Питер Мейл - Metai Provanse

Praėjus kiek laiko paštu gavome „Le Globule“, oficialų žurnalą kraujo donorams. Tą rytą Gorde buvo surinkta šimtai litrų kraujo, bet kitos statistikos, tos, kuri mane domino — kiek litrų buvo išgerta, — niekur nebuvo galima rasti, duoklė medicininiam taktui.

Mūsų draugas teisininkas iš Londono, iš „Fin de Siècle“ kavinės Kavajone stebėjo tai, ką pats vadino varlininkų maivymusi. Buvo turgaus diena ir visa aikštė pavirto judančių žmonių maišalyne: lėtai slenkančia, besigrūdančia ir chaotiška.

— Tik pažiūrėkite tenai, — pasakė jis, kai viena mašina sustojo viduryje gatvės, nes vairuotojas išlipo apsikabinti su pažįstamu. — Jie visą laiką gniaužosi. Matote tenai? Vyrai bučiuojasi. Velniškai nesveika, jei klausiate mano nuomonės. — Jis prunkštelėjo sau į alų, jo jausmai sukilo prieš tokį iškrypėlišką elgesį, tokį svetimą garbingiems anglosaksams.

Man prireikė kelių mėnesių, kad priprasčiau prie provansiečių žavėjimosi fiziniu kontaktu. Kaip ir kiekvienas gimęs Anglijoje, aš perėmiau tam tikrus socialinius įpročius. Išmokau laikytis distancijos, verčiau linktelėti nei paspausti ranką, bučiuotis tik su moteriškos lyties giminaitėmis ir vengti viešo meilės šunims demonstravimo. Apsuptas Provanso svetingumo, tokio visapusiško ir skvarbaus, lyg oro uosto apsaugos tarnyba, iš pradžių buvau kiek priblokštas. Bet dabar man tai jau patiko, žavėjausi socialinių ritualų mielumu ir ženklų kalba, kuri yra svarbi provansiečių susitikimo dalis.

Kai susitinka du nieko nenešantys vyrai, mažiausiai ką jie padarys, tai paspaus vienas kitam rankas. Jei rankos yra užimtos, bus pasiūlyta paspausti mažąjį pirštelį. Jei rankos yra šlapios ar purvinos — atkiš dilbį ar alkūnę. Važiavimas dviračiu ar mašina neatleidžia nuo pareigos toucher les cina sardines (bendrauti), taigi galima pamatyti prancūzus pavojingai persikreipiant judriose gatvėse, kai yra grabaliojama rankomis pro automobilių langus ar per vairus ieškant vieniems kitų. Ir tai tik pirmas labai santūraus artumo lygmuo. Artimesni santykiai reikalauja daugiau demonstratyvių apraiškų.

Kaip pastebėjo mūsų draugas teisininkas, vyrai bučiuoja kitus vyrus. Jie spaudžia petį, pliaukši per nugarą, meiliai kumšteli, žnybteli į skruostą. Kai provansietis tikrai džiaugiasi jus matydamas, tikėtina, kad išsisuksite iš jo nagų su paviršinėmis mėlynėmis.

Kūno sužalojimų sumažėja, kai su tuo yra susijusi moteris, bet pradedantysis gali lengvai padaryti visuomeninę klaidą, jei supainios reikalingą bučinių skaičių. Savo pirmųjų atradimų dienomis aš pabučiuodavau tik vieną kartą, o kai atkišdavo kitą skruostą — jau būdavau atsitraukęs. Tik snobai bučiuoja vieną kartą, buvo man pasakyta, ar tie nelaimingieji, kurie kenčia nuo įgimto froideur (šaltumo). Tuomet pastebėjau tai, kas, mano manymu, yra teisinga procedūra — trigubas bučinys, kairė-dešinė-kairė, taip aš ir pabandžiau su viena paryžiete drauge. Vėl neteisingai. Ji pasakė man, kad trigubas bučinys yra prastas provansiečių įprotis ir kad civilizuotiems žmonėms pakanka dvigubo bučinio. Kitą kartą, kai susitikau kaimyno žmoną, pabučiavau ją du kartus.

— Non (ne), — pasakė ji, — trois fois (triskart).

Dabar aš atidžiai stebiu, kaip juda moters galva. Jei moteris nustoja sukioti galvą po antro bučinio, esu beveik įsitikinęs, kad mano kvota pasibaigė, bet lieku pasirengęs ir trečiam bučiniui tuo atveju, jei galva bus pasukta dar kartą.

Kitokia, bet irgi kebli problema kyla ir mano žmonai, kuri yra priimančiųjų pusėje, todėl turi nustatyti, kiek kartų pasukti galvą ir ar išvis ją reikia sukioti. Vieną rytą ji išgirdo gatvėje riaumojant ir atsisukusi pamatė, kad ją sveikina tinkuotojas Ramonas. Jis sustojo ir kruopščiai nusišluostė rankas į kelnes. Ji manė, kad jis ruošiasi paspausti jai ranką ir ištiesė savąją. Ramonas nustūmė ranką į šalį ir pabučiavo ją tris kartus su dideliu malonumu. Niekad negali žinoti.

