Питер Мейл - Metai Provanse

Pavasari Luberoną apsupo kitokie garsai. Paukščiai, kurie slapstėsi visą žiemą, išlindo iš slėptuvių ir dabar, kai medžiotojų nebebuvo, jų giesmės skambėjo vietoj šūvių. Vienintelis ausį rėžiantis triukšmas, kurį aš girdėdavau, kai vaikštinėjau taku, vedančiu į Maso rezidenciją, buvo pašėlęs daužymas kūju ir aš stebėjausi, ar tik jis nesumanė prikalti lentelės „Parduodama“, taip pasirengdamas turistų sezonui.

Radau jį ant takelio už namo, medituojantį prie šešių pėdų mieto, kurį jis įkalė į žemę miško aikštelės pakrašty. Surūdijęs skardos gabalas buvo prikaltas mieto viršuje, ant jo baltais dažais buvo užtepliotas vienintelis piktas žodis: PRIVÉ (privatu)! Dar trys stiebai su užrašais gulėjo ant takelio, kartu su akmenų krūva. Akivaizdu, kad Maso planavo užsibarikaduoti. Jis suniurnėjo „labas rytas“ ir pakėlęs dar vieną mietą ėmė kalti jį į žemę taip, lyg tas ką tik būtų įskaudinęs jo motiną.

Paklausiau, ką jis daro.

— Noriu nubaidyti vokiečius, — atsakė ir pradėjo ridenti akmenis į tarpą tarp mietų.

Gabalas žemės, kurį jis žymėjo, buvo kiek nutolęs nuo jo namo toje takelio pusėje, kur augo miškas. Tai negalėjo priklausyti jam, pasakiau, kad, mano manymu, tai yra nacionalinio parko dalis.

— Tiesa, — pasakė jis, — bet aš prancūzas. Taigi ji labiau mano nei vokiečių. — Jis pajudino dar vieną riedulį. — Kiekvieną vasarą jie atvyksta čionai, statosi savo palapines ir paskleidžia merde (mėšlą) po visą mišką.

Jis išsitiesė ir prisidegė cigaretę numesdamas tuščią pakelį į krūmus. Paklausiau jo, ar jis nepagalvojo, kad vienas iš tų vokiečių galėtų nusipirkti jo namą.

— Vokiečiai su palapinėmis neperka nieko, išskyrus duoną, — pasakė jis paniekinamai sušnypšdamas. — Turėtumėte pamatyti jų mašinas, prikimštas vokiškų dešrelių, vokiško alaus ir skardinių su raugintais kopūstais. Jie viską atsiveža su savimi. Šlykštu, ar ne? Jie yra tikri pissevinaigres (mižniai).

Maso, imdamasis savo naujojo kaimo gynėjo ir turizmo ekonomikos žinovo vaidmens, pradėjo aiškinti Provanso valstiečių problemas. Jis sutiko, kad turistai — net ir vokiečių — palieka čia pinigų ir kad žmonės, kurie nusiperka namus, suteikia darbo vietiniams statybininkams. Bet tik pažiūrėkite, ką jie padarė su nekilnojamo turto kainomis! Tai tikras skandalas. Nė vienas fermeris neįstengia tiek mokėti. Mes taktiškai išvengėme diskusijos apie paties Maso bandymus spekuliuoti nuosavybe ir jis tik giliai atsiduso dėl visos šios neteisybės. Paskui pralinksmėjo ir papasakojo man istoriją apie vieno namo pirkimą, kuri, jo manymu, pasibaigė kuo puikiausiai.

Gyveno kartą kaimietis, metų metus troškęs nusipirkti savo kaimyno namą; ne dėl paties namo, kuris buvo beveik sugriuvęs, bet dėl aplink jį buvusios žemės. Jis pasiūlė nupirkti nuosavybę, bet kaimynas siekdamas naudos iš greitai kylančių kainų už namus priėmė geresnį pasiūlymą, pateiktą paryžiečio.

Žiemą paryžietis išleido milijonus frankų namui atstatyti ir plaukimo baseinui įrengti. Pagaliau darbai buvo baigti, ir paryžietis su savo prašmatniais draugais atvyko ilgam gegužės pradžios savaitgaliui. Jie žavėjosi namu ir šaipėsi iš keisto seno kaimiečio, gyvenančio kaimynystėje, ypač iš jo įpročio eiti gulti aštuntą valandą vakaro.

Paryžiečio namus ketvirtą valandą ryto prikėlė Karolis Didysis, didelis ir triukšmingas valstiečio gaidys, kuris nenustodamas giedojo dvi valandas. Paryžietis pasiskundė kaimiečiui. Tas tik trūktelėjo pečiais. Čia kaimas. Gaidys turi giedoti. Tai normalu.

Kitą ir dar kitą rytą Karolis Didysis nubusdavo ir užgiedodavo ketvirtą valandą ryto. Svečių kantrybė ėmė sekti ir jie anksti sugrįžo į Paryžių nors kiek pamiegoti. Paryžietis vėl pasiskundė kaimiečiui, o šis vėl tik patraukė pečiais. Buvo priešiškai apsižodžiuota.

