Питер Мейл - Metai Provanse

Fostenas atsistojo ir pasišaukė mane prie durų į kiemą. Jis parodė į du mažus laukelius ant terasos.

— Tai liucerna, — pasakė jis. — Triušiai ją mėgsta. Nuo dabar iki rudens tuos laukus galima nušienauti tris kartus. — Mano žinios apie vietinius augalus buvo toli gražu nepakankamos ir aš maniau, kad tuose laukuose auga kažkokios vešlios Provanso piktžolės, kurias planavau sunaikinti. Tikra laimė, kad to nepadariau; Fosteno triušiai niekada man to neatleistų. Tai buvo netikėtas nemokšiško sodininkavimo triumfas. Tam atvejui, jei aš būčiau pamiršęs, apie ką kalbama, Fostenas mostelėjo taurele laukelių link ir pakartojo: — Triušiai mėgsta liucerną, — tarė jis ir ėmė čepsėti. Pasakiau jam, kad gali šienauti tiek, kiek pajėgs suėsti jo triušiai, ir jis nustojo čepsėti.

— Bon (gerai). Jei esate įsitikinęs, kad jums jos nereikia. — Misija buvo atlikta, ir Fostenas nužingsniavo savo traktoriaus link.

Fostenas lėtai atlieka daugybę dalykų, bet padėkoja visada greitai. Jis sugrįžo kitą vakarą su milžinišku šparagų ryšuliu, gražiai surištu raudonu, baltu ir mėlynu kaspinu.

Jo žmona Henrietė ėjo paskui ir nešėsi kauptuką, kamuolį virvutės ir kibirėlį, pilną levandos sodinukų. Juos jau seniai reikėjo sodinti, pasakė ji, bet jos pusseserė tik dabar atvežė sodinukus iš Žemųjų Alpių. Juos tuoj pat reikia pasodinti.

Mums atrodė, kad darbais buvo pasidalyta visiškai neteisingai. Fosteno pareiga buvo laikyti virvutę tiesiai ir gurkšnoti aperityvą, o Henrietė mosavo kauptuku padarydama duobutes koto atstumu vieną nuo kitos. Pasiūlymas padėti buvo atmestas.

— Ji prie to pripratusi, — išdidžiai pasakė Fostenas, kai jau temstant Henrietė mosavo, matavo ir sodino. Ji nusijuokė. — Aštuonios valandos tokio darbo, ir miegi lyg kūdikis. — Per pusvalandį darbas buvo padarytas. Lysvė su penkiasdešimčia daigelių, kurie per šešis mėnesius paaugs tik truputį, o per dvejus metus užaugs iki kelių, buvo sutvarkyta nepaprastai simetriškai, pažymint sandėrį dėl triušių liucernos.

Kad ir koks būtų buvęs numatytas vakarienės meniu, mes jį pamiršome ir paruošėme šparagus. Jų buvo gerokai per daug, nei reikia vienai vakarienei, daugiau, nei aš galėjau apimti abiem plaštakomis. Ant patriotinio trispalvio kaspino buvo užrašytas Fosteno vardas ir adresas. Jis pasakė mums, kad Prancūzijoje įstatymas liepia gamintojams taip žymėti savo prekes. Tikėjomės, kad vieną dieną, kai mūsų šparagai užaugs, ir mes turėsime savo kaspiną.

Blyškūs ūgliai buvo tokio storumo kaip nykščiai, savitos spalvos ir margais galiukais. Suvalgėme juos šiltus su lydytu sviestu. Be to, dar valgėme duonos, kuri buvo iškepta šią popietę senojoje boulangerie (kepykloje) Lumjere. Gėrėme lengvą raudoną vyną iš mūsų slėnio vynuogynų. Kiekvienu kąsniu rėmėme vietinius gamintojus.

Pro atviras duris girdėjome vietinės varlės kvaksėjimą ir ilgas, pratisas lakštingalos treles. Paskutinę vyno taurę išgėrėme lauke, mėnulio šviesoje grožėdamiesi naująja levandų lysve, kol šunys liucernų lauke bandė iškrapštyti pelę. Šią vasarą triušiai galės prisiėsti, ir Fostenas pažadėjo, kad žiemą visi jie bus skanūs. Pastebėjome, kad mes, kaip ir prancūzai, tampame apsėsti maisto; nuėjome į vidų pasidomėti nebaigtais reikalais su ožkos sūriu.

Bernaras, pisciniste (baseino prižiūrėtojas), atnešė mums dovaną ir labai entuziastingai ją surinko. Tai buvo plūduriuojantis baseino krėslas su skyreliu gėrimams. Jis buvo atskraidintas iš Majamio Floridoje, kuris, Bernaro nuomone, buvo pasaulinė baseino aksesuarų sostinė.

— Prancūzai tokių dalykų nesupranta, — menkinamai pasakė jis. — Čia yra kompanijų, kurios gamina pripučiamas pagalves, bet kaip gali ant jos atsigerti? — Jis prisuko paskutinę karkaso veržlę ir atsitraukė grožėdamasis kėde ir visu jos Majamio žavesiu. Tai buvo ryškus daiktas iš polistirolio, plastiko ir aliuminio. — Štai čia taurę galima įstatyti į ranktūrį. Galite ilsėtis labai komfortiškai. C’est une merveille (nuostabu). — Jis nuleido kėdę į vandenį, atsargiai, kad neapsitaškytų savo rožinių marškinių ir baltų kelnių. — Turėsite ją ištraukti kiekvieną vakarą, — pasakė jis. — Čigonai jau greitai bus čia, skins vyšnias. Jie vagia viską.

