Питер Мейл - Metai Provanse

Tai buvo pirmoji les grands travaux (didelių darbų) diena ir aikštelė priešais namą tapo panaši į šiukšlyną. Aplinkui pristatyta senų alyvuotų darbastalių, ant kurių buvo sudėti kai kurie mūsų centrinio šildymo sistemos elementai: dėžės su alkūninėmis jungtimis, vožtuvais, lituokliai, dujų kanistrai, metalo pjūklai, radiatoriai, grąžtai, pjovimo aparatai, veržliarakčiai ir skardinės dėžutės su kažkokiu skysčiu, panašiu į juodą sirupą. Čia buvo tik pirmieji daiktai; vandens ir degalų cisternos, boileris ir degiklis dar nebuvo atvežti.

Menikučis pasisiūlė man paaiškinti apie detales, žavėdamasis jų kokybe. — Cest pas de la merde, ça (tai ne niekai, ne mėšlas). — Tuomet jis parodė, kurias sienas yra numatęs pragręžti, ir darbai, truksiantys ištisas savaites, kupinas dulkių ir chaoso, prasidėjo. Beveik ėmiau trokšti praleisti rugpjūtį Sen Tropeze su puse milijono ten jau esančių, šlapimo nelaikančių atostogautojų.

Prie šitų dar prisidės milijonai, atvyksiantys iš šiaurės per vieną masinės migracijos savaitgalį. Dvidešimties mylių eismo košmaras, taip apibūdinamas judėjimas Bone, ir kiekvienas, kuris pravažiuoja Liono tunelį greičiau nei per valandą, yra laikomas laimės kūdikiu. Mašinos įkaista ir susierzinimas stiprėja. Techninės pagalbos automobiliams — geriausia savaitė per metus. Dėl nuovargio ir nekantrumo atsiranda eismo įvykių ir žūčių. Tai buvo tradiciškai bjauri mėnesio pradžia ir šis sunkus išmėginimas pasikartos po keturių savaičių priešinga kryptimi, per išvykimo savaitgalį.

Didžioji dalis atvykėlių pravažiuoja pro mus traukdami pajūrio link, bet tūkstančiai atvyksta ir į Luberoną, pakeisdami turgų bei kaimelių vaizdą ir suteikdami vietiniams gyventojams naujų filosofavimo temų gurkšnojant aperityvą. Nuolatiniai kavinių lankytojai dabar ištisai randa savo vietas užimtas užsieniečių ir stovi prie baro verkšlendami dėl atostogų sezono nepatogumų: kepykloje baigėsi duona, kažkam įėjimo durys buvo užstatytos mašina, lankytojai užsibūna iki vėlumos. Tačiau linksint ir dūsaujant buvo pripažįstama, kad turistai atveža į regioną pinigų. Nesvarbu, iš esmės buvo sutarta, kad tie rugpjūčio vaikai yra gana juokinga kompanija.

Jų buvo neįmanoma supainioti. Atostogautojai avėjo švariais batais, jų oda buvo balta, jie turėjo naujutėlaičius pirkinių krepšius ir mašinas be dėmelės. Jie vaikštinėdavo po Lakosto, Menerbo ir Bonjė gatves ieškodami reginių ir apžiūrinėjo vietinius, tarsi šie būtų nepaprastai keisti kaimo monumentai. Kas vakarą gamtos grožis buvo garsiai aptariamas ant Menerbo tvirtovės pylimo, man ypač patiko vienos pagyvenusios anglų poros komentaras, kai jie stovėjo žiūrėdami žemyn, į mūsų slėnį.

— Koks nuostabus saulėlydis, — pasakė ji.

— Taip, — atsakė vyras. — Labai įspūdingas tokiam mažam kaimui.

Netgi Fosteną buvo apėmusi puiki atostogų nuotaika. Jo darbas vynuogynuose ilgam buvo baigtas ir dabar nebebuvo, ką veikti, tik laukti, kol sunoks vynuogės. Taigi jis žarstė mums savo anekdotų apie anglus repertuarą.

— Kas tai, — paklausė jis manęs vieną rytą, — „keičia spalvą nuo negyvos žiurkės atspalvio iki negyvo omaro spalvos per tris valandas“? — ir Fosteno pečiai ėmė drebėti jam bandant sulaikyti juoką iki nepaprastai juokingo atsakymo — Les Anglais en vacances (anglai atostogauja), — pasakė jis, — vous comprenez (suprantate)? — Tam atvejui, jei aš iki galo būčiau nesupratęs pokšto, jis labai kruopščiai paaiškino: yra žinoma, jog anglų oda yra tokia jautri, kad net nuo menkiausio buvimo saulėje ji tampa skaisčiai raudona. — Même sous un rayon de lune (netgi per mėnesieną), — pasakė jis, kretėdamas iš juoko, — mėnulio šviesa paverčia juos rožiniais.

