Питер Мейл - Metai Provanse

Pabandžiau jį suturėti, nes brigadai airių statybininkų, kuriems atsivers statybų Provanse malonumai: saulė, pigus vynas, begalinės galimybės delsti ir savininkas, esantis pernelyg toli, kad kasdien įkyrėtų, susiklostys visos galimybės puikiam, linksmam nuotykiui. Galėjau įsivaizduoti, kaip ponas Merfis ir jo komanda nutęs darbus iki spalio, galbūt pasiims šeimas iš Donegalo atostogoms rugpjūtį ir apskritai puikiai praleis laiką. Pasakiau Toniui, kad bus geriau, jeigu jis pasamdys vietinius darbininkus ir architektą, kuris juos varinės.

— Man nereikia architekto, — atsakė jis. — Aš tiksliai žinau, ko noriu. — Tai jau tikrai. — Kodėl turėčiau mokėti jam krūvą pinigų už kelis piešinėlius? — Šitam niekas negalėtų padėti. Jis viską žino geriau. Paklausiau, kada jis grįžta į Angliją. — Šį vakarą, — atsakė ir parodė man pilnutėlius savo „Filofax“ užrašinės puslapius: susitikimas su klientu pirmadienį, trys dienos Niujorke, pardavimų konferencija Milton Keine. Jis išpyškino visa tai su apsimestiniu nepakeičiamo darbuotojo nuovargiu, nors pats džiaugėsi kiekviena tokio gyvenimo minute. — Bet kuriuo atveju, — pasakė, — susiskambinsime. Aš neįforminsiu namo pirkimo dar savaitę ar dvi, bet pranešiu, kai tik pasirašysiu.

Su žmona sėdėjome prie baseino ir stebėjomės, jau ne pirmą kartą, kodėl mums abiem taip sunku nusikratyti nejautriais ir nemandagiais žmonėmis. Tokių, reikalaujančių maisto, gėrimų, miegamųjų, pasiplaukiojimų ir nuvežimo į oro uostą, dar atvyks ir vasarą. Nemanėme esą nesocialūs ar atsiskyrėliai, bet mūsų trumpos patirties su veržliu ir dinamišku Toniu pakako, kad prisimintume, jog per ateinančius kelis mėnesius mums prireiks tvirtumo ir išradingumo. Ir atsakiklio.

Artėjančią vasarą akivaizdžiai jautė ir Maso, nes kai po kelių dienų susitikau jį miške, jis buvo užsiėmęs tolesniu savo prieš stovyklautojus nukreiptos gynybos tobulinimu. Po jau prikaltais ženklais PRIVÉ! (privatu) jis tvirtino po antrą atbaidantį, trumpą, bet niūrių užrašą: Attention! Vipères (atsargiai — gyvatės)! Tai buvo puiki baidymo priemonė — kupina grėsmės, bet nereikalaujanti regimojo patvirtinimo, kuris yra didelis kitų panašių priemonių, tokių kaip sarginiai šunys, tvoros su paleista elektros srove ar sargai su automatiniais ginklais trūkumas. Net ryžtingiausiai nusiteikęs stovyklautojas du kartus pagalvos prieš įlįsdamas į miegmaišį, kurio viduje gali būti susirangiusi kokia vietinė „gyventoja“. Paklausiau Maso, ar Luberone iš tikrųjų yra gyvačių, jis papurtė galvą — dar vienas svetimšalių nemokšiškumo ženklas.

— Eh oui (na taip), — pasakė jis, — yra tokių nedidelių, — rankomis jis parodė apie dvylikos colių atstumą, — bet jei jums įkąs, reikia suspėti pas gydytoją per keturiasdešimt penkias minutes, kitaip.... — Maso nutaisė bjaurų veidą: galva pasvirusi į vieną pusę, liežuvis kadaravo iš burnos kitoje pusėje. — Sakoma, kad kai gyvatė įkanda vyrui, jis numiršta. Bet jei gyvatė įgelia moteriai, — jis palinko į priekį ir kilstelėjo antakius, — miršta gyvatė. — Maso linksmai suprunkštė ir pasiūlė man vieną iš savo storų geltonų cigarečių. — Nė nemanykite eiti pasivaikščioti be gerų batų.

Luberono gyvatės, pasak „profesoriaus“ Maso, paprastai vengia žmogaus ir puola tik tada, kai yra išprovokuojamos. Jei tai nutinka, Maso pataria bėgti zigzagais ir geriausiai aukštyn į kalvą, nes įsiutinta gyvatė gali labai greitai šliaužti, — trumpais greitais trūktelėjimais nuo žemės, — taip greitai kaip bėgantis vyras. Aš nervingai apsidairiau, o Maso nusijuokė.

