Питер Мейл - Metai Provanse

Antrą kartą tą dieną klajojantys vyšnių skynėjai buvo paminėti kaip grėsmė namų saugumui. Ispanai ar italai, pasakė ponas Fruktus, dirba už varganą atlyginimą — trys frankai už kilogramą. Šiandien jie čia, o rytoj jau nebėr, tai didžiulė rizika. Negali žmogus būti pernelyg atsargus. Aš pažadėjau būti budrus, užbarikaduoti langą kiek galima greičiau ir įkalbėti šunis būti piktus. Įtikintas jis išvažiavo saulėlydžio link lydimas Briuso Springstino muzikos, griaudžiančios iš mašinos magnetofono.

Vyšnių skynėjai ėmė kelti mums baimingą susižavėjimą. Panorome pamatyti tuos ilgapirščius nenaudėlius gyvus; tikrų tikriausiai jie gali užpulti mus bet kurią dieną, nes vyšnias jau laikas skinti. Paragavome jų. Dabar pusryčiaudavome nedidelėje terasoje, užlietoje ankstyvos ryto saulės, už dvidešimties jardų nuo seno medžio, sulinkusio nuo vaisių. Kol mano žmona ruošė kavą, aš skyniau vyšnias. Jos buvo vėsios ir sultingos, beveik juodos, tai buvo mūsų pirmasis dienos patiekalas.

Kai ryte kažkur tarp namo ir kelio išgirdome grojant radiją, supratome, kad organizuotas skynimas jau prasidėjo. Šunys nubėgo ištirti — veržlūs ir triukšmingi dėl savo reikšmingumo; nusekiau paskui juos tikėdamasis rasti grupę tamsiaveidžių svetimšalių ir jų vagišių vaikų. Medžių lapai slėpė viršutinę jų kūnų dalį. Galėjau matyti tik visokias kojas, balansuojančias ant trikampių medinių kopėčių, tuomet platus rudo veido mėnuliukas su šiaudine kepure išlindo pro lapus.

— Sont bonnes , les cerises (geros vyšnios). — Jis ištiesė man pirštą, ant kurio kabojo pora vyšnių. Tai buvo Fostenas. Jis su Henriete ir įvairiausiais giminaičiais patys nutarė nuskinti uogas, nenorėdami mokėti darbo užmokesčio, kurio buvo prašoma už darbą lauke. — Kai kas užsiprašė penkių frankų už kilogramą. Jūs tik įsivaizduokite! — Aš pabandžiau įsiterpti: už dešimties valandų sunkaus darbo dieną kabant ant kopėčių ir nuolat kandant vaisinėms musėms, be to, nakvynė ant žemės ar sunkvežimyje — man tai neatrodė labai dosnus užmokestis. Bet Fostenas buvo nepalenkiamas. Tai plėšimas vidury baltos dienos, mais enfin (galų gale), bet ko gi gali tikėtis iš vyšnių rinkėjų? Jis planavo priskinti apie dvi tonas uogų ir pristatyti jas uogienės fabrikui Apte. Visą darbą atliks šeima.

Kelias dienas vaismedžių sodai buvo pilni visokios išvaizdos ir didumo skynėjų, vieną vakarą du iš jų aš pavėžėjau iki Bonjė. Tai buvo studentai iš Australijos, raudoni nuo saulės ir išsiterlioję vyšnių sultimis. Jie buvo išsekę, skundėsi darbo valandomis, nuoboduliu ir prancūzų valstiečių bjaurumu.

— Na, jūs bent jau pamatysite truputėlį Prancūzijos.

— Prancūzijos, — pasakė vienas iš jų. — Viskas, ką mačiau, tai tik raudoną vyšnios medžio vidų.

Studentams buvo lemta sugrįžti į Australiją be gerų prisiminimų apie viešnagę Provanse. Jiems nepatiko žmonės. Maistas buvo įtartinas. Nuo prancūziško alaus jie viduriavo. Netgi peizažas pagal Australijos standartus buvo menkas. Jie negalėjo patikėti, kad aš pats nusprendžiau čia gyventi. Pabandžiau jiems paaiškinti, bet mes kalbėjome apie du skirtingus kraštus. Išleidau studentus prie kavinės, kur jie praleis vakarą kamuojami namų ilgesio. Tai buvo vieninteliai vargingi australai, kuriuos teko pažinti, ir man buvo skaudu girdėti, kaip kraštas, kurį aš taip mėgau, buvo visapusiškai pasmerktas.

Bernaras pralinksmino mane. Atvažiavau į jo biurą Bonjė ir atvežiau vertimą laiško, kurį jis gavo iš kliento anglo. Bernaras juokėsi atidarydamas duris.

