Питер Мейл - Metai Provanse

Bet kilimai neatrodė padirbti ir čia buvo vienas mažas kilimėlis, kuris man atrodė labai gražus. Padariau klaidą taip pasakydamas ir ponia pasižiūrėjo į savo vyrą gerai išmokta nustebusia veido išraiška.

— Nuostabu! — pasakė ji. — Kokią akį turi ponas. Juk tai, be abejonės, mūsų geriausias kilimas! Bet kodėl gi neįsigijus ir kurį nors didesnį? — Deja, pasakiau, aš be grašio, bet į tai, kaip į menką ir laikiną trūkumą, nebuvo atkreipta dėmesio. Visada galėsiu sumokėti vėliau, su didele nuolaida, jei mokėsiu grynais. Vėl pasižiūrėjau į kilimą. Vienas iš šunų gulėjo ant jo maloniai šnarpšdamas. Ponia uždainavo iš susižavėjimo.

— Matote, pone? Toutou (ciuciukas) parinko jį jums. — Aš pasidaviau. Po trijų mano nemokšiško derėjimosi minučių pradinė kaina nukrito per pusę ir aš nuėjau pasiimti čekių knygelės. Kai išrašinėjau čekį, jie atidžiai stebėjo ir pasakė man gavėjo grafą palikti tuščią. Pažadėję atvažiuoti ateinančiais metais, jie atsargiai apvažiavo mūsų naująjį kilimą ir miegantį šunį, ponia šypsojosi ir didingai mojavo nuo savo kilimų lizdo. Jų vizitas užtruko visą rytą.

Dėl paskutinio įvykio savaitė pasibaigė prasta gaida. Atvažiavo traktorius su žvyru ir aš stebėjau jo atbulinę eigą link vietos, kur vairuotojas turėjo išversti krovinį, kai užpakaliniai ratai staiga smigo į žemę. Pasigirdo trakštelėjimas ir sunkvežimis pasviro atgal. Aitrus ir gerai žinomas kvapas pasklido ore. Vairuotojas išlipo pasižiūrėti nuostolių ir pasakė, labai aiškiai, vienintelį šiai situacijai tinkantį žodį.

— Merde (mėšlas)! — mašina įlūžo į kanalizacijos rezervuarą.

— Taigi matai, — pasakiau savo draugui iš Paryžiaus, — čia niekada nebūna nuobodu.

Jis nieko neatsakė, aš pasilenkiau ir nuėmiau jo saulės akinius. Saulei pašvietus į akis draugas pabudo.

— Ką?

GEGUŽĖ

Gegužės pirmoji prasidėjo maloniai, gražiu saulėtekiu. Dėl to, kad tai buvo nacionalinės išeiginės, pamanėme, jog turėtume jas atšvęsti tikrai prancūziškai atiduodami duoklę vasaros sportui, ir išsitraukėme dviračius.

Tvirtesni ir rimtesni dviratininkai treniravosi ištisas savaites, apsisaugoję nuo pavasarinių vėjų storais juodais sportiniais kostiumais ir kaukėmis, bet dabar oras jau buvo pakankamai šiltas tokiems gležniems mėgėjams kaip mes, apsimovusiems šortus ir megztinius. Mes nusipirkome lengvus ir gerai valdomus dviračius iš pono vardu Eduaras Kenti Kavajono mieste — troškome prisijungti prie spalvingų vietinių dviračių klubų narių grupių, kai jie gracingai ir be jokių matomų pastangų lakstydavo aukštyn žemyn kaimo keliukais. Manėme, kad mūsų kojos po sunkių pasivaikščiojimų žiemą turėtų būti pakankamai sutvirtėjusios lengvai dešimties mylių kelionei iki Bonjė ir toliau iki Lakosto. Tik valanda lengvo prasimankštinimo, nieko, kas pareikalautų įtempti jėgas.

Iš pradžių buvo lengva, nors siauri, kieti balneliai iš karto padarė įspūdį ir mes supratome, kodėl kai kurie dviratininkai už savo šortų užsikišdavo svarą romštekso siekdami apsaugoti savo pasturgalius nuo kelionės nelygumų. Bet per pirmąsias kelias mylias neteko daryti nieko kito, tik riedėti keliu ir džiaugtis apylinkėmis. Vyšnios sirpo, žiemiški vynuogienojų griaučiai pradingo po šviesiai žalių lapų apklotu, kalnai atrodė sodrūs ir minkšti. Padangos nuolat maloniai burzgė ir vis pasitaikydavo užuosti rozmarinų, levandų ar čiobrelių dvelksmą. Važiavimas žvalino labiau nei pasivaikščiojimas, buvo ramesnis ir sveikesnis nei vairavimas, dviratis reikalavo nedaug pastangų ir tai buvo nuostabu. Kodėl mes anksčiau to nedarėme? Kodėl nevažinėjame kiekvieną dieną?

Euforija truko, kol nepradėjome kilti į Bonjė. Mano dviratis staiga pasunkėjo. Ėmiau jausti, kaip kenčia mano šlaunų raumenys, kai kilimas tapo statesnis ir mano nepratusią sėdynę ėmė skaudėti. Pamiršau gamtos grožybes ir ėmiau svajoti apie mėsgalį šortuose. Pasiekę kaimą jau sunkiai kvėpavome.

