Питер Мейл - Metai Provanse

Mano draugo namas stovėjo pušynėlyje už Ramatiuelio, ilgo privataus kelio gale, visiškai atskirtas nuo to pamišimo, kuris dėjosi už trijų kilometrų, pakrantėje. Jis nenustebo išgirdęs, kad dviejų valandų kelią įveikėme ilgiau nei per keturias valandas. Draugas prasitarė, kad norint rasti automobilių stovėjimo vietą vakarieniaujant Sen Tropeze, geriausia būti ten pusę aštuonių ryte, kelionė į pliažą yra lyg frustracijos pratimas, o vienintelis garantuotas būdas patekti į Nicos oro uostą laiku ir suspėti į lėktuvą yra skristi tenai sraigtasparniu.

Kai vakare važiavau namo paskui mašinų karavanus, svarsčiau, kas gi Žydrajame krante yra tokio, kad jis kiekvieną vasarą vis dar pritraukia tokias ordas. Nuo Marselio iki Monte Karlo keliai košmariški, o pajūris nuklotas gyvu kūnų kilimu, svylančiu po saule — aliejuotas šonas prie aliejuoto šono per mylių mylias. Savanaudiškai džiaugiausi, kad jie nori praleisti savo atostogas čia, o ne laisvose vietose prie Luberono, šalia patrauklesnių čiabuvių.

Kai kurie čiabuviai, žinoma, yra mažiau patrauklūs nei kiti. Vieną tokį sutikau jau kitą rytą. Maso buvo en colère (įsiutęs), spardydamas žemę mažytėje miško proskynoje šalia savo namų ir kramtydamas savo ūsus iš apmaudo.

— Ar matote šitai? — paklausė. — Tie salauds (niekšai). Jie atėjo lyg vagys naktį ir išėjo anksti ryte. Saloperie (kiaulystė) visur. — Jis parodė dvi tuščias dėžutes nuo sardinių ir vyno butelį, tai neginčijamai įrodė, jog priešai numeris vienas, vokiečių stovyklautojai, buvo įsibrovę į jo privačią nacionalinio parko dalį. Vien tai jau buvo pakankamai blogai, bet stovyklautojai paniekino ir jo sudėtingą apsaugos sistemą, nuridendami riedulius, pasidarydami barikadoje skylę ir — sales voleurs (šlykštūs vagys)! — pavogdami ženklus, įspėjančius apie gyvates.

Maso nusiėmė savo džiunglių kepurę ir patrynė plikę svarstydamas apie neregėtą šio nusikaltimo niekšiškumą. Jis pasižiūrėjo savo namo link vis pasistiebdamas ant pirštų galų pirma vienoje tako pusėje, paskui kitoje. Kažką suniurnėjo.

— Turėtų suveikti, — pasakė jis, — bet man teks nukirsti medžius.

Jeigu jis iškirs miškelį, augantį tarp jo namo ir proskynos, tuomet galės matyti kiekvienos taku atvažiuojančios mašinos šviesas ir kelis kartus įspėjamai iššauti pro savo miegamojo langą. Bet, iš kitos pusės, šie medžiai yra labai vertingi ir sudaro pagrindinį namo, kurį jis bando parduoti, privalumą. Iki šiol dar neatsirado nė vieno pirkėjo, bet tai tik laiko klausimas, kol kas supras, jog tai puikus pirkinys, koks jis ir yra. Medžiai gal tegul lieka. Maso pagalvojo dar kartą ir staiga nušvito. Galbūt sprendimas yra pièges à feu (ugniniai spąstai). Taip, jam tai patinka.

Aš buvau girdėjęs apie pièges à feu (ugninius spąstus), tai skambėjo gąsdinamai — paslėpti įtaisai, kurie sprogdavo, kai buvo pajudinami, lyg miniatiūrinės minos. Mintis apie į orą išlekiančius vokiečių stovyklos likučius kėlė man nerimą, bet akivaizdžiai labai linksmino Maso, kuris žingsniavo po miško aikštelę rėkaudamas boum (bumt)! kas tris ar keturis savo planuojamo minų lauko jardus.

Žinoma, jis kalba nerimtai, pasakiau aš, bet kuriuo atveju aš manau, kad pièges à feu (ugniniai spąstai) yra nelegalūs. Maso nustojo vaizduoti sprogimus ir patapšnojo sau per šnervę, gudriai ir suokalbiškai.

— Tai gali būti tiesa, — pasakė jis, — juk prieš užrašus nėra jokio įstatymo. — Jis nusivaipė ir pakėlė abi rankas virš galvos — Boum (bumt)!

