau nulio, keliai pavojingi, o man — penkiasdešimt aštuoneri metai. Aš lieku namie, — jis luktelėjo ir pridūrė: — Man reikia groti klarnetu. — Tai jis darė kiekvieną dieną, kad pirštai išliktų vikrūs, o mintys atitoltų nuo santechnikos bėdų. Iškilo tam tikrų sunkumų kreipiant pokalbį nuo jo minčių apie baroko kompozitorius link paprasto reikalo apie mūsų šaltą namą. Pagaliau mes susitarėme, kad užsuksiu pas jį, kai tik keliai bus nuvalyti. Savo namuose jis turi visų rūšių įrangos: dujinės, kūrenamos skystu kuru, varomos elektra, o jo paskutinis pirkinys — besisukiojanti saulės šilumos plokštė. Jis visa tai parodys man, be to, aš galėsiu susipažinti su ponia, jo žmona, turinčia tobulą soprano balsą. Akivaizdu, kad šalia radiatorių ir užsukamų čiaupų manęs laukia ir muzikos valandėlė.

Viltis sušilti paskatino mus galvoti apie vasarą ir pradėjome planuoti, kaip paversti uždarą kiemelį už namo svetaine gryname ore. Viename kampe ten jau stovėjo kepsninė ir baras, bet trūko didelio, tvirto, nuolatinio stalo. Stovėdami šešių colių storio sniege bandėme įsivaizduoti pietus rugpjūčio vidury ir ant akmeninių plokščių pažymėjome penkių pėdų kvadratą, pakankamai didelį, kad prie jo susėstų aštuoni įdegę basi žmonės ir stalo viduryje dar liktų daugybė vietos didžiuliams salotų, pâtés (makaronų) ir sūrio dubenims, šaltiems pakepintiems saldiesiems pipirams, alyvuogių duonai ir atšaldytiems vyno buteliams. Mistralio šuoras nusirito per sodą ir ištrynė pėdsaką sniege, bet mes jau buvome nutarę — stalas turi būti kvadratinis, ant vienintelės akmeninės kojos.

Kaip ir daugeliui į Luberoną atvykstančių žmonių, mums padarė įspūdį vietinio akmens įvairovė ir universalumas. Tai gali būti pierre froide (šaltas akmuo) iš Tavelio akmenų skaldyklos, lygus, smulkių grūdelių, smėlinės spalvos, ar pierre chaude (šiltas akmuo) iš Lakosto, šiurkštesnis, minkštesnis, ne visai baltas; arba vienas iš dvidešimties pavidalų ir tekstūros variantų. Yra akmens, skirto ugniavietėms, baseinams, laiptams, sienoms ir grindims, sodų tvoroms ir virtuvės kriauklėms. Jis gali būti grubus ar poliruotas, aštriais ar apvaliais kampais, išpjautas kvadratais ar lengvomis vingiuotomis formomis. Jis yra naudojamas ten, kur Britanijoje ar Amerikoje statybininkai naudoja medį, geležį ar plastiką. Vienintelis mūsų atrastas šio akmens trūkumas buvo tas, kad žiemą jis nelaiko šilumos.

Tikras siurprizas buvo kaina. Kvadratinis metras akmens buvo pigesnis nei linoleumo ir mes labai apsidžiaugėme šiuo greičiau klaidinančiu atradimu, nes neįvertinome akmens pristatymo kainos. Nutarėme nepaisyti oro sąlygų ir nuvykti į akmens skaldyklą nelaukdami pavasario. Draugai rekomendavo vyrą vardu Pjero, Lakosto miestelyje; jis dirbo gerai, o kainos buvo tinkamos. Jis mums nupasakojo kaip un origina l (originalą), savotiško būdo žmogų. Susitikimas su Pjero buvo sutartas pusei devynių ryte, kai akmens skaldykloje dar bus tylu.

Pasukome pagal rodyklę iš šalutinio kelio už Lakosto ir keliuku tarp krūminių ąžuolų nuvažiavome tolyn į krašto gilumą. Tai visai nebuvo panašu į kokią pramoninę zoną ir mes jau rengėmės sukti atgal, bet vos neįvažiavome į skaldyklą — milžinišką duobę, išraustą žemėje ir priverstą akmens blokų. Dalis jų buvo neapdoroti, kai kurie jau paversti antkapiais, paminklais, milžiniškomis sodų urnomis, sparnuotais angelais bauginamai aklomis akimis, mažomis triumfo arkomis ir neaukštomis, apvaliomis kolonomis. Toli kampe stovėjo trobelė, jos langus buvo visiškai uždengusios šimtametės akmens skaldyklos dulkės.

Pasibeldėme ir įėjome, Pjero buvo viduje. Tai buvo gauruotas, su pasišiaušusia juoda barzda ir tankiais antakiais vyras. Atrodė lyg piratas. Jis pakvietė mus užeiti nubraukdamas dulkes nuo dviejų kėdžių nuspurusia fetrine skrybėle, kurią jis paskui kruopščiai padėjo ant stalo, virš telefono.

— Anglai, ar ne?

Mes linktelėjome ir jis draugiškai pasilenkė prie mūsų.

— Turiu anglišką mašiną, senovinę „Aston Martin“. Magnifique (nuostabi).

Jis pabučiavo savo pirštų galiukus baltai išsitepdamas barzdą ir ėmė raustis po popierius ant stalo, nuo kiekvienos šūsnies pakeldamas debesis dulkių. Kažkur turėjo būti nuotrauka.

Gergždžiančiai suskambo telefonas. Pjero ištraukė jį iš po savo kepurės ir vis rimtėjančiu veidu klausėsi, o paskui padėjo ragelį.

— Dar vienas antkapis, — pasakė jis. — Tai vis dėl to oro. Seni žmonės neištveria šalčio. — Jis apsižvalgė ieškodamas skrybėlės, nusitraukė ją nuo galvos ir vėl uždengė telefoną paslėpdamas blogas naujienas.

Pjero grįžo prie mūsų reikalo.

— Draugai pasakė man, kad jūs norite stalo.

Aš buvau padaręs detalų mūsų stalo piešinį stropiai pažymėdamas visus išmatavimus metrais ir centimetrais. Žmogui, turinčiam penkiamečio meninius sugebėjimus, tai buvo tikras šedevras. Pjero trumpai į jį žvilgtelėjo, stabtelėjo prie matmenų ir papurtė galvą.

— Non (ne). Tokio dydžio akmens luitas turi būti du kartus storesnis. Be to, jūsų pagrindas sugrius — pouf (babakšt)! — per penkias minutes, nes viršutinė plokštė svers.... — jis užrašė kažkokius skaičiavimus ant mano piešinio, — ... nuo trijų iki keturių šimtų kilogramų. — Pjero apvertė popierių ir ėmė piešti kitoje pusėje. — Štai. Štai ko jums reikia. — Jis pastūmė brėžinuką mums per stalą. Šitas stalas buvo daug geresnis nei mano, čia buvo nupieštas dailus monolitas, paprastas, kvadratinis, taisyklingų proporcijų.