Питер Мейл - Metai Provanse

Jau seniai, dar per atostogas, kai teko stebėti senukus Rusijone, leidžiančius linksmas ir kupinas ginčų popietes kaimo aikštelėje šalia pašto skyriaus, nusipirkome savo pirmąjį boules (rutulių) rinkinį. Pasiėmėme boules (rutulių) į Angliją, bet šį žaidimą nesmagu žaisti drėgnu oru ir rutuliai dengėsi voratinkliais pašiūrėje. Jie buvo beveik pirmas daiktas, kurį mes išpakavome atvažiavę gyventi į Provansą. Sunkūs, tvirti, spindintys rutuliai iš plieno, jie buvo nedideli ir malonūs paimti, tiko prie delno, o kai jie stukteldavo vienas į kitą, pasigirsdavo smagus cakt.

Mes išstudijavome profesionalų, kiekvieną dieną žaidžiančių prie Bonjė bažnyčios, techniką — tai buvo vyrai, kurie galėjo numesti boule (rutulius) jums ant kojos piršto iš dvidešimties pėdų atstumo — ir eidavome namo pasitreniruoti žaisti taip, kaip buvome pamatę. Pastebėjome, kad tikrieji asai pritūpia, delną laiko nukreiptą žemyn, o kai išmeta boule (rutulį), trintis nuo pirštų sukelia atbulinį sukimąsi. Buvo ir smulkesnių stiliaus elementų: kriuktelėjimų ir pasidrąsinimų, kurie lydėjo kiekvieną metimą, krūpčiojimų ir keiksmų, kai rutulys nukrisdavo per toli ar per arti. Mes greitai tapome specialistais visose srityse, išskyrus tikslumą.

Yra du pagrindiniai metimo tipai: lėtas, ridenamas metimas, kai rutulys nuliuoksi per žemę, ir aukštos trajektorijos krentantis metimas, kurio tikslas išmušti priešininko boule (rutulį) iš aikštelės. Kai kurių matytų žaidėjų tikslumas buvo stebėtinas ir šalia visų tų tupinėjimų bei niurnėjimų mums prireiks daugelio metų tikslingų pastangų, kol būsime pakviesti į tokią rimtą aikštelę, kaip Bonjė.

Boules (rutuliai ) iš esmės yra paprastas žaidimas, kuriuo pradedantysis gali džiaugtis nuo pirmojo metimo. Mažas medinis rutuliukas, cochonnet (paršelis), yra išmetamas ant aikštelės. Kiekvienas žaidėjas turi tris boules (rutulius), pažymėtus skirtingais raštais, išraižytais ant plieno, ir tas, kurio rutulys pabaigoje atsiduria arčiausiai cochonnet (paršelio), tampa laimėtoju. Yra įvairių taškų skaičiavimo sistemų ir įvairiausių vietinių varžybų taisyklių ir variantų. Jei yra kruopščiai apgalvotos, jos gali suteikti daug pranašumo vietinei komandai.

Tą vakarą mes žaidėme savo aikštelėje, dėl to žaidimui buvo taikomos Luberono taisyklės:

1. Kiekvienas, kas žaidžia neturėdamas gėrimo, yra diskvalifikuojamas.

2. Stimuliuojančios apgavystės yra leidžiamos.

3. Ginčai apie nuotolį iki cochonet (paršelio) yra privalomi. Nė vieno žaidėjo žodis nėra paskutinis.

4. Žaidimas baigiasi, kai sutemsta, jei nėra aiškaus laimėtojo, žaidžiama patamsyje pasišviečiant fakelais arba kol nepametamas cochonnet (paršelis).

Mums iškilo problemų darant aikštelėje klaidinančias nuožulnumas ir lėkštas duobutes, kurios turėjo sutrukdyti atvykėliams. Žaidimo aikštelė dėl to pasidarė nelygi, taigi turėjome šansų parodyti geresnius sugebėjimus. Mes tyliai džiaugėmės, o aš dar turėjau papildomai pranašumo, nes man teko rūpintis aperityvu, taigi kiekvienas nuoseklaus tikslumo ženklas iš atvykėlių komandos pusės bus atremtas didesnėmis gėrimo taurėmis. Iš asmeninės patirties žinojau, kaip gėrimas paveikia tikslumą.

Priešininkų komandoje buvo šešiolikmetė mergina, kuri iki šiol nė karto nebuvo žaidusi, bet kiti trys treniravosi tarpusavyje mažiausiai šešias savaites ir jų negalima buvo nuvertinti. Kai tyrinėjome žaidimo aikštelę, jie svaidė replikas dėl to, jog trūksta taisyklingumo, skundėsi besileidžiančios saulės kampu ir reikalavo, kad šunys būtų pašalinti iš aikštelės. Seną akmeninį volą paridenome pirmyn ir atgal, kad pakeltume jiems nuotaiką. Aplaižyti pirštai buvo iškelti į orą vėjo stiprumui nustatyti ir žaidimas prasidėjo.