Kai pasisveikinimas yra baigtas, prasideda pokalbis. Pirkinių krepšiai ir paketai pastatomi, šunys pririšami prie kavinių staliukų, dviračiai ar įrankiai atremiami į artimiausią sieną. Tai yra būtina, nes kiekvienam rimtam ir maloniam pokalbiui abi rankos turi būti laisvos, kad atliktų vizualiąją funkciją, pabaigtų abejotinus sakinius, pridėtų išraiškos ar paprasčiausiai papuoštų žodžius, kurie yra tik burnos judinimas ir dėl to nepakankamai svarūs provansiečiams. Todėl rankos ir iškalbingi pečiai yra gyvybiškai svarbūs pasikeisti nuomonėmis. Iš tiesų dažnai per atstumą įmanoma sekti provansiečių pokalbio esmę, nė negirdint žodžių, tik stebint kūnų bei rankų išraišką ir judesius.

Yra aiškiai nustatytas begarsis žodynas, pradedant nuo mojavimo ranka, kurį mums pirmieji pademonstravo mūsų statybininkai. Jie naudojo šį judesį kaip paneigimą to, ką kalbėjo apie laiką ar kainas, bet šio gesto prasmė yra nepaprastai plati. Jis gali apibūdinti jūsų sveikatos būklę, kaip sutariate su savo uošve, kaip sekasi jūsų verslas, kaip vertinate restoraną, arba nusako jūsų prognozes apie šių metų melionų derlių. Jei kalbama ne apie svarbius dalykus, mojavimas yra atsainus, tuo pat metu reikšmingai pakeliant antakius. Svarbesni dalykai — politika, kieno nors subtili kepenų būklė, vietinio sportininko perspektyvos „Tour de France“ lenktynėse — pabrėžiami ryškiau. Tuomet mojuojama lėtai, rankai pakilus viršutinė kūno dalis pasvyra, veide atsiranda rimto susikaupimo išraiška.

Įspėjimo ir įrodymo įrankis yra smilius, naudojamas viena iš trijų įmanomų pozicijų. Atkištas po pašnekovo nosimi, tiesus ir nejudantis jis perspėja — stebėk, attention (dėmesio), viskas ne taip, kaip atrodo. Laikomas truputį žemiau veido ir greitai judinamas į šalis lyg pašėlęs metronomas, rodo, jog kitas žmogus yra apgailėtinai blogai informuotas ar absoliučiai klysta. Tuomet yra pasakoma teisinga nuomonė, pirštas nustoja judėti į šalis ir pereina į keletą smigtelėjimų ir bakstelėjimų į pašnekovo krūtinę, jei klystantis yra vyras, o jei tai moteris — pirštas diskretiškai sustoja kelis centimetrus iki kūno.

Norint nupasakoti netikėtą išvykimą reikia dviejų rankų: kairiąja plaštaka ištiesus pirštus pliaukštelima per dešiniosios rankos delną ir toliau žemyn — sutrumpintas populiaraus ir familiaraus pliaukštetelėjimo per bicepsą variantas. (Dažniausiai matoma per vidurvasario transporto kamščius, kai besiginčijantys vairuotojai norėtų palikti savo mašinas ir suteikti sau judesių laisvę, būtiną kairės rankos smūgiui iš apačios, bet sustoja prie to pliaukštelėjimo dešine ranka per kairės bicepsą.)

Baigiantis pokalbiui ateina laikas pažadėti vėl pasimatyti ar susiskambinti. Trys viduriniai pirštai yra prilenkiami prie delno, ranka pridedama prie ausies, o nykštys ir mažasis pirštelis atlenkti imituojant telefoną. Pagaliau atsisveikinant paspaudžiamos rankos. Paketai, šunys ir dviračiai vėl paimami, kol paėjus penkiasdešimt jardų gatve visas procesas prasideda iš naujo. Visai nenuostabu, kad aerobika niekada nebuvo populiari Provanse. Žmonėms užtenka fizinių pratimų per dešimties minučių pokalbį.

Šie ir kiti kasdieniniai gyvenimiški pasilinksminimai gretimuose miestuose ir kaimuose ilgam numalšino mūsų tyrinėjimų ir nuotykių troškulį. Visai čia pat turėdami tiek daug pramogų mes nekreipėme dėmesio į garsesnes Provanso dalis, ar bent jau taip mums tvirtino draugai iš Londono. Erzinančiu visažinio tonu, būdingu užgrūdintiems, iš krėslo nepakylantiems keliautojams, jie nuolat primindavo, kaip patogu mums nuvykti į Nimą, Arlį ir Avinjoną, pasižiūrėti Kanargo flamingų ar paskanauti Marselio bouillabaisse (žuvienės). Jie atrodė nustebę ir nepatenkinti, kai mes prasitardavome, kad liekame netoli namų, jie netikėjo mūsų paaiškinimais, jog niekada neturime laiko kur nors nuvažiuoti, be to, nejaučiame potraukio grūstis į bažnyčias ar ropštis į kalnus, nenorime būti turistai. Bet buvo viena šio namisėdiško elgesio išimtis, viena kelionė, į kurią visada su malonumu leisdavomės. Mes abu mėgome Eksą.