Питер Мейл - Metai Provanse

Ponia pasodino mus ir atnešė gėrimų. Paklausėme, kaip laikosi trumai. Ji užvertė akis ir gana skausminga išraiška perbėgo jos veidu. Pamanėme, kad jie jau pasibaigė, bet tai buvo tik jos reakcija į vieną iš daugelio gyvenimo neteisybių, dėl kurios ji vėliau mums pasiguodė.

Jos vyrui Mišeliui patinka ruošti maistą su šviežiais trumais. Jis turi savo tiekėjus ir moka, kaip ir visi, grynaisiais, be jokių čekių. Jam tai yra didelės legalaus verslo išlaidos, kurių neįmanoma įrašyti šalia pelno, nes nėra jokių čekiais paremtų įrodymų apie patirtas išlaidas. Be to, jis atsisako pakelti kainas savo meniu, netgi kai jame yra trumai, iki tokio lygio, kuris gali įžeisti nuolatinius lankytojus. (Žiemą klientai yra vietiniai gyventojai, o jie taupo savo pinigus; didieji švaistūnai paprastai neatvyksta iki Velykų.)

Tai ir buvo problema. Ponia stengėsi ją vertinti kaip įmanydama filosofiškiau ir parodė mums varinę keptuvę, kurioje buvo kelis tūkstančius frankų kainuojančių trumų. Mes paklausėme jos, kodėl Mišelis taip daro, ir ji krūptelėjo klasikiniu Provanso būdu — kilstelėjo pečius ir antakius vienu metu, o lūpų kampučius nuleido žemyn.

— Pour faire plaisir (tik dėl malonumo), — atsakė.

Mes užsisakėme du omletus. Jie buvo nepaprastai riebūs ir purūs, su mažyčiu tamsiai juodu trumo trupinėliu kiekviename kąsnyje, tikras sodrus žiemiškas skonis. Išdažėme lėkštes duonos riekėmis ir pabandėme nuspėti, kiek toks patiekalas galėtų kainuoti Londone. Priėjome išvadą, kad pavalgėme išties labai pigiai. Lyginant su Londonu galima pateisinti bet kokį keistą poelgį Provanse.

Mišelis išėjo iš virtuvės apsižiūrėti ir pastebėjo mūsų išdažytas lėkštes.

— Ar trumai buvo skanūs? — Nepaprastai skanūs, — atsakėme mes. Jis pasakė, kad tiekėjas, kuris juos pardavė, — vienas iš senųjų šio verslo sukčių, — ką tik buvo apiplėštas. Vagis pasiėmė kartoninę dėžę, prikrautą pinigų, daugiau nei 100 000 frankų, bet tiekėjas neišdrįso paskelbti apie savo nuostolius iš baimės, kad jam gali būti užduota nemalonių klausimų apie tai, iš kur jis gavo tuos pinigus. Dabar jis visiškas skurdžius. O kitais metais jo kainos bus dar aukštesnės. C’est la vie (toks gyvenimas).

Sugrįžus namo skambėjo telefonas. Šio garso nekentėme abu ir visada laviruodavome stengdamiesi išvengti kelti ragelį. Dėl telefono skambučių mes apsigimę pesimistai. Telefonas dažniausiai skamba netinkamu metu ir visai netikėtai, be to, esate priverstas kalbėti apie tai, ko nesitikėjote. O laiškus gauti yra malonu, ir ne tik dėl to, kad jie leidžia apgalvoti atsakymą. Bet žmonės daugiau neberašo laiškų. Jie yra pernelyg užsiėmę, pernelyg skuba ar niekina tą tarnybą, kuri sugeba pristatyti sąskaitas tikrai patikimai, bet ja vis tiek nepasitiki. Mes išmokome nepasitikėti telefonu, todėl pakėliau ragelį, lyg tai būtų sugedusi žuvis.

— Kaip oras? — paklausė nepažįstamas balsas.

Atsakiau, kad oras geras. Tai turėjo būti labai svarbu, nes tuomet skambintojas prisistatė esąs Tonis. Jis nebuvo mūsų draugas ar draugo draugas, bet pažįstamo pažįstamas.

— Aš ten ieškau namo, — pasakė jis kapotu, „laikas-pinigai“ balsu, kuriuo kalba vadovai, kai automobilio telefonu bendrauja su savo žmonomis. — Taigi jūs galėtumėte man padėti. Norėčiau atvažiuoti iki Velykų sambrūzdžio, kol varlininkai dar nepakėlė kainų.

Pasiūliau jam kelių nekilnojamo turto agentų pavardes.

— Yra nedidelė problemėlė, — atsakė — aš nekalbu prancūziškai. Žinoma, galiu užsisakyti maistą, bet tik tiek. — Pasiūliau duoti dvikalbio agento pavardę, bet Toniui tai netiko. — Nenoriu susisaistyti su viena firma. Tai blogas ėjimas. Jokios veiksmų laisvės.

