Питер Мейл - Metai Provanse

Bernaras papasakojo mums apie seną Bonjė stoties kavinę. Solidi ir rimta, taip jis mums ją apibūdino, tos rūšies šeimos restoranas, kokie anksčiau būdavo visoje Prancūzijoje, kol maistas dar nebuvo mados reikalas ir bistrots (bistro) nepradėjo patiekinėti antienos atplaišėlių vietoj daube (troškintos mėsos) ir žarnokų. Važiuokite tenai greitai, pasakė Bernaras, nes la patronne (šeimininkė) kalba apie pensiją, ir nusiteikite skaniai pavalgyti. Jai patinka, kai lėkštės lieka tuščios.

Bonjė stotis yra uždaryta daugiau nei keturiasdešimt metų, o į ją einantis kelias duobėtas ir apleistas. Iš lauko pusės restoranas nėra išvaizdus — nei iškabos, nei meniu. Mes pravažiavome pro šalį gal pustuzinį kartų galvodami, kad namas yra negyvenamas, nes nežinojome, jog perpildyta mašinų aikštelė yra pasislėpusi už medžių.

Paskui radę vietą tarp vietinės greitosios pagalbos mašinos ir subraižyto statybininkų sunkvežimio pastovėjome minutėlę klausydamiesi lėkščių skambesio ir pokalbių garsų, sklindančių pro atvirus langus. Restoranas buvo už penkiasdešimties jardų nuo stoties, kvadratinis ir nepretenzingas, su išblukusiomis, vos įskaitomomis ranka rašytomis raidėmis — „Stoties“ kavinė.

Mažas „Renault“ furgonas įriedėjo į stovėjimo aikštelę, iš jo išlipo du vyrai, vilkintys kombinezonus. Jie nusiplovė rankas prie senos kriauklės, kyšančios iš išorinės sienos, naudodamiesi geltonu bananiniu muilu, gulinčiu ant lentynėlės virš čiaupo, ir alkūnėmis atsidarė duris, nes jų rankos buvo dar šlapios. Tai buvo nuolatiniai lankytojai, jie nuėjo tiesiai prie rankšluosčio, kuris kabėjo ant kabliuko baro gale. Kai jie nusišluostė rankas, jų jau laukė dvi aperityvo taurės ir ąsotis vandens.

Restoranas buvo įsikūręs didelėje, erdvioje patalpoje, kurios priekinė dalis buvo tamsi, o užpakalinė — šviesi, nes čia buvo langai, išeinantys į priešais miglotas Luberono kalvas besidriekiančius laukus ir vynuogynus. Čia buvo apie keturiasdešimt žmonių, visi vyrai, jie jau valgė. Dar tik kelios minutės po dvyliktos, bet provansiečiai turi laikrodžius skrandyje, o pietų metas yra jų vienintelė nuolaida punktualumui. On mage à midi (valgome vidudienį), ir nė minutės vėliau.

Kiekvienas stalas buvo užtiestas balta popierine staltiese ir ant kiekvieno stovėjo po du butelius vyno be etikečių, raudonasis ir rožinis, iš „Bonnieux“ kooperatyvo, esančio už dviejų šimtų jardų nuo čia, kitoje kelio pusėje. Nebuvo jokio rašytinio meniu. Per savaitę, nuo pirmadienio iki penktadienio, ponia paruošdavo penkis kompleksinius pietus ir lankytojai valgydavo tai, ką ji buvo nutarusi, kad jie valgys. Jos duktė atnešė mums pintinėlę gardžios, rupios duonos ir paklausė, ar norėtume vandens. Ne? Tuomet, kai užsinorėsime dar vyno, turėsime jai pasakyti.

Atrodė, kad daugelis kitų lankytojų vienas kitą pažįsta, tarp staliukų buvo laidomasi energingomis ir kandžiomis pastabomis. Milžiniškas vyras buvo kaltinamas metąs svorį. Jis pakėlė akis nuo savo lėkštės ir gana ilgam nustojo valgyti, kad galėtų paniurnėti. Pamatėme savo elektriką su Briuno, dedančiu grindis iš akmeninių plokščių, kartu valgančius kampe. Atpažinome dar du ar tris veidus, kurių nebuvome matę nuo to laiko, kai namuose sustojo darbai. Vyrai buvo įdegę saulėje, atrodė stiprūs ir atsipalaidavę, lyg jiems būtų buvusios atostogos. Vienas iš jų šūktelėjo mums:

— C’est tranquille chez vous (pas jus ramu)? Ramu be mūsų?

Atsakėme tikį, kad jie atvažiuos ir darbai vėl prasidės rugpjūtį.

— Normalement , oui (paprastai taip), — pasakė jis ir mostelėjo ranka. Žinojome, ką tai reiškia.

