Питер Мейл - Metai Provanse

Vingiuotas kelias per kalnus buvo pernelyg siauras sunkvežimiams ir pernelyg pavojingas skubantiems. Išskyrus vienintelio ūkio pastatus su pasišiaušusių ožkų kaimene, čia nebuvo nieko, tik šlaituotas ir tuščias pilkų uolų, žalių žemųjų ąžuolų, blizgančių nepaprastai giedro oro šviesoje, peizažas. Kelias leidžiasi žemyn pro pietinėje Luberono pusėje esančias kalvas, kol susijungia su mėgėjų Gran Pri, kasdien vykstančiu RN7, National Sept (septintame valstybiniame) kelyje, kuriame per daugelį metų žuvo daugiau vairuotojų, nei norisi prisiminti laukiant tarpelio tarp mašinų.

Kelias eina į Eksą iki gražiausios Prancūzijoje pagrindinės gatvės. Mirabo alėja yra puiki bet kuriuo metų laiku, bet gražiausia — nuo pavasario iki rudens, kai tamsiai žali platanų medžiai sudaro penkių šimtų jardų ilgio tunelį. Išsklaidyta saulės šviesa, keturi fontanai gatvės centre, puikios proporcijos laikantis da Vinčio taisyklės „gatvė turi būti tokio pločio, koks yra namų aukštis“, — erdvės, medžių ir architektūros dermė yra tokia maloni, kad vos pastebi mašinas.

Metams bėgant gražus geografinis skirtumas išsivystė tarp darbo ir malonesnių užsiėmimų. Pavėsinėje gatvės pusėje dabar daugiausia buvo bankai ir draudimo bendrovės, nekilnojamo turto agentai ir teisininkai. O kavinės įsikūrė saulėtojoje pusėje.

Man patiko beveik visos kavinės, kurias esu aplankęs Prancūzijoje, netgi tos mažos ir nušiurusios nedideliuose kaimuose, kur musių daugiau nei klientų, bet ypatingą silpnybę jaučiau kavinėms, esančioms Mirabo alėjoje, o labiausiai — „Deux Garçons“. Praėjusių savininkų kartos slėpė savo pajamas po čiužiniais ir vijo šalin visas mintis apie atnaujinimą, kuris Prancūzijoje paprastai baigiasi plastiko chaosu ir bjauriu apšvietimu; čia vidus atrodė taip pat, kaip ir prieš penkiasdešimt metų.

Lubos buvo aukštos, milijonų cigarečių dūmai nudažė jas karamelės spalva. Baras blizgėjo variu, stalų ir kėdžių patina buvo nušveista nesuskaičiuojamų sėdynių ir alkūnių, padavėjai ryšėjo prijuostes ir avėjo plokščiapadžiais batais, kaip ir turėtų visi tikri padavėjai. Čia tvyro prietema ir vėsa, tai vieta apmąstymams ir ramiam gurkšnojimui. Be to, kavinėje yra terasa, kur vykdavo šou.

Eksas yra universitetinis miestas, akivaizdu, kad mokymo plane yra kažkas tokio, kas pritraukia gražias studentes. „Deux Garçons“ terasoje jų visada pilna, pagal mano teoriją, jos čia ateina greičiau mokytis nei atsigaivinti. Jos studijuoja „kavinės fakultete“, programa yra suskirstyta į keturias dalis.

Pirma — atvykimas

Atvykti reikia taip, kad patrauktum kuo daugiau dėmesio, geriausiai ant tamsiai raudono „Kawasaki 750“ motociklo galinės sėdynės, kurį vairuoja nuo galvos iki kojų juoda oda apsitaisęs jaunuolis su trijų dienų barzdele. Nedera stovėti ant šaligatvio ir moti jam atsisveikinant, kai jis nurūksta alėja apsilankyti pas savo kirpėją. Taip daro tik gauche (nevikrios) mažos mergaitės iš Overnė. Rafinuota studentė yra pernelyg užsiėmusi, kad turėtų laiko tokiems sentimentams. Ji yra susikaupusi prie kitos dalies.

Antra — įėjimas

Saulės akinių nedera nusiimti, kol prie vieno staliuko nepastebėsi pažįstamų, bet negalima parodyti, kad ieškai kompanijos. Atvirkščiai, turi atrodyti, kad į kavinę užėjai paskambinti vienam iš savo tituluotų italų gerbėjų, kai — quelle surprise (kokia staigmena)! — pamatai draugus. Tuomet galima nusiimti saulės akinius ir atmesti plaukus, kai vienas iš draugų įtikinėja prisėsti.

Trečia — ritualiniai bučiniai

Kiekvieną sėdintį prie stalo reikia pabučiuoti mažiausiai du kartus, dažnai tris kartus, o kartais — net keturis. Tie, kuriuos bučiuoja, turi likti sėdėti leisdami naujai atvykusiai lankstytis per stalą, vis atmetant plaukus ir maišantis padavėjams ant kelio, kad visi pajustų jos atvykimą.