Jo draugas Kristianas, mūsų architektas, ką tik buvo paprašytas perdekoruoti Kavajono viešnamį. Ten reikėjo, naturellement (žinoma), įgyvendinti daugybę neįprastų pageidavimų. Veidrodžių išdėstymas buvo nepaprastai svarbus. Tam tikroms detalėms, kurių paprastai nebūna padoriuose miegamuosiuose, reikėjo rasti vietą. Bidė turi dirbti visą laiką ir funkcionuoti nepriekaištingai. Pagalvojau apie poną Menikučį ir jeune (jaunuolį), bandančius įtaisyti savo čiaupus ir kriaukles tuo metu, kai keliaujantis prekeivis iš Lilio vaikosi pusnuoges merginas po koridorius. Prisiminiau tinkuotoją Ramoną, vyrą su žiburiukais akyse, duodantį sau valią tarp filles de joie (džiaugsmo dukterų). Jis pasiliktų ten visam likusiam gyvenimui. Nuostabi perspektyva.

Nelaimei, pasakė Bernaras, nors Kristianas vertino tai kaip įdomų architektūrinį projektą, jis rengėsi atsisakyti. Įstaigai vadovaujanti ponia norėjo, kad darbas būtų padarytas kuo greičiau, ji nesiruošė uždaryti įstaigos, kol vyks remontas, o tai pareikalaus iš darbininkų neregėtų pastangų susikaupti. Be to, ji nesiruošė mokėti vyriausybinės pardavimų rinkliavos, teigdama, kad ji netaiko savo klientams pardavimo mokesčių, tai kodėl pati turėtų juos mokėti? Galiausiai ji pasisamdys porelę mūrininkų persimetėlių, kurie viską padarys greitai ir negrabiai, ir proga, kad Kavajono viešnamis bus nufotografuotas žurnalui „Architectural Digest“, bus prarastas. Liūdna diena būsimoms kartoms.

Mokėmės beveik nuolat gyventi su svečiais. Priešakinis būrys atvyko per Velykas, o kiti buvo užsisakę laiką iki spalio pabaigos. Pusiau pamiršti pakviestieji, bėgdami nuo žiemos, atvykdavo į namus trokšdami įsikurti, gerti ir degintis saulėje. Dirbanti skalbykloje mergina iš mūsų paklodžių skaičiaus nutarė, kad užsiėmėme viešbučių verslu, ir mums teko prisiminti labiau patyrusių gyventojų įspėjimus.

Kaip vėliau pasirodė, ankstyvieji atvykėliai, matyt, buvo specialiai mokęsi būti idealiais svečiais. Jie išsinuomavo mašiną, taigi nesitikėjo, kad vežiosime juos po apylinkes. Jie patys linksmindavosi visą dieną, o vakarais mes kartu vakarieniaudavome. Jie išvažiavo tuo laiku, kurį ir buvo pranešę. Jei visi bus tokie, pamanėme, vasara prabėgs labai maloniai.

Netrukus pastebėjome, jog didžiausia problema yra ta, kad mūsų svečiams buvo atostogos, o mums ne. Mes keldavomės septintą ryto. O svečiai drybsodavo iki dešimtos ar vienuoliktos valandos, kartais baigdami pusryčiauti kaip tik prieš pasiplaukiojimą ir pietus. Mes dirbdavome, o jie deginosi saulėje. Atsigaivinę po pogulio, gyventi jie pradėdavo vakare, kai juos apimdavo didžiulis noras bendrauti, o mes tuo metu iš nuovargio užmigdavome virš salotų dubens. Mano žmona yra nepaprastai svetinga, ji tiesiog negali gerai nepavaišinti svečių. Todėl ji valandų valandas praleisdavo virtuvėje, o paskui iki išnaktų mes plaudavome indus.

Sekmadieniai būdavo kitokie. Visi mūsų svečiai norėdavo nuvykti į sekmadieninius turgus, o jie prasideda anksti. Vieną kartą per savaitę mes su svečiais keldavomės tą pačią valandą. Apsnūdusiomis akimis ir neįprastai tylūs, jie snausdavo ant užpakalinės automobilio sėdynės per dvidešimties minučių kelionę iki pusryčių kavinėje, taip ir nepamatydami Islo prie La Sorgo upės.

Tąsyk mašiną kaip paprastai pastatėme prie tilto ir prikėlėme savo draugus. Jie, nenoriai ir vis dar energingi, nuėjo gulti antrą valandą ryto, tad ryški šviesa negailestingai veikė jų pagirias. Pasislėpę už saulės akinių jie gydėsi dideliais cafe creme (kavos su grietinėle) puodeliais. Tamsiajame baro gal e gendarme (žandaras) vogčiomis gurkšnojo aperityvą. Vyras, pardavinėjantis loterijos bilietus, žadėjo staigiai praturtėti kažkam, sėdinčiam prie stalo. Du naktį dirbę sunkvežimių vairuotojai neskustomis pasmakrėmis dorojo savo pusryčių kepsnius, pommes frites (keptas bulves) ir reikalavo daugiau vyno. Gaivus upės kvapas sklido pro praviras duris, o antys plaukiojo vandenyje laukdamos nuo terasos numetamų trupinių.