Питер Мейл - Metai Provanse

Buvo atneštas pagrindinis patiekalas — rausvos ėrienos riekės, išvirtos su česnakų galvutėmis, jaunomis žaliomis pupomis, auksinėmis bulvėmis ir svogūnų galette (džiūvėsiais). „Chateauneuf-du-Pape“ buvo atkimštas, tamsus ir sunkus „stiprus vynas“, kaip pasakė Morisas. Pamiršome savo planus apie aktyvų vakarą ir ėmėme traukti burtus, kam teks plaukiojantis Bernaro krėslas.

Sūris iš Banono buvo drėgnas ir suvyniotas į vynuogių lapus, o vėliau buvo patiektas trijų rūšių ir pavidalų desertas: citrinų šerbetas, šokoladinis pyragas ir crème anglaise (angliškas kremas), užėmęs visą lėkštę. Kava. Stiklinė mare (vynuogių degtinės) iš Žigondo. Pasitenkinimo atodūsis. Kur kitur pasaulyje, stebėjosi mūsų draugai, galima taip gerai pavalgyti tokioje paprastoje ir atpalaiduojančioje atmosferoje? Galbūt Italijoje ir dar keliose vietose. Jie buvo pripratę prie Londono ir jo gausiai dekoruotų restoranų su nusibodusiu maistu ir groteskiškomis kainomis. Draugai papasakojo mums apie Meifeiro rajone užsisakytą dubenį makaronų, kuris kainavo daugiau nei visas maistas, kurį mes dabar suvalgėme. Kodėl Londone taip sunku pavalgyti pigiai ir skaniai? Kupini popietinės išminties mes priėjome išvadą, kad anglai valgo ne namuose ne taip dažnai kaip prancūzai, o kai pastarieji valgo, grožis jiems toks pat svarbus kaip ir skonis: jie nori vyno butelių krepšeliuose, dubenėlių pirštams nusiplauti, meniu tokio dydžio kaip trumpa novelė, o sąskaitas jie gali tik pagirti.

Priėjo Morisas ir paklausė, ar patiekalai mums patiko. Jis prisėdo ir kažką užrašė ant popieriaus skiautės.

— La douloureuse (vargšė), — pasakė jis pastumdamas popierėlį per stalą. Išėjo tik 650 frankų, arba tiek pat, kiek du žmonės sumokėtų už nedidelius pietus Fulhame. Vienas iš mūsų draugų paklausė, ar Morisas negalvoja persikelti į labiau prieinamą vietą, tokią kaip Avinjonas ar netgi Menerbas. Morisas papurtė galvą.

— Ir čia gerai. Turiu viską, ko man reikia. — Jis įsivaizduoja save gaminantį čia maistą ir po dvidešimt penkerių metų, tikėkimės, kad tuomet vis dar pajėgsime atkėblinti ir pasidžiaugti.

Važiuodami namo pastebėjome, kad maisto ir sekmadienio derinys raminamai paveikė prancūzų vairuotojus. Skrandžiai pilni, dabar poilsio diena ir jie ramiai sau rieda nesistengdami karštligiškai lenkti skiriamąja juosta. Jie sustoja pakvėpuoti grynu oru ir nusilengvinti pakelės krūmuose vieni su gamta, draugiškai linktelėdami pravažiuojančioms mašinoms. Rytoj jie vėl taps kamikadzėmis, bet šiandien Provanse sekmadienis ir reikia džiaugtis gyvenimu.

BIRŽELIS

Vietinė reklamos industrija klestėjo. Kiekviena mašina, pastatyta netoli turgaus ilgesniam nei penkių minučių laikui, tapdavo klajojančių Provanso žiniasklaidos darbuotojų taikiniu. Jie puldinėjo nuo vienos mašinos prie kitos užkišinėdami mažus, jaudinančius lapukus už valytuvų. Grįžę prie savo mašinos nuolat rasdavome ją apkaišiotą skrajutėmis: kvapą gniaužiančios naujienos apie artėjančias pramogas, progas, kurių negalima pražiopsoti, maistą bei patiekalus ir egzotiškas paslaugas.

Kavajone vyks akordeonų varžybos, o papildomas malonumas bus Nuostabiai išsirengusios mielos merginos (12 paveikslų), kurios linksmins publiką tarp numerių. Prekybos centras atidarė Opération Porc (kiaulienos skyrių), kur buvo žadama pardavinėti visas kiaulės kūno dalis tokiomis žemomis kainomis, kad pirkėjai netikėdami trins savo akis. Buvo organizuojama boules (rutulių) turnyras ir bals dansants (šokiai), dviračių lenktynės ir šunų parodos, rengiamos diskotekos su dise jockeys (jų vedėjais), fejerverkų šou ir vargonų muzikos koncertai. Reklamavosi ponia Florian, aiškiaregė ir alchemike, kuri taip artimai bendrauja su antgamtinėmis jėgomis, kad garantuoja kiekvieno seanso sėkmę. Skelbėsi ir „dirbančios“ merginos: nuo Ev, kuri apibūdino save kaip nuostabią būtybę, pasirengusią lengvabūdiškiems pasimatymams, iki panelės Roz, kuri gali įgyvendinti jūsų svajones telefonu; ji išdidžiai tvirtino, kad tai paslauga, uždrausta Marselyje. Tačiau vieną dieną aptikome greitai surašytą desperatišką skelbimėlį, prašantį ne mūsų pinigų, bet kraujo.

