Питер Мейл - Metai Provanse

Pavasarinio valymosi diena atėjo ir Bernaras pakilo mūsų namo laiptais dėvėdamas saulės akinius, pilką kostiumą iš flanelės bei sportinį megztinį ir sukinėdamas skėtį, pasiimtą tam atvejui, jei lietus, kurį žadėjo orų prognozės, iš tiesų prapliuptų. Paskui jį ėjęs sunkiai besivelkantis, mažas, netvarkingas žmogelis, sulinkęs nuo chloro statinaičių, šepečių ir siurblinės pompos svorio, atskleidė nesikeičiančios Bernaro elegancijos paslaptį. Žmogelis buvo vardu Gastonas, jis, vadovaujamas Bernaro, ir turėjo atlikti visą darbą.

Kiek vėliau tą rytą nuėjau pasižiūrėti, kaip jie laikosi. Prasidėjo dulksna ir sušlapęs Gastonas galynėjosi su siurbiančia žarna, o Bernaras, su nerūpestingai ant pečių užmesta striuke, vadovavo jo veiksmams sėdėdamas po skėčiu. Štai žmogus, pagalvojau, kuris supranta, kaip paskirstyti darbus. Jei kas ir gali padėti mums nuvilkti akmeninį stalą į sodą, tai tik Bernaras. Atitraukiau jį nuo jo pareigų prie baseino ir mes nuėjome ištirti padėties.

Stalas atrodė didesnis, sunkesnis ir dar labiau suaugęs su jį puošiančiomis piktžolėmis nei anksčiau, bet Bernarui tai nepadarė įspūdžio.

— C’est pas méchant (nieko tokio), — pasakė jis. — Pažįstu žmogų, kuris galėtų viską padaryti per pusvalandį. — įsivaizdavau prakaituotą milžiną, kuriam didžiulių akmenų kilnojimas tik pramoga po laimėtų virvės traukimo varžybų rungiantis su arklių kinkiniu, bet reikalas buvo paprastesnis. Tiesiog Bernaro pažįstamas ką tik įsigijo mašiną, vadinamą un bob (krautuvu), pakankamai siaurą, kad pravažiuotų pro kiemo vartus. Voilà (štai)! Viskas atrodė paprasta.

Le bob (krautuvo) savininkui buvo paskambinta ir jis atvažiavo po valandos. Jis labai norėjo išbandyti savo naująją mašiną darbe. Vyras pamatavo vartelių plotį ir įvertino stalo svorį. Jokių problemų; bob (krautuvas) gali tai padaryti. Tik reikėjo truputį pataisyti, kas buvo būtina čia ir ten, bet mūrininkas su tuo susitvarkys. Reikės nuimti virš vartelių esančią sąramą — tik penkioms minutėms, kad būtų padaryta pakankamai aukščio kroviniui perkelti. Pasižiūrėjau į sąramą. Dar vienas akmens gabalas: penkių pėdų pločio, devynių colių storio ir giliai įmūrytas į namo šoną. Sunki užduotis net ir žiūrint mano, nespecialisto, akimis. Stalas liko ten, kur buvo.

Nepasisekęs reikalas tapo dienos nesėkme. Juk šiltas oras ir valgymo lauke sezonas jau buvo čia pat — dienos, apie kurias mes svajojome dar Anglijoje ir ištisą žiemą, o mes neturime kur pasistatyti alyvuogių dubens, nė nekalbant apie penkių patiekalų pietus. Rimtai ėmėme svarstyti, ar nepaskambinus Pjero į akmens skaldyklą ir nepaprašius supažindinti mus su Karkasono regbio komanda, bet tuo metu apvaizda aplankė mus cypiančių stabdžių ir dulkino kokerspanielio pavidalu.

Didjė dirbant name kitoje Sen Remi pusėje prie jo priėjo uniformuotas gendarme (žandaras) ir pasiteiravo, ar jam nebūtų įdomu gauti sunkiasvorį akmenį: seną, kerpėmis apaugusį daiktą, kuris naujai sienai sudarytų senovinį įspūdį. Taip jau nutiko, kad vienas iš ilgo Didjė darbų sąrašo punktų buvo pastatyti sieną priešais mūsų namą ir jis pagalvojo apie mus. Tvarkos sergėtojas norėjo gauti už tai au noir (kyšį), grynaisiais, bet tokį akmenį nėra lengva surasti. Ar mums jis tiktų?

Mes būtume džiugiai sutikę ir su puse tonos paukščių mėšlo, jei tai reikštų, kad vėl gauname Didjė ir jo palydą; dažnai pagalvodavome apie juos, kaip apie akmens judintojus, dar iki jų išnykimo ir tai atrodė lyg Dievo pirštas. Taip, mes norėtume gauti akmenį, bet ar jis negalėtų padėti mums dėl stalo? Didjė pasižiūrėjo į jį ir šyptelėjo.

— Reiks septynių vyrų, — pasakė. — Atvažiuosiu šeštadienį su dviem ir atvešiu akmenį, jei galite, raskite likusius. — Sukirtome rankomis, greitai mes jau turėsime stalą. Žmona pradėjo planuoti mūsų pirmuosius šiais metais pietus atvirame ore.