Rugpjūtį paryžietis sugrįžo su būriu draugų. Kiekvieną rytą Karolis Didysis juos žadino lygiai ketvirtą valandą. Mėginimus numigti po pietų sugriaudavo valstietis, kuris savo namuose imdavosi darbų naudodamas kūjį ir triukšmingą betono maišyklę. Paryžietis ėmė reikalauti, kad valstietis nutildytų savo gaidį. Valstietis atsisakė. Po kelių karštų ginčų paryžietis patraukė valstietį teisman reikalaudamas įsakymo nutildyti Karolį Didįjį. Nuosprendis buvo palankus valstiečiui ir gaidys tęsė savo ankstyvo ryto serenadas.

Lankymasis tuose namuose pasidarė toks nepakenčiamas, kad paryžietis nutarė jį parduoti. Valstietis, veikdamas per savo draugą, sugebėjo nusipirkti didžiąją dalį žemės.

Atėjo pirmasis sekmadienis po pirkimo, valstietis ir jo draugas atšventė jį nepaprastai sočiais priešpiečiais, kurių pagrindinis patiekalas buvo Karolis Didysis, paverstas skaniu coq au vin (gaidžiu, troškintu vyne).

Maso manymu, tai puiki istorija — paryžietis pralaimėjo. Pergalė, daugiau žemės ir puikūs priešpiečiai teko valstiečiui — čia buvo viskas, ko reikia. Paklausiau, ar tai tiesa. Žįsdamas nušiurusių savo ūsų kamputį jis pažiūrėjo pro šalį, o ne į mane.

— Nereikia kliudyti valstiečio, — tik tiek jis tepasakė ir aš pagalvojau, kad jei būčiau vokietis stovyklautojas, šią vasarą verčiau keliaučiau į Ispaniją.

Kiekvieną, dieną orui vis šiltėjant viskas ėmė augti ir žaliuoti, o vienas iš labiausiai žaliuojančių lopinėlių buvo mūsų plaukimo baseinas, kuris nuo saulėkaitos tapo akį rėžiančios smaragdinės spalvos. Atėjo laikas skambinti Bernarui pisciniste (baseinų prižiūrėtojui), turinčiam dumblių valymo įrangą, kol augmenija dar nepradėjo ropštis lauk ir lįsti į namus.

Toks darbas Provanse niekada nėra atliekamas paprastai, tik paskambinus telefonu ir žodžiu viską paaiškinus. Pirma, būtinas pirminės apžiūros vizitas, kai pavaikščiojama aplink problemą, išmintingai palinksima galva, išmetama burnelė ar dvi ir atsisveikinama iki kito pasimatymo. Tai lyg tam tikra mankštos rūšis, kuri yra praleidžiama tik labai skubiais atvejais.

Vieną vakarą Bernaras atvažiavo pasižiūrėti baseino, tuo metu aš gramdžiau žalių maurų girliandas, kurios augo ant baseino sienelių virš vandens. Jis kelias minutes stebėjo mane, paskui pritūpė ir pamojavo pirštu man po nosimi.

— Non (ne), — pasakė, — negramdykite. Palikite ramybėje. Aš atsinešiu priemonių. — Palikome žalius maurus ir nuėjome į namą išgerti. Bernaras paaiškino man, kodėl negalėjo atvykti anksčiau. Jam skaudėjo dantį, bet jis negalėjo rasti vietinio dantisto, kuris būtų sutikęs jį gydyti dėl keisto jo įpročio kandžioti dantistus. Jis negali savęs suvaldyti. Tai nepagydomas refleksas. Tuo metu, kai Bernaras pajunta pirštą, tyrinėjantį jo burną — tak (kapt)! — ir jis įkanda. Jis jau sukandžiojo vienintelį Bonjė dantistą, keturis Kavajono, ir buvo priverstas vykti į Avinjoną, kur tarp dantistų jo dar niekas nepažįsta. Laimei, jis surado dantistą, kuris panaudojo nuskausminimą, visiškai apsvaiginusį Bernarą tam laikui, kai buvo taisoma. Paskui dantistas jam pasakė, kad jo burna pilna kuo puikiausių dantų.

Puikiausių ar ne, bet juodos Bernaro barzdos fone, kai jis juokėsi ar kalbėjo, dantys atrodė labai balti ir sveiki. Tai buvo labai žavus žmogus, nors gimęs ir užaugęs Provanse, jis nebuvo netašytas kaimietis. Bernaras gėrė škotišką viskį (kuo senesnis, tuo geriau) mieliau nei aperityvą ir vedė merginą iš Paryžiaus, kuri, kaip mes įtarėme, buvo pridėjusi ranką prie jo drabužių spintos turinio. Ne jam buvo drobiniai batai ir senos mėlynos kelnės bei nudėvėti, išblukę marškiniai, kuriuos buvome įpratę matyti Provanse; Bernaras buvo puošniai apsirengęs: nuo minkštos odos batų iki didelio dizainerių sukurtų saulės akinių asortimento. Susidomėjome, kuo gi jis apsirengs dirbdamas chloravimo ir polipų gramdymo darbus, kad baseinas būtų paruoštas žmonėms.