Питер Мейл - Metai Provanse

Teisingas, bet neviltį keliantis patarimas. Nerimaudami laukėme kito telefono skambučio.

Gyvenimas pasikeitė, statybininkai pakeitė jį. Jei atsikeldavome iki pusės septynių, papusryčiauti galėdavome ramiai. O jei vėliau, tai dėl garsų iš virtuvės negalėdavome nė pasikalbėti. Vieną rytą, kai grąžtai ir kūjai įsismarkavo visu garsumu, pamačiau, kad juda mano žmonos lūpos, bet neišgirdau nė vieno žodžio. Tuomet ji perdavė man raštelį: „Gerk savo kavą, kol ji dar švari.“

Bet pažanga jau matėsi. Sunaikinę virtuvę iki karkaso mūrininkai pradėjo, taip pat triukšmingai, atstatinėti atsinešdami visas reikalingas medžiagas storų lentų trapu ir pro lango dydžio skylę, išmuštą dešimt pėdų virš grindų. Jų ištvermė buvo nepaprasta, Didjė — pusiau vyras, pusiau sunkvežimis su keltuvu — kažkaip sugebėdavo bėgioti po pastolius stumdamas karutį su skystu cementu, cigaretė smilko viename jo lūpų kamputyje, o jis dar turėjo pakankamai kvapo švilpauti kitu. Aš niekada nesuprasiu, kaip jie trise sugebėjo dirbti uždaroje erdvėje, šaltyje, sudėtingomis sąlygomis ir visą laiką išlikti tokios nekintamai geros nuotaikos.

Pamažu virtuvė įgavo formą ir atėjo kita brigada apsižiūrėti bei suderinti savo darbų. Čia buvo tinkuotojas Ramonas, su savo tinku padengtu radijo aparatu ir krepšininko sportbačiais, Mastorinas — dažytojas, Trufelis — plytelių klojėjas, Zachis — dailidė, ir pats vyriausiasis santechnikas, lydimas jeune (jaunuolio) per du žingsnius už savęs — ponas Menikučis. Dažnai šeši ar aštuoni iš jų, visi kalbėdami vienu metu, tarp nuolaužų ginčijosi dėl terminų ir darbų, o architektas Kristianas buvo teisėju.

Mums atėjo į galvą, kad jei ta energija būtų užlaikyta valandai ar panašiai, tai mums pakaktų kūnų ir raumenų akmeniniam stalui į kiemelį nustumti. Kai aš tai pasiūliau, sekundei įsivyravo sutarimas. Kodėl nepadarius to dabar, paklausė jie. O iš tiesų, kodėl gi ne? Mes išsiropštėme pro virtuvės langą ir susirinkome aplink stalą, kuris buvo padengtas baltu, pasišiaušusiu šerkšnu. Dvylika rankų sugriebė plokštę ir ėmė stengtis ją išjudinti. Nepasimatė nė menkiausio judesio. Susimąsčius sucaksėta liežuviu ir visi apėjo aplink stalą žiūrėdami į jį, kol įsiterpė Menikučis. Akmuo yra porėtas, pasakė jis. Jis pilnas vandens lyg kempinė, vanduo sušalo, akmuo sušalo ir prišalo prie žemės. Voila (štai)! Jis yra nepajudinamas. Reikia palaukti, kol atšils. Dar buvo padrikų kalbų apie litavimo lempas ir laužtuvus, bet Menikučis sustabdė jas paniekinamai tardamas patati - patata (ir taip toliau, ir taip toliau), supratau, kad tai turbūt reiškia „nesąmonės“. Grupė išsisklaidė.

Namai buvo pilni triukšmo ir dulkių šešias dienas per savaitę, dėl to sekmadienis tapo dar laukiamesnis nei paprastai. Galėjome pagulėti net iki pusės aštuonių, kol šunys nepradėdavo reikalauti pasivaikščiojimo, turėjome galimybę kalbėtis neišeidami į lauką ir pasiguosti mintimi, kad jau esame vieną savaitę arčiau chaoso ir sugriovimo pabaigos. Ko mes negalėjome daryti dėl apribotų valgio ruošimo sąlygų, tai švęsti sekmadienių, kaip jie turi būti švenčiami Prancūzijoje: su ilgais ir kruopščiai paruoštais priešpiečiais. Taigi turėdami laikiną virtuvę kaip pateisinamą priežastį, mes noriai įpratome sekmadieniais valgyti ne namuose.