Tai priminė mums, kad jau kuris laikas rengėmės įsigyti namo draudimą, bet statybininkams darant skyles sienose negalėjau įsivaizduoti, kokia draudimo kompanija imtųsi tokios rizikos. Pasibaisėjęs Bernaras nusiėmė saulės akinius. Argi mes nežinome? Vokliūze yra aukščiausias nusikalstamumo lygis nei bet kur kitur Prancūzijoje, išskyrus Paryžių. Jis žiūrėjo į mane taip, lyg aš būčiau padaręs nežmonišką kvailystę.

— Jūs tuoj pat turite būti apsaugoti. Po pietų atsiųsiu žmogų. Likite en garde (sargyboje), kol jis ateis.

Maniau, jog tai kiek pernelyg dramatiška, bet Bernaras atrodė įsitikinęs, kad plėšikų gaujos jau tyko netoliese tik ir laukdamos, kada mes važiuosime į kaimelį pas mėsininką. Tada jos atlėks su baldų furgonais ir paliks vien tik plikas sienas. Praėjusią savaitę, pasakė Bernaras, jis rado prie paradinių durų pastatytą ir apdengtą savo mašiną su nusuktais visais keturiais ratais. Tie žmonės yra salauds (šunsnukiai).

Dar viena priežastis, šalia tingėjimo, kodėl mes apleidome draudimo klausimą, buvo ta, kad bjaurėjomės draudimo kompanijomis, jų suktais žodžiais, išsisukinėjimais, lengvinančiomis aplinkybėmis ir mažulytėmis, neįskaitomomis raidytėmis atspausdintomis išlygomis. Bet Bernaras buvo teisus. Juk kvaila pasitikėti laime. Susitaikėme su tuo, kad popietę teks praleisti su žmogumi, apsirengusiu pilku dalykiniu kostiumu, kuris pasiūlys mums pasikabinti spyną ant šaldytuvo.

Buvo ankstyvas pavakarys, kai keldama debesis dulkių privažiavo mašina. Vairuotojas aiškiai supainiojo namus.

Jis buvo Jaunas, Juodaplaukis ir gražiai atrodė apsivilkęs prašmatnų 1950 metų saksofonininko kostiumą: plačiapetį klostuotą švarką, žvilgantį blizgančiais siūlais, šviesiai žalius marškinius, laisvas kelnes, kurios siaurėjo aptempdamos Jo čiurnas, batus iš tamsiai mėlyno šilko su storais crêpe (kaučiuko) padais ir rėkiančias žydras kojines.

— Fruktus, Tjeris. Agent d’assurance (draudimo agentas). — Jis nuėjo į namą nedideliais lengvais žingsneliais. Aš beveik tikėjausi, kad jis pradės spragsėti pirštais ir pademonstruos kelis nepadorius judesius. Įveikiau savo nuostabą ir pasiūliau jam alaus, o jis atsisėdo ir leido man pasigrožėti savo ryškiomis kojinėmis.

— Une belle mesong (gražus namas). — Jis kalbėjo su stipriu Provanso akcentu, kuris keistai nederėjo prie jo drabužių, ir tai mane nuramino. Jis buvo dalykiškas ir rimtas, paklausė, ar mes gyvename name ištisus metus. Didelis plėšimų Vokliūze skaičius, pasakė jis, yra iš dalies dėl to, jog čia daug vasarnamių. Kai namai paliekami tušti dešimčiai mėnesių per metus, na... jo švarko pečiai pakilo, matyt, jis trūktelėjo pečiais. Istorijos, kurias jis yra girdėjęs užsiimdamas savo profesija, skatina stengtis gyventi lyg seife.

Bet su mumis yra kitaip. Mes esame nuolatiniai gyventojai. Be to, turime šunų. Tai gerai, jis atsižvelgs į tai, kai skaičiuos draudimo sumą. Ar jie labai pikti? Jei ne, galbūt juos galima išdresuoti. Jis pažįsta vieną vyrą, kuris iš pudelio gali padaryti mirtiną ginklą.

Draudėjas kažką užsirašė ant savo dailaus, mažo delno ir pabaigė alų. Nuėjome pasivaikščioti po namus. Jam patiko sunkios medinės langinės ir didelės senovinės durys, bet prie mažo fenestron (langelio), kurio plotas buvo mažiau nei pėda, jis sustojo ir švilptelėjo. Šiuolaikiniai profesionalūs vagys, pasakė jis, dažnai dirba taip, kaip tai darydavo Viktorijos laikų kaminkrėčiai, liepdami vaikams įlįsti į landas, kurios yra per siauros suaugusiam. Mes esame Prancūzijoje, o čia yra oficialiai nustatytas jaunų nusikaltėlių dydis; visi jie yra platesni nei 12 centimetrų ir dėl to tik siauresnė skylė yra netinkama vaikams. Kaip tai buvo apskaičiuota, ponas Fruktus nežinojo, bet langelis turėjo būti užgrotuotas, kad apsaugotų nuo anoreksiškų penkiamečių plėšikų.