Питер Мейл - Metai Provanse

Pirmoji tema šiandien buvo muzika. Jis ir jo žmona ką tik buvo oficialiame amatininkų ir vandentiekininkų pobūvyje, kurio metu buvo šokama, ir tai buvo vienas iš daugelio gerų dalykų.

— Taip pone Pyteri, — pasakė jis, — šokome iki šeštos valandos. Šokau lyg aštuoniolikmetis. — Galėjau įsivaizduoti jį vikriai ir tiksliai sukiojant savo ponią po šokių aikštelę ir pagalvojau, ar jis turi specialią šokių kepurę tokioms progoms, nes buvo neįmanoma įsivaizduoti jo be kepurės. Matyt taip galvodamas aš nusišypsojau.

— Žinau, — pasakė jis, — jūs manote, kad valsas nėra rimta muzika. Bet reikia pasiklausyti didžiųjų kompozitorių kūrinių.

Tuomet jis išdėstė nuostabią teoriją, kuri atėjo jam į galvą grojant klarnetu per vieną iš tų elektros išjungimų, kuriuos Prancūzijos elektros tinklų valdymo pultas surengia reguliariais periodais. Elektra, pasakė jis, yra mokslo ir logikos pagrindas. Klasikinė muzika yra meno ir logikos pagrindas. Vous voyez (matote)? Iškart galima pastebėti sąlyčio taškus. Kai klausotės kurio nors Mocarto kūrinio tvarkingų ir logiškų sekų, išvada peršasi savaime: Mocartas galėjo tapti nepaprastu elektriku.

Nuo atsakymo mane išgelbėjo jeune (jaunuolis), kuris baigė skaičiuoti, kiek radiatorių mums reikės. Jis suskaičiavo dvidešimt. Menikučis išklausė naujienos ir susiraukė kratydamas ranką, lyg būtų apdegęs pirštus.

— Oh là là (ojojoi). Tai kainuos daugiau nei centimes (santimus). — Jis paminėjo kelis milijonus frankų, o pamatęs mano priblokštą veido išraišką sumažino iki šimtų, mat pirma paskaičiavęs senais pinigais. Netgi jei ir taip, tai buvo nemaža suma. Brangiai kainuoja kalta geležis, be to, vyriausybinės pardavimų rinkliavos, arba PVM, siekia 18,6 procento. Tai privertė jį paminėti piktinantį apmokestinimo nereguliarumą, kurį įteisino tie niekšai politikai.

— Jūs nusiperkate bidė, — pasakė jis, baksnodamas į mane pirštu, — ir mokate visą PVM. Tokį pat ir už skalbimo mašiną, ir už varžtą. Bet aš pasakysiu jums kai ką scandaleux (skandalingo) ir apskritai neteisingo. Jūs nusiperkate ikrų dėžutę ir už tai sumokate 6 procentus PVM, nes ji yra klasifikuojama kaip nourriture (maistas). Dabar pasakykite man, kas valgo ikrus? — Pasiteisinau nesąs kaltas. — Aš pasakysiu jums. Tai politikai, milijonieriai, tos grosses légumes (didelės personos) Paryžiuje — tai jie valgo ikrus. Tai pasipiktinimą keliantis dalykas. — Ir plūsdamasis dėl ikrų orgijų Eliziejaus laukuose jis išėjo patikrinti, ar jeune (jaunuolis) gerai suskaičiavo radiatorius.

Mintis, kad Menikučis okupuos namus penkioms ar šešioms savaitėms, prasigręždamas sau kelią per storas senas sienas grąžtu, kuris buvo beveik toks pat didelis kaip ir jis, ir pripildys orą dulkių bei komentarų, nebuvo maloni, tikrai nelaukiama. Tai bus purvinas ir varginantis procesas, į kurį bus įtraukta beveik kiekviena patalpa namuose. Bet vienas iš Provanso džiaugsmų, pasakėme sau, yra tai, kad kai tai vyks, mes galėsime gyventi lauke. Jau dabar dienomis būdavo beveik karšta ir artimiausio sekmadienio rytą, kai pro miegamojo langą šviečianti saulė pažadino mus septintą ryto, nutarėme pradėti gyvenimo lauke sezoną.

Kiekvieną sekmadienį vykdavome į kelionę po turgų, Kustelė būdavome aštuntą valandą. Laukas už apleistos stoties buvo pilnas senokų sunkvežimių ir mašinų, o priešais kiekvieną stovėjo stalas. Ant mokyklinių lentų buvo užrašomos šiandieninės daržovių kainos. Laukuose jau įdegę pardavėjai valgė dar šiltus, iš per gatvę esančios kepyklos atsineštus sluoksniuotos tešlos pyragėlius ir sviestines bandeles. Stebėjome, kaip vienas senukas kišeniniu peiliuku su medine rankena išilgai pjovė ilgą batoną ir tepė ant jo sluoksnį šviežio ožkos sūrio, o prieš tai įsipylė stiklinę raudonojo vyno iš litrinio butelio, kurio jam turėtų užtekti iki pietų.