Apetitui sužadinti pavartėme kulinarijos knygas ir pasidarėme vis labiau priklausomi nuo „Gault-Miliau“ vadovo. „Michelin“ vadovas yra neįkainojamas ir niekas negali keliauti po Prancūziją be jo, bet šioje knygoje yra pateikti tik pliki faktai apie kainas, žvaigždutes ir specialius patiekalus. O „Gault-Millau“ vadovas nevengia ir detalių. Čia jums bus papasakota apie vyriausiąjį virėją: ar jis jaunas, kur mokėsi, ar jau įsitvirtino, ar jis miega ant praeities laurų, ar vis dar sunkiai dirba. Sužinosite ir apie vyriausiojo virėjo žmoną: ar ji svetinga, ar glaciale (atšiauri). Rasite nuorodų ir apie restorano stilių, ar ten yra gražus vaizdas, o gal jauki terasa. Bus pakomentuotas aptarnavimas ir klientai, kainos ir atmosfera. Be to, dažnai labai smulkiai išdėstomas patiekalų ir vynų meniu. Tačiau ir šioje knygoje pasitaiko klaidų, žinoma, ji nėra visiškai neprieštaringa, bet linksma ir visada įdomi, o dėl to, kad parašyta šnekamąja prancūzų kalba, tai geras vadovėlis tokiems kalbos naujokams kaip mes.

1987 metų vadove, gana pompastiškame ir gerai sudarytame tome, yra aprašyti 5 500 restoranų ir viešbučių. Vartydami knygą mes aptikome vienos vietinės įstaigos aprašymą, kuriam nebuvo galima atsispirti. Tai buvo restoranas Lambesko miestelyje, maždaug už valandos kelio nuo mūsų. Vyriausioji virėja buvo moteris, apibūdinta kaip Vune des plus fameuses cuisinières de Provence (viena iš garsiausių Provanso virėjų), jos restoranas įsikūręs perstatytame malūne, o patiekalai — pleine de force et de solei l (sotūs ir šilti). Tokios rekomendacijos būtų užtekę savaime, bet dar labiau suintrigavo virėjos amžius. Jai buvo aštuoniasdešimt metų.

Buvo pilka ir vėjuota diena, kai mes atvykome į Lambeską. Vis dar jausdavome kaltę, jei likdavome namuose gražią dieną, bet tas sekmadienis buvo niūrus ir nykus, gatvės nuklotos senu sniegu, o gyventojai skubinosi namo iš kepėjo su prie krūtinės prispausta duona ir dėl šalčio pakeltais pečiais. Toks oras puikiausiai tiko priešpiečiams.

Mes atėjome anksti ir didžiulė skliautuota salė dar buvo tuščia. Ji buvo apstatyta gražiais provansiškais senoviniais baldais: sunkiais, tamsiais ir labai išblizgintais. Stalai buvo dideli ir taip gerai išdėstyti, kad stovėjo gana toli vieni nuo kitų, tokia prabanga paprastai nebūdinga dideliems ir rimtiems restoranams. Balsai ir padažo keptuvės tarškinimas sklido iš virtuvės, kažkas gardžiai kvepėjo, bet mes aiškiai atėjome kelios minutės iki atidarymo. Ant pirštų galų ėmėme tipenti lauk, tikėdamiesi išgerti kavinėje.

— Kas jūs esate? — paklausė balsas.

Senas vyras pasirodė iš virtuvės ir žiūrėjo į mus prisimerkdamas nuo šviesos, sklindančios pro duris. Pasakėme jam, kad esame užsisakę vietas pietums.

— Na, tada sėskitės ten. Nevalgysite gi stovėdami. — Jis plačiai mostelėjo į tuščius staliukus. Paklusniai atsisėdome ir laukėme, kol jis lėtai atnešė du valgiaraščius ir prisėdo prie mūsų.

— Amerikiečiai? Vokiečiai?

— Anglai.

— Tai gerai, — pasakė jis. — Aš kariavau kartu su anglais.

Pajutome, jog išlaikėme pirmąjį testą. Dar vienas teisingas atsakymas, ir mums bus leista pasižiūrėti į valgiaraščius, kuriuos vis dar laikė senis. Aš paklausiau, ko jis galėtų pasiūlyti.

— Visko, — atsakė jis. — Mano žmona viską gamina puikiai.

Jis padavė valgiaraščius ir paliko mus, nes nuėjo pasisveikinti su kita pora, ir mes ėmėme linksmai rinktis tarp ėrienos daube (troškinio) su žolelėmis, veršienos su trumais ir nepaaiškinto patiekalo, pavadinto fantaisie du chef (virėjo fantazija). Senis sugrįžo ir atsisėdo klausydamasis užsakymo ir linksėdamas.

— Visada tas pats, — pasakė, — visada atsiranda norinči ų fantaisie (fantazijos).

Paprašiau pusės butelio baltojo vyno prie pirmojo patiekalo, o raudonojo vėliau.

— Ne, — atsakė jis, — jūs klystate. — Jis pasakė, ką mums vertėtų gerti, tai buvo „Côtes du Rhône“ iš Vizano. — Geras vynas ir geros moterys yra iš Vizano, — pasakė jis. Paskui atsistojo ir atnešė butelį iš didžiulio tamsaus bufeto.

— Štai, jums patiks. (Vėliau mes pastebėjome, kad ant visų lankytojų staliukų stovėjo tas pats vynas.)