Ketvirta — manieros prie stalo

Atsisėdus vėl reikia užsidėti saulės akinius, kad būtų galima nepastebimai žiūrėti į savo atvaizdą kavinės languose — ne dėl narciziškumo, bet siekiant kontroliuoti svarbias technines detales: kaip užsidegama cigaretė, per šiaudelį geriamas menthe (mėtinis) „Perrier“ ar elegantiškai kramsnojamas cukraus gabaliukas. Jei visa tai yra gerai, saulės akinius galima nustumti taip, kad jie žavingai laikytųsi ant nosies galiuko ir tuomet dėmesį jau galima skirti kitiems sėdintiems prie stalo.

Šis spektaklis tęsiasi nuo ryto iki ankstyvo vakaro ir niekada nenustoja manęs žavėti. Manau, kad turi būti atitinkama akademinio darbo pertrauka šioms skubioms socialinėms studijoms, nes niekada nesu matęs vadovėlio, gulinčio ant kavinės staliuko, arba nugirdęs diskusijos apie diferencinį skaičiavimą ar politinius mokslus. Studentai buvo visiškai panirę į savo pasirodymus ir dėl to Mirabo alėja yra daug dekoratyvesnė.

Nebūtų buvę sunku didžiąją dienos dalį praleisti kavinėse, bet dėl to, jog mūsų kelionė į Eksą nedažna, jautėme malonią pareigą išspausti iš ryto kuo daugiau: pasiimti butelį eau-de-vie (degtinės) iš vyro Italų gatvėje ir kelis sūrius iš pono Polio Marselio gatvėje, pasižiūrėti, kokių naujų niekučių pasirodė parduotuvėlių vitrinose, kurių yra pilna šalia senesnių ir pastovesnių įstaigų siaurose gatvelėse už alėjos, paskui prisijungti prie minios gėlių turguje, dar kartą žvilgtelėti į mažytę gražią Alberto aikštę su grindiniu ir fontanu ir įsitikinti, kad atvažiavome į Frederiko Mistralio gatvę, kai pas Giu dar yra laisvų vietų.

Ekse yra didesnių, puošnesnių ir labiau gastronomiškai pagarsėjusių restoranų, bet nuo to laiko, kai vieną lietingą dieną užsukome pas Giu, ėmėme nuolat čia lankytis. Pats Giu prižiūri salę, tai neįprastai triukšmingas vyras plačiausiais, prašmatniausiais, vešliausiais ir pretenzingiausiais ūsais, kokius tik man yra tekę matyti, nuolat kovojančiais su Žemės trauka ir skustuvu ir nepaliaujamai bandančiais pasiekti Giu antakius. Jo sūnus priiminėja užsakymus, o nematoma moteris rūsčiu balsu — galbūt ponia Giu — sukosi virtuvėje. Klientai daugiausia buvo vietiniai verslininkai, merginos iš „Agnės B“, esančios už kampo, puošnios moteriškės su pirkinių krepšiais bei taksiais ir atsitiktinės, slapukiškos ir akivaizdžiai nesusituokusios porelės, meiliai burkuojančios ir ignoruojančios savo aioli (česnakų padažą). Vynas yra patiekiamas ąsočiuose, o padorūs trijų patiekalų pietūs kainuoja 80 frankų. Kiekvieną dieną nuo pusės pirmos visi staliukai būna užimti.

Kaip įprasta, mūsų geri ketinimai greitai ir kukliai papietauti dingo po pirmojo vyno ąsočio ir, kaip įprasta, mes pateisinome patys save sakydami kits kitam, kad šiandien yra išeiginė. Neturime reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti ar užrašų knygelių, pilnų susitikimų. O nuo minties, kad žmonėms aplinkui teks sugrįžti prie savo darbo stalų, mums vis dar sėdint prie antrojo kavos puodelio ir svarstant, ką veikti toliau, mūsų džiaugsmas stiprėjo gėdingai nederamu būdu. Ekse yra ir daugiau dalykų, kuriuos verta pamatyti, bet pietūs nuslopina norą lankyti įžymias vietas, o mūsų sūrių krepšys važiuojant namo imsis kvapaus keršto, jei bus sugrūstas jį vežant per pavakario kaitrą. Už Ekso yra vynuogynas, kurį aš rengiausi aplankyti. Be to, vieną įdomybę pastebėjome važiuodami į miestą: lyg koks viduramžiškas šiukšlynas, užverstas masyviomis senienomis ir apdaužytomis sodo statulomis. Tikrų tikriausiai ten surastume seną akmeninį sodo suolą, kurio ieškojome. Greičiausiai jie dar ir sumokėtų mums, kad jį išsivežtume.