Ankstyvo ryto linksmuolis Fostenas į vakarą pavirto niūriuoju Fostenu. Jis girdėjo naujienas iš Žydrojo kranto, kurias papasakojo mums su nepaprastu pasigardžiavimu. Netoli Graso degė miškas ir buvo iškviesti „Canada“ lėktuvai. Jie dirbo lyg pelikanai skrisdami prie jūros ir prisisemdami vandens, kurį numesdavo ant ugnies žemėje. Jei tikėtume Fostenu, tai vienas lėktuvų pasėmė ir plaukiką ir numetė jį į ugnį, kurioje jis carbonisé (suanglėjo).

Tačiau „Le Provençal“ laikraštyje apie šią tragediją nebuvo užsiminta ir mes paklausėme savo draugo, ar jis nėra apie tai girdėjęs. Bičiulis pasižiūrėjo į mus ir papurtė galvą.

— Tai sena rugpjūčio pasaka, — pasakė jis. — Kiekvieną kartą, kai kur nors kyla gaisras, atsiranda panašių šnekų. Praeitais metais pasakojo, kad buvo pasemtas banglentininkas. Kitais metais tai bus durininkas iš „Negresco“ viešbučio Nicoje. — Fostenas iš mūsų pasijuokė.

Sunku buvo atsirinkti, kuo tikėti. Keisti dalykai įmanomi rugpjūčio mėnesį, taigi mes visiškai nenustebome, kai draugai, kurie buvo apsistoję netoli esančiame viešbutyje, papasakojo mums, jog vidurnaktį savo miegamajame jie pamatė erelį. Na, gal ne patį erelį, bet tikrų tikriausią milžinišką erelio šešėlį. Jie paskambino budinčiajam ir jis atėjo į jų kambarį ištirti.

Ar atrodo, kad erelis išskrenda iš spintos kambario kampe? Taip, pasakė mūsų draugai. Ah bon (o, gerai), pasakė vyras, paslaptis atskleista. Tai ne erelis. Tai šikšnosparnis. Jau anksčiau žmonės matė, kaip jis nuskrenda nuo tos spintos. Jis nieko nedaro. Galbūt jis nekenksmingas, pasakė mūsų draugai, bet mes norėtume miegoti be šikšnosparnio, norėtume kito kambario. Non (ne), atsakė vyras. Viešbutis pilnas. Trys žmonės stovėjo vonios kambaryje ir diskutavo apie šikšnosparnių medžioklės techniką. Viešbučio tarnautojui kilo idėja. Likite čia, pasakė jis. Sugrįšiu žinodamas, ką daryti. Jis atsirado po kelių minučių, padavė jiems didžiulį purškalą nuo vabzdžių ir palinkėjo labos nakties.

Vakarėlis buvo suorganizuotas name, esančiame už Gordo ribų. Mūsų buvo paprašyta prisijungti prie kelių šeimininkės draugų, kol rinksis kiti svečiai. Tai buvo vakaras, kurio mes laukėme kiek sumišę — buvo malonu, kad pakvietė, bet mes visiškai nepasitikėjome savo sugebėjimais išsilaikyti prancūziškų kviestinių pietų sūkuryje.

Kiek buvo žinoma, ten būsime vieninteliai angliškai kalbantys, ir tikėjomės, kad mūsų neatskirs vieną nuo kito dideliu kiekiu nutrūktgalviškų provansietiškų pokalbių. Atvykti paprašė, mūsų požiūriu, labai neįprastą devintą valandą. Važiavome į kalvas link Gordo su urzgiančiais skrandžiais, nes jiems teko taip ilgai laukti. Už namo esanti vieta automobiliams statyti buvo pilna. Šalikelėje pristatytų mašinų eilė driekėsi penkiasdešimt jardų ir pasirodė, jog visos mašinos yra su paryžietiškais 75 numeriais. Atrodo, jog mūsų bičiulės draugai ne keli žmogeliai iš kaimo. Pradėjome svarstyti, gal mums vertėjo apsirengti ne tokiais paprastais drabužiais.

Įėjome į vidų ir atsidūrėme lyg žurnale: dekoracijos iš „House and Garden“, apranga iš „Vogue“. Žvakėmis papuošti stalai stovėjo pievelėje ir terasoje. Penkiasdešimt ar šešiasdešimt žmonių, ramūs, atsipalaidavę ir apsirengę baltai, laikė šampano taures žiedais apmaustytais pirštais. Vivaldžio garsai liejosi pro atviras apšviestos pavėsinės duris. Mano žmona užsinorėjo važiuoti namo ir persirengti. Man pasidarė nepatogu dėl savo dulkinų batų. Pataikėme į soirée (pobūvį).

Šeimininkė pamatė mus anksčiau, nei mes spėjome pabėgti. Bent jau ji nuramino mus savo paprasta apranga, ji vilkėjo marškinius ir kelnes.

— Ar radote vietą mašinai pasistatyti? — Atsakymo ji nelaukė. — Truputį sudėtinga ant kelio dėl to griovio.