Neaiški fotokopija pasakojo mažo berniuko, laukiančio, kada galės išvykti į Ameriką didelei operacijai, istoriją. Kol ligoninė galės jį priimti, jam reikia nuolatinių gyvybę palaikančių kraujo perpylimų.

— Venez nombreux et vite (ateikite visi ir greitai), — buvo rašoma raštelyje. Kraujo paėmimo grupė bus Gordo kaimo salėje, kitą dieną aštuntą valandą ryto.

Kai mes atvykome pusę devynių, salė buvo jau beveik pilna. Tuzinas lovų, pastatytų prie sienos, jau buvo užimtos. Iš eilės atsuktų pėdų galėjome spręsti, kad visi vietinių gyventojų sluoksniai buvo čia, tai buvo lengva nustatyti iš batų: parduotuvių savininkų sandalai ir espadrilės, aukšti jaunų namų šeimininkių kulniukai, drobiniai valstiečių batai ir jų žmonų šlepetės. Pagyvenusios moterys akylai saugojo savo pirkinių krepšius viena ranka, o tuo pat metu kita suspausdavo ir atleisdavo kumštį, kad kraujas greičiau bėgtų į plastikinius maišelius. Vyko karšta diskusija apie tai, kieno kraujas yra tamsiausias, geriausias ir naudingiausias.

Atsistojome į eilę prie kraujo testo iškart už apkūnaus seno vyro rausva nosimi, apspurusia kepure ir darbiniais drabužiais, kuris linksmai žiūrėjo, kaip seselė nesėkmingai bando pradurti sudiržusią jo nykščio odą.

— Ar man atsivesti mėsininką? — paklausė jis. Ji pabandė dar kartą, stipriau. — Merde (mėšlas). — Pasirodė kraujo lašas ir seselė gražiai perkėlė jį į ploną vamzdelį, pridėjo kažkokio skysčio ir smarkiai viską pakratė. Paskui niekinama veido išraiška pasižiūrėjo į vamzdelį.

— Kaip jūs čia atvažiavote? — paklausė ji senio.

Šis nustojo žįsti savo nykštį.

— Dviračiu, — atsakė. — Visą kelią nuo Lez Embero.

Seselė patraukė nosimi.

— Mane stebina tai, kad jūs nenugriuvote. — Ji vėl pasižiūrėjo į vamzdelį. — Medicinos požiūriu jūs esate girtas.

— Neįmanoma, — atsakė senis. — Aš išgėriau litrą raudono vyno per pusryčius, comme d’habitude (kaip įprasta), bet tai menkniekis. Be to, — pasakė jis mojuodamas savo kruvinu nykščiu jai po nosimi. — Truputis alkoholio tik praturtina kraujo kūnelius.

Tačiau seselės tai neįtikino. Ji išsiuntė senį suvalgyti priešpiečių, šį kartą su kava, ir liepė sugrįžti rytui baigiantis. Senis sunkiai išėjo bambėdamas ir laikydamas savo pradurtą nykštį lyg kovos vėliavą.

Mums pradūrė pirštus, paskelbė esant blaivius ir parodė lovas. Mūsų kraujagyslės buvo sujungtos su plastikiniais maišeliais. Stropiai sugniauždavome ir atgniauždavome kumščius. Salėje buvo triukšminga ir visi buvo gerai nusiteikę, žmonės, kurie gatvėje paprastai praeina vienas pro kitą nė nepastebėję, staiga tapo draugiški, kaip dažnai nutinka, kai svetimi žmonės susivienija darydami gerą darbą. O gal tai kažkaip buvo susiję su baru, esančiu salės gale.

Anglijoje atpildas už pilną kraujo maišelį yra arbatos puodelis ir sausainis. Bet čia, kai atjungė nuo vamzdelių, mums parodė ilgą stalą, aptarnaujamą savanorių. Ko mes norėtume? Kavos, šokolado, riestainių, bandelių, sumuštinių su kumpiu ar česnakinėmis dešrelėmis, taurės raudonojo ar rožinio vyno?

Valgykite! Gerkite! Atgaukite kraujo kūnelius! Skrandis turi būti pilnas! Jaunas medicinos brolis sunkiai dirbo kamščiatraukiu, o prižiūrintis gydytojas, dėvintis ilgą baltą chalatą, palinkėjo mums visiems bon appétit (gero apetito). Jei nuolat auganti tuščių butelių eilė už baro kažką reiškė, tai prašymas duoti kraujo tikrai buvo sėkmingas ir iš medicininės, ir iš visuomeninės pusės.