Yra aiškus, nors ir lėtas, žaidimo ritmas. Atliekamas metimas ir žaidimas sustoja, kol sekantis, kuriam reikia mesti, vaikštinėja norėdamas iš arčiau pamatyti situaciją ir bando nuspręsti, ar trenkti, ar pabandyti žemai, lėtai mesti, kad atsargiai prasilenktų su kitais boules (rutuliais) ir trinktelėtų į cochonnet (paršelį). Mąsliai gurkštelima aperityvo, keliai sulenkiami, ir boule (rutulys) daro kilpą ore, dunksteli į žemę ir ritasi iki savo galutinės vietos, lydimas švelnaus, girgždančio garso. Nedaroma jokių skubių judesių ir beveik nėra sportinių traumų. (Vienintelė išimtis buvo Benetas, kuris sugebėjo sudaužyti stogo čerpę ir pats sau suduoti per kojos pirštą savo pirmojo ir paskutinio žaidimo metu.)

Intrigos ir mokėjimas nugalėti lenkė sportinius sugebėjimus ir žaidėjai tą vakarą elgėsi bjauriai. Boules (rutuliai) buvo vogčiomis judinami lyg atsitiktinai bakstelėjus koja. Atsistoję mesti žaidėjai buvo blaškomi komentarais apie jų stovėseną, pasiūlymais išgerti dar aperityvo, kaltinimais peržengus metimo liniją, įspėjimais apie per aikštelę bėgančius šunis, gąsdinami įsivaizduojamomis gyvatėmis žolėje ir iš visų pusių apipilami prieštaringais, netikusiais patarimais. Praėjus pusei laiko aiškaus nugalėtojo nebuvo ir mes sustojome pasigėrėti saulėlydžiu.

Į vakarus nuo namo saulė leidosi per vidurį V formos tarpeklio, kurį suformavo dviejų kalnų viršukalnės — įspūdingas natūralios simetrijos pavyzdys. Po penkių minučių reginys baigėsi, ir mes toliau žaidėme crépuscule (sutemose) — prancūziškas žodis, apibūdinantis sutemas ir skambantis panašiai kaip odos ligos pavadinimas. Matuoti atstumus iki cochonnet (paršelio) pasidarė dar sunkiau ir kilo dar daugiau ginčų, mes jau ruošėmės sutikti su negarbingomis lygiosiomis, kai jaunoji panelė, kuriai tai buvo pirmas žaidimas, tris boules (rutulius) numetė į devynių colių zoną. Nešvarų žaidimą ir alkoholį nugalėjo jaunystė ir vaisių sultys.

Pavalgėme kieme, akmeninės plokštės po mūsų basomis kojomis buvo šiltos, žvakių šviesa žibėjo ant raudonojo vyno ir rudų veidų. Mūsų draugai rugpjūtį savo namą buvo išnuomavę anglų šeimai, o patys ruošėsi praleisti tą mėnesį Paryžiuje. Jų manymu, tuomet visi paryžiečiai, kartu su nesuskaičiuojamais anglų, vokiečių, šveicarų ir belgų būriais persikelia į Provansą. Keliuose kils spūstys, turgūs ir restoranai bus neregėtai perpildyti. Apsnūdę kaimai taps triukšmingi ir visi be išimties bus blogos nuotaikos. Mes buvome įspėti.

Iš tiesų visa tai jau buvome girdėję anksčiau. Bet liepa toli gražu nebuvo tokia siaubinga, kaip buvo pranašaujama, ir buvome tikri, kad ir su rugpjūčiu galima visai lengvai susitvarkyti. Išjungsime telefoną, atsigulsime prie baseino ir norom ar nenorom klausysimės maestro Menikučio diriguojamo pneumatinių grąžtų ir litavimo lempų koncerto.

RUGPJŪTIS

— Sklinda kalbos, — pasakė Menikučis, — kad Bridžita Bardo nusipirko namą Rusijone. — Jis padėjo savo veržliaraktį prie sienos ir priėjo arčiau, taip kad jeune (jaunuoliui) nebeliko jokių šansų nugirsti kažką daugiau apie panelės Bardo asmeninius planus.

— Ji planuoja išvykti iš Sen Tropezo. — Menikučis pirštu bakstelėjo man į krūtinę. — Ir aš nekaltinu jos. Juk žinote, — bakst bakst pirštu, — kad bet kurią akimirką bet kurią rugpjūčio mėnesio dieną penki tūkstančiai žmonių daro pipi (sisi) jūroje?

Jis nusipurtė nuo šio antisanitarinio siaubo.

— Kas bus su žuvimis?

Stovėjome saulėkaitoje užjausdami visas jūros gyvybės formas, kurios yra pakankamai nelaimingos, nes joms pasitaikė gyventi Sen Tropeze, o tuo tarpu jeune (jaunuolis) lakstė laiptais nešiodamas kaltos geležies radiatorius, girlianda varinių vamzdelių kabėjo jam aplink pečius, o Jeilio universiteto marškinėliai buvo pajuodę nuo prakaito. Menikučis pagaliau atsižvelgė į karštį ir pakeitė savo įprastas sunkias velvetines kelnes į rudus šortus, kurie derėjo prie jo drobinių batų.