Palyginus su savaitiniais turgumis Kavajone ir Apte ar Isle prie Sorgo, Kustelė turgus yra mažas ir visiškai nemadingas. Pirkėjai nešiojasi pintines, o ne kameras, ir tik liepą ar rugpjūtį galite pamatyti išdidžią moterį iš Paryžiaus, vilkinčią „Dior“ kelioniniu kostiumėliu ir nešiną mažu, nervingu šuneliu. Kitu metu, nuo pavasario iki rudens, čia pamatysi tik vietinius gyventojus ir valstiečius, kurie atvežė tai, kas prieš kelias valandas dar augo lauke ar šiltnamyje.

Lėtai žingsniavome pro prekystalius žavėdamiesi negailestingomis prancūzų namų šeimininkėmis. Ne taip kaip mes, tokia moteriškė nepasitenkina vien tik apžiūrėjusi prekę prieš nusipirkdama. Ji imasi reikalo rimtai: spaudo baklažanus, uosto pomidorus, traškina tarp pirštų degtuko storumo haricots verts (šparagines pupeles), baksnoja į drėgną žalių salotų viduriuką, skanauja sūrius ir alyvuoges, jei tai neatitinka jos asmeninių standartų, prieš nueidama pirkti kitur ji dar dėbteli į pardavėją, lyg būtų buvusi apgauta.

Viename turgaus gale vyndarių kooperatyvo furgonas buvo apsuptas vyrų, kurie susimąstę gurkšnojo naująjį rosé (rožinį vyną). Šalia moteris pardavinėjo laisvai augintų vištų kiaušinius ir gyvus triušius, greta jos prekystalio stovėjo stalai, aukštai prikrauti daržovių, mažų kvepiančių baziliko ryšelių, dar buvo ir levandų medaus statinaičių, ir didelių žalių butelių pirmojo spaudimo alyvuogių aliejaus, ir padėklų su šiltnamių persikais, ir juodojo tapenade (padažo iš juodųjų trumų, alyvuogių ir šviežių grybų) puodelių, gėlių bei žolelių, kumpių ir sūrių — ankstyvo ryto saulėje viskas atrodė labai skaniai.

Nusipirkome raudonųjų pipirų kepti ir didelių rudų kiaušinių, bazilikų ir persikų, ožkų sūrio, salotų ir raudonųjų svogūnų. Kai į pintinę jau niekas nebetilpo, nuėjome per kelią nusipirkti pusės jardo duonos — gros pain (didelio kepalo), kuria taip skanu išdažyti bet kokį lėkštėje likusį alyvuogių aliejų ar salotų padažą. Duonos parduotuvė buvo pilna žmonių ir triukšmo, kvepėjo šilta tešla ir migdolais, kuriais buvo paskaninti rytiniai pyragai. Kol laukėme, prisiminėme mums sakius, jog prancūzai išleidžia tiek pat pinigų valgiui, kiek anglai mašinoms ir garso sistemoms — tuo buvo lengva patikėti.

Atrodė, kad kiekvienas perka armijai. Viena apskrita linksma moteriškė nusipirko šešis didelius kepalus — tris jardus duonos — šokoladinių bandelių sulig kepure, visą rato didumo obuolių pyragą iš plonų obuolių griežinėlių, sudėtų koncentriškais ratais ir blizgančių nuo abrikosų padažo. Iškart prisiminėme, kad nepusryčiavome.

Pietums pasitiekėme šaltų keptų pipirų, apipiltų alyvuogių aliejumi ir apibarstytų šviežiais bazilikais, mažyčių midijų, apvyniotų bekonu ir pakeptų ant iešmo, salotų ir sūrio. Saulė kaitino, o vynas migdė. Tuomet išgirdome skambinant.

Tokia jau gyvenimo taisyklė, kad kai telefonas suskamba sekmadienį tarp vidurdienio ir trečios valandos, tai skambina anglas; prancūzui negali nė prisisapnuoti idėja sukliudyti maloniausią savaitės laiką. Leidau telefonui skambėti. Tonis grįžo iš paieškų, ir sprendžiant iš to, kad telefonas buvo pakeltas, jis buvo nepaprastai arti.

— Tik pagalvok, mes prisikasėme prie esmės. — Galėjau girdėti, kaip jis užsitraukia cigaretę ir mintyse pasakiau sau, jog reikia nusipirkti atsakiklį, kad jis susitvarkytų su tais, kurie ateityje gali užsimanyti kastis prie esmės sekmadieniais.

— Manau, kad suradau vietą. — Jis nesustojo išgirsti, kokį efektą padarė šis pranešimas, taigi neišgirdo, kaip man nusmuko širdis. — Gana toli nuo jūsų, tiesą sakant, arčiau pajūrio. — Pasakiau jam, kad esu sužavėtas; kuo arčiau pajūrio jis bus, tuo geriau. — Ten reikia padaryti daugybę darbų, todėl nemokėsiu tiek, kiek jie prašo. Dar manau atsivežti savo statybininkus, kad viską atliktų. Jie viską puikiai padarys per šešias savaites, nuo lubų iki grindų. Airiai, bet velniškai geri. Sutvarkys tą vietą per mėnesį.