— Žinoma, visada galite išbandyti seną valstiečių triuką: sučiupti gyvatę už galvos ir spausti, kol jos nasrai plačiai prasivers. O tada stipriai durti į nasrus ir plok (blumt)! — ji nebegyva. — Jis pademonstravo tą dūrį trenkdamas vienam iš šunų per galvą. — Bet geriausia, — pasakė Maso, — yra pasiimti kartu moterį. Jos negali bėgioti taip greitai kaip vyrai ir gyvatė pasivys jas pirma. — Jis nuėjo namo pusryčiauti palikdamas mane apdairiai eiti per mišką ir pasitreniruoti durti.

Atėjo Velykų savaitgalis ir vienu metu pražydo apie trisdešimt mūsų vyšnių. Nuo kelio atrodė, kad namas plaukia šviesiai rožinėje jūroje, vairuotojai sustodavo pasidaryti nuotraukų ar nedrąsiai pasivaikščioti po privažiavimo keliuką, kol lojantys šunys priversdavo juos pasukti atgal. Viena grupė, labiau patrakusi nei kitos, su mašina šveicariškais numeriais privažiavo prie pat namų ir pasistatė mašiną ant pievelės. Nuėjau paklausti, ko jie nori.

— Mes norėtume surengti čia pikniką, — pasakė man vairuotojas.

— Atsiprašau, bet tai privatus namas.

— Ne, ne, — atsakė jis, mojuodamas man panosėje žemėlapiu. — Čia Luberonas.

— Ne, — atsakiau, — Luberonas yra tenai, — ir parodžiau į kalnus.

— Bet aš negaliu nuvažiuoti tenai savo mašina.

Galiausiai jis išvažiavo, pūškuodamas iš pasipiktinimo ir palikdamas gilius ratų pėdsakus žolėje, kurią mes bandėme paversti veja. Turizmo sezonas prasidėjo.

Velykų sekmadienį maža kaimelio mašinų stovėjimo aikštelė buvo pilna ir nė vienos mašinos nebuvo su vietiniais numeriais. Lankytojai tyrinėjo siauras gatveles, smalsiai žiūrėdami į žmonių namus ir pozuodami nuotraukoms priešais bažnyčią. Jaunas vyras, kuris praleisdavo dienas sėdėdamas ant laiptelių prie durų šalia épicerie (bakalėjos), kiekvieno einančio pro šalį prašė dešimties frankų telefonui, o gautas pajamas išleisdavo kavinėje.

„Progreso“ kavinė nuosekliai ir sėkmingai siekė nebūti tapybiška. Tai buvo tikras vidaus patalpų dizainerio košmaras, su klibančiais ir nederančiais stalais bei kėdėmis, niūriai išdažytas, su tualetu, kuris dažnai burbuliuoja ir gurguliuoja šalia nušiurusio ledų kioskelio. Savininkas čia šiurkštus, o jo šunys — neapsakomai susišiaušę. Tačiau nuo įstiklintos terasos, esančios šalia tualeto, atsiveria platus, gražus vaizdas ir tai gera vieta išgerti alaus bei stebėti šviesos žaismą kalvose ir kaimuose, kurie driekiasi į tolį Žemųjų Alpių link. Ranka rašytas skelbimas įspėja nemėtyti nuorūkų pro langą, atsižvelgiant į žemiau esančio atviro restorano klientų skundus, ir jeigu jūs laikysitės šios taisyklės — būsite paliktas ramybėje. Nuolatiniai lankytojai sėdi prie baro, terrasse (terasa) yra skirta turistams ir Velykų sekmadienį ji buvo pilna.

Čia sėdėjo olandai, drūtai atrodantys su savo kelioniniais batais ir kuprinėmis; vokiečiai, apsikarstę „Leicas“ fotoaparatais ir sunkiais juvelyriniais dirbiniais; paryžiečiai — niekinantys ir sukti, kruopščiai apžiūrintys savo stiklines, ar neras kokių mikrobų; anglai, apsiavę sandalais ir vilkintys prasegtais dryžuotais dalykiniais marškiniais, kalkuliatoriumi skaičiuojantys savo atostogų finansus, tuomet kai žmonos rašo atvirukus kaimynams į Surėjų. Šeimininko šunys uostinėjo po stalais ieškodami cukraus gabaliukų ir priversdami higieniškuosius paryžiečius atsitraukti. Ivas Montanas dainavo per radiją pralaimėdamas kovą su sanitarinio pobūdžio garsais, tušti aperityvo stikliukai buvo trankiai statomi ant baro, kai vietiniai pradėjo kilti namo pietauti.

Šalia kavinės trys mašinos suvažiavo į vieną vietą ir burzgė viena kitai. Jei viena iš jų pavažiuotų atgal dešimt jardų, jos visos galėtų prasilenkti, bet prancūzų vairuotojai mano, kad tai moralinis išsigimimas — duoti kelią, taip pat jie jaučia galį pastatyti mašiną ten, kur ji sukels daugiausiai nepatogumų, ar ima lenkti staigiame posūkyje. Prancūzai sako, kad italai pavojingai vairuoja, bet tikrai išprotėjusiam prancūzui, lekiančiam N100 autostrada, vėluojančiam ir alkanam, važiuojančiam priešais eismą, aš duodu kelią.