Kur tu buvai prieš dvidešimt metų, pagalvojau, kai jiems tavęs reikėjo Žydrajame krante? Galbūt kaitra sustiprino antivisuomeniškus Maso instinktus. Priešpiet dažnai būdavo apie devyniasdešimt laipsnių (pagal Farenheitą), o vidurdienį žydras dangus tapdavo padūmavusiai baltas. Sąmoningai nė negalvodami apie tai, mes tiesiog prisitaikėme prie temperatūros keldamiesi anksčiau ir naudodamiesi vėsiąja dienos dalimi atlikti visų energijos reikalaujančių darbų. Nebuvo nė kalbos apie kokią nors staigią ar stropią veiklą nuo vidurdienio ir ankstyvos pavakarės; kaip šunys, mes ieškojome pavėsio, o ne saulėkaitos. Žemė suskeldėjo, žolė nustojo augti. Ilgą laiką per dieną girdėdavosi tik cigales (cikados) apie namus, bitės levandose ar į baseiną pliūkštelintys kūnai.

Išvesdavau šunis kiekvieną rytą tarp šeštos ir septintos valandos. Jie susirado naują užsiėmimą, labiau apsimokantį nei triušių ar voverių medžioklė. Tai prasidėjo tuomet, kai šunys užtiko, kaip jie manė, didelį, žydrą nailoninį gyvūną. Bėgiodami aplinkui saugiu atstumu, jie lodavo, kol tas daiktas sukrutėdavo ir pagaliau pabusdavo. Susiraukęs veidas išlįsdavo iš vieno galo, o po kelių minučių išlįsdavo ranka, siūlanti sausainį. Nuo tada tarp medžių gulinčio miegmaišio vaizdas reiškė maistą. Stovyklautojams turėjo būti neramu nubudus pamatyti du ūsuotus snukučius tik už colio, bet atsigavę nuo šoko jie būdavo pakankamai draugiški.

Gana keista, bet iš dalies Maso buvo teisus. Didžioji dalis stovyklautojų buvo vokiečiai, bet ne tie netvarkingi šiukšlintojai, dėl kurių jis skųsdavosi. Šie vokiečiai nepalikdavo jokių pėdsakų: viskas buvo surenkama į milžiniškus juodus pakus prieš tai, kai įdienojus jie išnykdavo lyg dvikojės sraigės. Remdamasis savo negausiomis žiniomis apie šiukšles Luberone, galiu teigti, kad patys prancūzai buvo labiausiai tikėtini įstatymo laužytojai, bet nė vienas iš jų niekada to nepripažins. Juk gerai žinoma, kad kiekvienu metų laiku, o ypač vasarą, dėl vienos ar kitos priežasties užsieniečiai yra atsakingi už didžiąją dalį gyvenimo problemų.

Pavyzdžiui, buvo kalbama, kad belgai kalti dėl didžiosios dalies avarijų, nes yra įpratę važinėtis kelio viduriu ir verčia garsius savo protingumu prancūzus, besistengiančius nebūti écrasé (sutraiškytus), nusiristi į griovius. Šveicarai ir nestovyklaujanti vokiečių dalis buvo kalta dėl to, jog monopolizavo viešbučius bei restoranus ir užkėlė nuosavybės kainas. O anglai — a, tie anglai. Jie garsūs savo virškinimo sistemos jautrumu ir susirūpinimu dėl kanalizacijos ir vandentiekio. „Jie turi talentą pasigauti trydą, — pastebėjo draugas prancūzas. — Jei anglas ja dar neserga, tai ieško, nuo ko galėtų susirgti.“

Pakanka tik lašo tiesos, kad šie tautų įžeidimai būtų pripažinti. Pats buvau tokio atsitikimo, kuris turėjo patvirtinti prancūzų nuomonę apie anglų jautrumą, liudininkas vienoje iš populiariausių Kavajono kavinių.

Anglų porai su savo mažu sūneliu geriant kavą, šis berniukas pasiprašė nueiti į tualetą. Tėvas pasižiūrėjo į jį pro dviejų dienų senumo „Daily Telegraph“ numerį.

— Verčiau pasižiūrėk, ar viskas gerai, — pasakė jis vaiko motinai. — Prisimeni, kas nutiko Kalė?

Motina linktelėjo ir pareigingai nuėjo į kavinės gilumą. Kai neilgai trukus grįžo, ji atrodė, lyg ką tik būtų atsikandusi citrinos.

— Ten šlykštu. Rodžeris ten neis.

Rodžeris tuoj pat užsimanė susipažinti su uždraustuoju tualetu.

— Man reikia eiti, — pasakė jis ir išmetė savo kozirį. — Antras variantas. Man reikia eiti.

— Ten netgi nėra sėdynės. Tik skylė.

— Nesvarbu. Man reikia.

— Tau teks jį nuvesti, — pasakė motina. — Dar kartą aš ten neisiu.

Tėvas sulankstė laikraštį ir atsistojo, jaunasis Rodžeris tempė jį už rankos.

— Geriau pasiimk laikraštį, — pasakė motina.

— Pabaigsiu skaityti, kai grįšiu.