Pasiekėme tą pokalbio tašką, kai iš manęs buvo tikimasi, kad pasiūlysiu savo paslaugas ar bent jau pasakysiu ką nors, kas padės pabaigti šiuos beužsimezgančius santykius, kol jie neišsiplėtojo toliau, bet tas šansas man išsprūdo.

— Turiu bėgti. Negaliu plepėti visą naktį. Tam bus daugybė laiko, kai atvažiuosiu pas jus kitą savaitę. — O toliau sekė tie baisūs žodžiai, kurie palaidojo bet kokią viltį pasislėpti. — Nesirūpinkite. Turiu jūsų adresą. Surasiu.

Ir jis padėjo ragelį.

BALANDIS

Tai buvo rytas, kai ankstyva migla lyg drėgna skraistė kabo virš slėnio po giedro, žydro dangaus skliautu. Ėjome namo po pasivaikščiojimo, šunys blizgėjo nuo drėgmės, o jų ūsai spindėjo saulėje. Šunys pirmieji pamatė svetimą ir ėmė šokinėti aplink jį, lyg būtų pikti.

Žmogus stovėjo prie baseino gindamasis nuo jų dėmesio vyriška kuprine ir atsitraukdamas vis toliau. Atrodė, kad kai jis mus pamatė, jam palengvėjo.

— Su šunimis viskas gerai, ar ne? Jie nepasiutę ar šiaip? — Balsas buvo pažįstamas iš telefono skambučio. Tai buvo Tonis iš Londono, jis su savo kuprine prisidėjo prie mūsų per pusryčius. Tonis buvo didelis ir drūtas per juosmenį, su spalvotais akiniais, kruopščiai pašiauštais plaukais ir blyškių spalvų nerūpestingais drabužiais, kuriuos anglai dėvi Provanse nepaisydami oro sąlygų. Jis atsisėdo, ištraukė iš savo kuprinės išsipūtusią „Filofax“ užrašinę, auksinį parkerį, pakelį neapmokestintų „Carties“ cigarečių ir auksinį žiebtuvėlį. Jo laikrodis irgi buvo auksinis. Buvau tikras, kad auksinis medalionas kabo ant jo plaukuotos krūtinės. Tonis pranešė mums, kad dirba reklamos versle.

Jis papasakojo trumpą, bet sau labai palankią santrauką apie savo verslo istoriją. Tonis įsteigė nuosavą reklamos agentūrą, sukūrė ją — „kietas biznis, kruvina konkurencija“ — ir ką tik pardavė kontrolinį akcijų paketą už krūvą pinigų ir penkerių metų sutartį. Dabar, pasakė, jis gali atsipalaiduoti, bet iš jo elgsenos niekada nebūtumėte pamanęs, kad priešais jus vyras, kuris atsuko nugarą biuro rūpesčiams. Tonis nuolat nervinosi, žvilgčiojo į laikrodį, sudėliodamas ir vėl perdėliodamas mažmožius ant stalo priešais save, pripildydavo savo stiklą ir rūkė giliais, išsiblaškiusiais užsitraukimais. Staiga jis atsistojo.

— Nieko prieš, jei aš trumpam paskambinsiu į Londoną? Koks Londono kodas?

Mano žmona ir aš tikėjomės to, kaip neišvengiamos anglo pakvietimo į mūsų namus dalies. Anglas atvyksta, išgeria taurelę ar puodelį kavos, paskambina norėdamas patikrinti, ar jo verslas nesužlugo per kelias pirmąsias valandas jam nesant. Rutina niekada nesikeičia ir pokalbių turinys yra toks pat nuspėjamas, kaip ir pati rutina.

— Alio, tai aš. Taip, skambinu iš Provanso. Viskas gerai? Jokių žinučių? Aaa. Nieko? Ar Deividas neskambino? Ot, velnias. Klausyk, aš čia šiandien truputį pasivažinėsiu, bet tu gali susisiekti su manimi (koks čia jūsų numeris?) Supratai? Ką? Taip, oras puikus. Paskambinsiu vėliau.

Tonis padėjo telefono ragelį ir patikino mus, kad jo kompanija laikosi gerai ir kažkaip sugeba verstis be jo. Dabar jis yra pasirengęs paskirti visą savo ir mūsų energiją nuosavybės paieškoms.

Nusipirkti namą Provanse nėra taip paprasta, ir lengva suprasti, kodėl užsiėmę ir klestintys miestiečiai, pripratę prie ryžtingų sprendimų ir greitų sandėrių, pasiduoda po kelių mėnesių derybų ir susitikimų. Pirmas iš daugelio siurprizų, visada sutinkamas su išgąsčiu ir nepatiklumu, yra tas, kad visos nuosavybės kainos yra didesnės nei paskelbta. Daugiausia taip yra dėl to, jog Prancūzijos vyriausybė paima apie 8 procentus nuo visų operacijų. Be to, dar yra nemažos legalios rinkliavos. Kartais parduodama su sąlyga, kad pirkėjas sumoka agentui komisinius, nuo 3 iki 5 procentų. Laimės neturintis pirkėjas gali baigti sandėrį sumokėdamas ne tik kainą, bet dar ir papildomus 15 procentų.