Питер Мейл - Metai Provanse

D’Antano senienos užima lauką tokio dydžio kaip svarbios kapinės šalia RN7 kelio. Šalyje, kur paprastai tiek daug dėmesio skiriama nuosavybės apsaugai nuo plėšikų, kad čia yra daugiausia pakabinamų spynų visoje Europoje, ši vieta buvo visiškai atvira nuo kelio — jokių tvorų; koks pasitikėjimas, pamanėme mes statydami mašiną, užsiimti verslu ir neturėti jokių būtinų apsaugos ženklų. Tuomet pastebėjome, kodėl savininkas gali sau leisti taip atsainiai žiūrėti į saugumą — nė vienas iš eksponatų nesvėrė mažiau nei penkios tonos. Būtų prireikę dešimties vyrų ir hidraulinio keltuvo norint ką nors pakelti ir mašinų vilkiko, kad tą daiktą išvežtum.

Jei mes planuotume pasistatyti Versalio kopiją, tai viską galėtume čia nusipirkti per vieną popietę. Reikia didelės vonios, išpjautos iš vientiso marmuro luito? Ten už kampo su gervuogėmis, augančiomis prie nutekamosios skylės. Laiptų prieškambariui? Ana ten yra treji, įvairių ilgių, grakščiai išlenktais papuošimais prie nudilusių akmeninių laiptelių, kiekvieni iš jų tokio dydžio kaip pietų stalas. Milžiniškos geležinės baliustrados gyvatės gulėjo šalia jų, kai kurios puoštos, o kai kurios ne, dar ir su gigantiškais ananasais. Čia buvo ištisi balkonai kartu su chimeromis, marmuriniai amūriukai tokio dydžio kaip augalotas vyras, atrodantys taip, lyg sirgtų kiaulyte, aštuonių pėdų ilgio terakotinės amforos, bet kaip suguldytos kartu su girnomis, kolonomis, architravais ir cokoliais. Viskas, ką tik galima padaryti iš akmens, išskyrus paprastą suolą.

— Bon jour (laba diena), — pasakė jaunas vyras, buvęs už padidintos sparnuotosios pergalės deivės iš Samotrakės skulptūros varianto, ir paklausė, ar negalėtų mums kuo pagelbėti. Suolo? Susimąstęs jis užlenkė savo smilių virš nosies, paskui atsiprašydamas papurtė galvą. Suolai nėra jo specializacija. Tačiau jis turi išskirtinį aštuoniolikto amžiaus bokštelį iš kaltinės geležies arba, jei mūsų sodas pakankamai didelis, tai čia yra puiki pseudoromėniška triumfo arka, kurią jis galėtų mums parodyti, dešimties metrų aukščio ir tokio platumo, kad pakaktų sustatyti du vežimus. Tokie dalykai reti, pasakė jis. Akimirką mus gundė mintis apie Fosteną, kuris galės savo traktoriumi važiuoti pro triumfo arką į vynuogyną su alyvmedžių lapų vainiku ant šiaudinės skrybėlės, bet mano žmonai tai buvo akivaizdus skuboto, 250 tonas sveriančio pirkinio nepraktiškumas. Mes atsisveikinome su jaunuoliu pažadėję sugrįžti, jei kada nusipirksime château (pilį).

Telefono atsakiklis pasveikino mus sugrįžusius namo mirksėdamas savo mažute raudona akute ir rodydamas, kad žmonės į jį prišnekėjo. Buvo trys žinutės.

Prancūzas, kurio balso aš neatpažinau, varė įtarų, vienpusį pokalbį, nekreipdamas dėmesio į tai, kad kalbasi su mašina. Mūsų įrašas, prašantis skambinančių palikti savo telefono numerius, kad galėtume jiems atskambinti, supykdė jį. Kodėl aš turėčiau duoti jums savo telefono numerį, jeigu jau kalbuosi su jumis? Jis laukė atsakymo sunkiai kvėpuodamas. Kas kalba? Kodėl jūs neatsakote? Dar keli sunkūs atodūsiai. Alio (alio)? Alio ? M erde (mėšlas). Alio? Paskirta juostos dalis pasibaigė bambėjimo viduryje, daugiau jis niekada nebepaskambino.

Didjė greitai ir dalykiškai pranešė mums, kad jis su komanda yra pasiruošęs vėl imtis darbo ir kad jie kibs į du kambarius užpakalinėje namo dalyje. Normalement (žinoma), jie atvažiuos rytoj ar galbūt poryt. Be to, kiek šuniukų mes norėtume? Penelopė laukėsi šunyčių nuo gauruoto nepažįstamojo iš Gulto.

Paskui pasigirdo anglo balsas — tai buvo vyras, su kuriuo mes buvome susitikę Londone. Jis atrodė malonus žmogus, bet mes jį vos pažinojome. Tai turėjo pasikeisti, nes jis ir jo žmona rengiasi užsukti. Jis nepasakė kada ir nepaliko savo numerio. Galbūt, kaip įprasta keliaujantiems anglams, jie užsuks vieną dieną visai prieš pietus. Kol kas turėjome gana ramų mėnesį, mus aplankė vos keli svečiai ir dar mažiau statybininkų. Buvome pasirengę nedidelei draugijai.