Prisiviliojome tris daugiau ar mažiau tvirtai sudėtus jaunus vyrus pažadėdami jiems pavalgyti ir išgerti. Kai atvažiavo Didjė su padėjėjais, visi užėmė savo vietas aplink stalą ir pradėjo delnų paspjaudymo ritualą bei aptarimą, kaip geriausiai įveikti penkiolikos jardų kelią. Tokiomis aplinkybėmis kiekvienas prancūzas yra ekspertas, todėl atsirado įvairiausių idėjų: stalas turi būti ridenamas per rąstus; ne, jis turi būti stumiamas ant medinių plokščių; nesąmonė, didžiąją kelio dalį jį turi stumti sunkvežimis. Didjė kiekvienam leido pasisakyti, o paskui liepė pakelti stalą, po du žmones iš kiekvienos pusės — savo pusę jis laikė vienas.

Nenoriai šliurkštelėjęs akmens luitas išlindo iš žemės ir mes nusvirduliavome pirmus penkis jardus, kraujas sunkiai tvinksėjo venose, o Didjė nepaliovė komentuoti ir nurodinėti. Dar penki jardai, ir mes turėjome sustoti bei pasisukti taip, kad stalas pralįstų pro vartelius. Svoris buvo siaubingas, nuo mūsų žliaugė prakaitas, skaudėjo visą kūną ir mažiausiai vienas iš mūsų manė, kad jis jau kiek per senas tokios rūšies darbams, bet stalas dabar stovėjo ant šono ir buvo paruoštas nuridenti į kiemelį.

— Dabar — pasakė Didjė, — linksmiausia dalis. — Prie luito laikyti svorį vietos buvo tik dviem vyrams, o kiti stums ir trauks. Dvi milžiniškos austinės juostos buvo pakištos po stalu, delnai buvo dar kartą paspjaudyti, o mano žmona dingo name, nes negalėjo žiūrėti, kaip bus traiškomos kojos ir keturi vyrai vienu metu gaus išvaržą. — Kad ir kas nutiktų, — tarė Didjė, — tik nenumeskit. Allez (pirmyn)! — Lydimas keiksmų, nubrozdintų krumplių ir kriokimo, panašaus į dirbančio dramblio, stalas lėtai persirito per slenkstį ir gerokai pasistūmėjo į kiemą.

Mes palyginome savo gautas žaizdas ir sausgyslių traumas prieš statydami stalo pagrindą — palyginti nedidelį daiktą, sveriantį ne daugiau nei trys šimtai svarų, — paskui apliejome jo viršų cementu. Paskutinis postūmis, ir plokštė buvo uždėta, bet Didjė nebuvo patenkintas, plokštė buvo per plauką nuo reikiamo centro. Pagrindiniam padėjėjui Erikui buvo liepta keturpėsčiam palįsti po stalu. Kol stalo plokštė nebuvo padėta tiksliai centre, didžiąją dalį svorio jis laikė savo nugara, o aš svarsčiau, ar mano sveikatos draudimas padengtų jo mirties išlaidas, jei stalas sugriūtų. Man palengvėjo, kai Erikas išlindo be jokių matomų sužeidimų, tačiau, linksmai pridūrė Didjė, galimi vidiniai sužalojimai, kurie lėtina žemiškąją kelionę. Tikėjausi, kad jis juokauja.

Alus buvo paleistas ratu ir visi ėmė žavėtis stalu. Jis atrodė taip, kaip mes ir įsivaizdavome tą vasario popietę, kai piešėme linijas sniege. Stalas buvo tinkamo dydžio ir gražiai derėjo prie akmeninės kiemelio sienos. Prakaito ir kraujo dėmės greitai išdžius ir bus galima patiekti pietus.

Iš anksto džiaugėmės visais ilgo valgymo lauke malonumais, tik vienas dalykas kėlė apmaudą — jau visai ėjo į pabaigą tų bjauriai atrodančių, bet skanių, beveik aukso vertės grybų — šviežių Vokliūzo trumų — sezonas.

Trumų pasaulis yra pilnas paslapčių, bet svetimšaliai gali žvilgtelėti į jį nuėję į vieną iš kaimų aplinkui Karpantrą. Čia kavinėse smagiai prekiaujama mare (vynuogių degtine) ir kalvadosu, o tarpdury pasirodžius nepažįstamam veidui staigiai nutyla negarsūs pokalbiai. Lauke vyrai sustoja glaudžiais, susirūpinusiais būreliais žiūrinėdami, uostinėdami ir galiausiai sverdami gumbuotus, žemėtus gniužulus, su kuriais yra elgiamasi atsargiai ir rūpestingai. Paduodami pinigai, riebaluoti, nešvarūs 100, 200 ir 500 frankų banknotų pluošteliai, kurie du kartus perskaičiuojami gausiai seilinant nykščius. Svetimųjų dėmesio čia nepageidaujama.