Ponios duktė atnešė pirmąjį patiekalą ir pasakė, kad tai lengvas maistas, nes šiandien karšta. Ji pastatė ovalią lėkštę pilną saucisson (dešros) griežinėlių ir rūkyto kumpio, su mažyčiais agurkėliais, juodosiomis alyvuogėmis ir trintomis morkomis aštriame marinate. Storas gabalas balto sviesto užsitepti ant saucisson (dešros). Ir dar duonos.

Įėjo du vyrai, vilkintys švarkus ir vedini šunimi. Jie užėmė paskutinį laisvą staliuką. Kilo šurmulys, ponios duktė pasakė, kad vyresnysis yra buvęs Prancūzijos pasiuntiniu vienoje Artimųjų Rytų šalyje. Un homme distingué (neeilinė asmenybė). Jis atsisėdo tarp statybininkų, santechnikų bei sunkvežimių vairuotojų ir ėmė šerti savo šunį dešrelės gabaliukais.

Stikliniuose dubenyse buvo atnešti salotų lapai su užpilu ir dar viena ovali lėkštė. Makaronai su pomidorų padažu ir keptos kiaulienos nugarinės gabaliukai su tamsiu svogūnų padažu. Pabandėme įsivaizduoti ką gi ponia patiekia žiemą, jei tai vadina lengvais patiekalais. Tikėjomės, kad ji dar gerai pagalvos prieš išeidama į pensiją. Šeimininkė užėmė savo vietą už baro. Tai buvo neaukšta, gražaus sudėjimo moteris su vis dar tamsiais ir tankiais plaukais. Ji atrodė taip, lyg galėtų gyventi amžinai.

Jos duktė nurinko stalą, supylė raudonojo vyno likučius į mūsų stiklines ir neprašyta atnešė dar vieną butelį bei sūrio. Ankstyvieji lankytojai ėmė skirstytis atgal prie darbo, išeidami jie šluostėsi ūsus ir klausinėjo ponios, ką ji planuoja patiekti rytoj. Kai ką skanaus, atsakydavo ji.

Po sūrio man teko liautis valgyti. O mano žmona, kurios dar niekada nebuvo įveikęs meniu, gavo gabalėlį tarte au citron (citrininio torto). Patalpa pakvipo kava ir „Gitanes“, pro langus šviečianti saulė nuspalvino dūmus mėlyna spalva ir jie tvyrojo virš trijų vyrų, sėdinčių prie trigubo dydžio mare (vynuogių degtinės) taurių. Mes užsisakėme kavos ir paprašėme sąskaitos, bet sąskaitos čia nebuvo įprastas dalykas. Prieš išeidami lankytojai užtrukdavo prie baro.

Ponia pasakė mums, kiek turime sumokėti. Penkiasdešimt frankų kiekvienas už maistą ir po keturis frankus už kavą. Vynas įtrauktas į kainą. Nėra ko stebėtis, kad čia kasdien pilna.

Ar teisybė, kad ji ruošiasi į pensiją?

Šeimininkė nustojo poliruoti barą.

— Kai buvau maža mergaitė, — pasakė ji, — man teko rinktis dirbti laukuose ar virtuvėje. Net ir tais laikais aš nekenčiau laukų. Ten sunkus, purvinas darbas. — Ji pasižiūrėjo į savo rankas, jos buvo gerai prižiūrėtos ir atrodė stebėtinai jaunos. — Taigi aš pasirinkau virtuvę, o kai ištekėjau, mes persikėlėme čia. Sukuosi virtuvėje trisdešimt aštuonerius metus. Pakaks.

Pasakėme, kad labai apgailestaujame. Ji patraukė pečiais.

— Kiekvienas pavargsta. — Ji pasakė, kad ruošiasi išvažiuoti gyventi į Oranžą, į butą su balkonu, kur galės šildytis saulėkaitoje.

Buvo antra valanda ir patalpa ištuštėjo, liko tik senas vyras su baltais šeriais ant išdžiūvusių skruostų, mirkantis į kalvadosą gabalėlius cukraus. Mes padėkojome poniai už puikius pietus.

— C’est normale (tai įprasta), — atsakė ji.

Karštis lauke buvo nežmoniškas, o kelias atgal į namus pasirodė lyg ilgas miražas, vaiskus ir raibuliuojantis kaitroje. Vynuogienojų lapai nukarę, ūkių šunys nelojo, o apylinkės — bežadės ir išmirusios. Tai buvo vangi popietė, skirta baseinui, hamakui ir lengvam skaitalui, retai pasitaikantis laikas be statybininkų ar svečių.

Vakare, kai mūsų odą išbėrė nuo saulės, buvome jau pakankamai pailsėję po pietų ir galėjome pasiruošti savaitiniam sporto įvykiui. Mes buvome priėmę vienų draugų iššūkį, jie, kaip ir mes, buvo vieno iš maloniausių kada nors sugalvotų žaidimų mėgėjai. Rengėmės apginti Menerbo garbę boules (rutulių) aikštelėje.