Anglai atvyko temstant, kai mes sėdome vakarieniauti sode. Tedas ir Suzana bėrė atsiprašymus ir garsiai žavėjosi Provansu, kurį matė pirmą kartą, mūsų namu, mūsų šunimis, mumis ir tuo, kas liko. Viskas yra, kaip jie pasakė keletą kartų per pirmąsias minutes, super. Jų kvapą gniaužiantis linksmumas mus nuginklavo. Jie kalbėjo vienas paskui kitą, tai buvo vientisas dialogas, į kurį nei reikėjo, nei buvo galima įsikišti.

— Ar mes atvykome netinkamu laiku? Oi, mums tai būdinga.

— Tikrai būdinga. Jūs turėtumėte bjaurėtis žmonėmis, kurie taip atvažiuoja. Mielai išgerčiau taurę vyno.

— Brangusis, pasižiūrėk į baseiną. Argi jis negražus?

— Ar žinote, kad pašto skyriuje Menerbe yra mažytis žemėlapis, kuriame parodyta, kaip jus rasti? Les Anglais (anglai), taip jie jus vadina. Jie ištraukė tą žemėlapį iš po prekystalio.

— Mes būtume atvažiavę anksčiau, bet atsitrenkėme į tą mielą senuką kaime...

— ... na, iš tiesų, į jo mašiną...

— Taip, į jo mašiną, bet jis buvo toks mielas, brangusis, argi ne, ir tai nebuvo tikras stuktelėjimas, daugiau brūkštelėjimas.

— Taigi mes nusivežėme jį į kavinę ir nupirkome jam gėrimo...

— Ne, nupirkome jam kelis gėrimus, argi ne, brangusis?

— Ir kelis tiems jo juokingiems draugams.

— Na, bet mes jau čia ir turiu pasakyti, kad čia be galo miela.

— Ir jūs tokie mieli, kad bendraujate su tokiais atsigrūdėliais kaip mes.

Jie padarė pauzę, kad išgertų kiek vyno ir atgautų kvapą, apsižiūrėtų aplinkui ir trumpais energingais šūktelėjimais vėl imtų viskuo žavėtis. Mano žmona, jautriai reaguojanti į mažiausius alkanumo požymius, pastebėjo, jog Tedas žvilgčioja į mūsų vakarienę, kuri vis dar nepaliesta stovėjo ant stalo. Ji paklausė, ar jie nenorėtų su mumis pavalgyti.

— Jei tai nesukels rūpesčių, tik duonos plutelę, gabalėlį sūrio ir galbūt dar vieną stiklą vyno.

Vis dar plepėdami Tedas ir Siuzana atsisėdo, o mes atnešėme dešrelių, sūrių, salotų ir kelias riekeles šalto omleto su daržovėmis, vadinamo crespaou (krespu), su šiltu, šviežiu pomidorų padažu. Tai buvo sutikta taip džiūgaujant, kad aš ėmiau spėlioti, kada gi jie paskutinį kartą valgė ir ką yra suplanavę valgyti ateinantį kartą.

— Kur jūs apsistosite, kol būsite čia?

Tedas prisipylė savo taurę. Na, jie nėra nieko užsisakę — „Tipiška mums, visiškai tipiška“, — bet jie mano, kad netoliese atsiras kokia maža, švari ir paprasta auberge (užeiga), nes jie norėtų apžiūrėti namą dienos šviesoje, jei mes leistume. Apylinkėje buvo apie pusė tuzino mažų viešbutukų, kuriuos mes galėjome parekomenduoti.

Bet buvo jau pusė vienuoliktos, Provanse tai laikas gultis ir visai netinkamas metas belstis į langinėmis uždarytus langus bei užrakintas duris ir lodyti sarginių viešbučių šunų. Verčiau tegu Tedas ir Siuzana pasilieka nakčiai pas mus, o ryte galės ką nors susirasti. Jie pasižiūrėjo vienas į kitą ir duetu pradėjo dėkoti, tai tęsėsi, kol jų krepšiai nebuvo nunešti į viršų. Jie sučiulbėjo paskutinį palinkėjimą geros nakties pro svečių kambario langą, o nuėję gulti vis dar girdėjome jų tauškimą. Tedas ir Siuzana buvo lyg du susižavėję vaikai ir mes pamanėme, kad būtų smagu, jeigu jie pasiliktų kelias dienas.

Šunų lojimas pažadino mus kelios minutės po trijų. Juos sudomino iš svečių kambario sklindantis triukšmas. Pakėlę galvas šunys klausėsi garsų, kurie reiškė, jog kažkas labai susirgo — dejonės kaitaliojosi su tekančio vandens šniokštimu.