Moteris, kuriai priklausė „Clerici“ kavinė, stovėjo tarpduryje įrėmusi rankas į savo plačius klubus. Ji pasižiūrėjo į dvi raudonskruostes, orą gaudančias figūras, užgulusias ant vairų.

— Mon Dieu! (Dieve!) „Tour De France“ šiais metais anksti. — Ji atnešė alaus ir mes susėdome į patogias kėdes, pritaikytas žmogaus užpakaliui. Lakostas atrodė labai toli.

Kalva, kuri plytėjo iki markizo de Sado pilies, buvo ilga, stati ir varė į neviltį. Mes buvome pusiaukelėje ir visai nusivarę, kai išgirdome dérailleur grandinės dūzgimą ir mus pralenkė kitas dviratininkas — liesas, bet raumeningas, rudai įdegęs vyras, įpusėjęs septintą dešimtį.

— Bon jour (laba diena), — pasakė jis linksmai, — bon vélo (gerai pasivažinėti), — nuvažiavo kalva ir dingo iš akių. Žemai nuleidę galvas, degančiomis šlaunimis ir trokšdami alaus vargome toliau.

Seneliokas sugrįžo, nuvažiavo nuo kalvos, apsisuko ir ėmė važiuoti šalia mūsų.

— Courage (drąsiau), — pasakė. Jis kvėpavo visai lengvai. — C’est pas loin (netoli). Allez (pirmyn)! — Jis nuvažiavo su mumis į Lakostą, jo senos liesos kojos, glotniai nuskustos griuvimo ar nusibrozdinimo atvejui, mynė tolygiai lyg stūmokliai.

Mes nuvirtome kitos kavinės terasoje, nuo kurios vėrėsi vaizdas į slėnį. Bent jau didžioji kelio namo dalis bus į pakalnę ir mes nuvijome šalin mintį išsikviesti greitąją pagalbą. Seneliokas užsisakė pipirmėčių frappé (gėrimo) ir papasakojo mums, kad jau nuvažiavęs trisdešimt kilometrų, o iki pietų nuvažiuos dar dvidešimt. Pasidžiaugėme, kad jis toks žvalus.

— Jau nebe taip, kaip anksčiau. Man teko nustoti važinėti į Mon Vantų keliones, kai suėjo šešiasdešimt. Dabar atlieku tik šiuos trumpus promenades (pasivažinėjimus). — Dingo net ir tas lengvas pasitenkinimas, kurį pajutome užsikabaroję ant kalvos.

Kelionė atgal buvo lengvesnė, bet mums vis tiek buvo karšta ir skaudėjo, kai pasiekėme namus. Nulipome ir nesilankstančiomis kojomis nuėjome baseino link, pakeliui nusivilkdami drabužius, ir panirome į jį. Atrodė, kad būtume atsidūrę rojuje. Paskui gulėdami saulėkaitoje su taure vyno nutarėme, kad važinėjimasis dviračiu bus nuolatinė mūsų vasariško gyvenimo dalis. Tačiau turės praeiti šiek tiek laiko, kol be skausmingo krūptelėjimo galėsime pažvelgti į dviračio balnelį.

Kiekvieną dieną laukai aplink namą buvo pilni žmonių, kurie lėtai ir sistemingai judėjo ravėdami vynuogynus, tvarkydami vyšnių medžius ar kauptukais purendami smėlėtą dirvą. Niekas neskubėjo. Darbas sustodavo vidurdienį pietums, kurie buvo valgomi medžių šešėlyje, ir vienintelis garsas, pasigirsdavęs per tas dvi valandas, buvo tolimų pokalbių nuotrupos, kurį tykus oras atnešdavo šimtus jardų.

Fostenas didžiąją laiko dalį praleisdavo mūsų žemėse. Kelios minutės po septynių jis atvažiuodavo savo traktoriumi kartu su šunimi ir paprastai sugebėdavo suplanuoti darbus taip, kad jie pasibaigdavo netoli mūsų namų — pakankamai arti, kad būtų galima girdėti butelių ir taurių skambėjimą. Užsukti vienam nuplaunančiam dulkes ir leidžiančiam pabendrauti stikliukui buvo jo norma, bet jei vizitas užsitęsdavo iki dviejų — tai jau buvo susiję su verslu — kokiu nors nauju žemės ūkio kooperacijos žingsniu, kurį jis sumąstydavo per vynuogyne praleistas valandas. Fostenas niekada neišdėstydavo reikalo tiesiai, bet iš lėto ir atsargiai slinkdavo link jo.

— Ar jūs mėgstate triušius?

Pažinojau jį pakankamai gerai, kad suprasčiau, jog jis nekalba apie triušių, kaip naminių augintinių, puikumą, ir jis patvirtino tai plekšnodamas sau per pilvą bei pagarbiai murmėdamas apie civets (troškinius) ir pâtés (paštetą). Bet triušių auginimo problema, pasakė jis, yra jų apetitas. Triušiai ėda, lyg būtų be dugno, kilogramų kilogramus. Aš linktelėjau, bet niekaip nesupratau, kur siejasi mūsų interesai ir tie alkani triušiai.