Питер Мейл - Metai Provanse

— Ten nėra popieriaus, — sušnypštė ji.

— A. Gerai. Pasistengsiu išsaugoti kryžiažodį.

Laikas bėgo, ir aš ėmiau svarstyti, ar nepaklausus motinos, kas gi nutiko Kalė, kai pasigirdo garsus šūktelėjimas iš kavinės galo.

— Kaka!

Pasirodė Rodžeris, paskui jį sekė tėvas papilkėjusiu veidu, rankoje laikantis laikraščio likučius. Pokalbiai kavinėje nutilo, kai Rodžeris garsiu balsu ėmė pasakoti apie nuotykį. Patron (savininkas) pasižiūrėjo į savo žmoną ir patraukė pečiais. Tie anglai sugeba pasidaryti spektaklį iš paprasto apsilankymo wa - wa (vė cė).

Įranga, kuri Rodžeriui ir jo tėvams sukėlė tokią nuostabą, buvo toilette à la Turque (turkiškas tualetas), negilus porcelianinis lovelis su skyle per vidurį ir pakojais iš abiejų šonų. Matyt, jis buvo sukurtas Turkijos sanitarijos inžinieriaus, siekiant maksimalaus nepatogumo, bet prancūzai pridėjo ir nuosavą patobulinimą — stipraus slėgio staigią vandens srovę, kliokiančią tokia jėga, kad neįgudęs naudotojas gali likti šlapiomis kojomis. Yra du keliai, kaip nesušlapti kojų: pirmasis — nuleisti vandenį saugiu nuotoliu stovint ant sausos žemės tarpduryje, bet tai reikalauja labai ilgų rankų ir akrobato pusiausvyros, antrasis — visai nenuleisti vandens, nelaimei, taip daroma daug dažniau. Norėdamos dar labiau pabloginti padėtį, kai kurios įstaigos pastato energiją taupančių įrenginių, kurie Prancūzijoje irgi yra saviti. Į šviesos jungiklį, visuomet esantį kitoje tualeto kabinos pusėje, įtaisomas automatinis laiko skaičiavimo mechanizmas, kuris panardina lankytoją į tamsybes po trisdešimt aštuonių sekundžių. Taip taupoma elektros energija ir varomi į neviltį lankytojai.

Gana nuostabu, kad à la Turque (turkiški) tualetai vis dar gaminami ir daugelyje modernių kavinių galima rasti tuos siaubo kambarius. Kai užsiminiau apie tai ponui Menikučiui, jis šoko ginti Prancūzijos santechnikos prekes, tvirtindamas, kad kitoje šio spektro pusėje yra tokie rafinuoti ir tobuli unitazai, kad net amerikiečiui jie padarytų įspūdį. Jis pasiūlė susitikti ir aptarti du tualetus, kurių mums reikėjo namuose. Menikučis pasakė, kad turi mums parodyti kelis stebuklus ir kad mes būsime sužavėti pasirinkimo.

Jis atvažiavo su pilnu katalogų lagaminu ir iškrovė juos ant stalo kiemelyje darydamas kažkokias paslaptingas pastabas apie vertikalų ir horizontalų tuštinimąsi. Kaip jis ir sakė, pasirinkimas buvo platus, bet visi unitazai buvo agresyviai modernaus dizaino ir spalvų — žemi skulptūriški objektai tamsios burgundiško vyno spalvos ar ryškios abrikosinės. Mes ieškojome ko nors paprasto ir balto.

— Cest pas facile (tai nelengva), — pasakė jis. Šiandien žmonės nori naujų formų ir spalvų. Visa tai yra Prancūzijos sanitarinės revoliucijos dalis. Tradicinė balta spalva nėra vertinama dizainerių. Tačiau yra vienas modelis, kurį jis neseniai matęs ir kuris yra kaip tik toks, kokio mes ieškome. Menikučis pervertė katalogus ir štai — jis yra tikras — kad tas daiktas mums tiks.

— Voilà! La WC haut couture (štai aukštosios mados tualetas)! — Jis pastūmė katalogą mums, o ten, pastatytas ir nufotografuotas lyg etruskų vaza, buvo Pjero Kardeno sukurtas tualetas.

— Matote? — pasakė Menikučis. — Ant jo netgi yra Kardeno parašas. — Taip ir buvo. Visai viršuje ir pakankamai toli, saugioje vietoje. Išskyrus parašą, daiktas buvo nuostabus, dizainas gražus ir atrodė kaip unitazas, o ne kaip milžiniškos auksinės žuvelės pilvas. Mes užsisakėme du.

Tačiau po savaitės Menikučiui teko paskambinti ir liūdnai pranešti mums, kad Kardeno mados namai nebegamina tokių unitazų. Une catastrophe (katastrofa), bet jis tęs paieškas.

Prabėgo dešimt dienų ir Menikučis vėl atsirado, dabar jau triumfuodamas, jis užlipo namo laipteliais mojuodamas virš galvos kitu katalogu.

— Toujours couture (aukštoji mada)! — šaukė jis. — Toujours couture!

Kardenas gali nebekurti vonios kambariams, jo vietą užėmė galantiškasis Kurežas, kurio dizainas buvo labai panašus ir kuris buvo daug santūresnis ta prasme, kad nedėdavo savo parašo, visiškai jokio. Mes pasveikinome Menikučį ir jis atšventė savo sėkmę su kokakolos stikline:

— Šiandien unitazas, rytoj — centrinis šildymas, — pasakė jis. Mes truputį pasėdėjome 90 laipsnių saulėkaitoje, o jis pasakojo mums, kaip bus šilta ir kaip jis planuoja veikti. Sienas reikės griauti, dulkės lakios visur, o pneumatinio grąžto garsas nustelbs bites ir svirplius. Bus tik vienas geras dalykas, pasakė Menikučis, kelias savaites svečiai neis artyn. Eh, oui (na, taip).

Bet iki šio priverstinio ir kurtinančio izoliacijos periodo mes dar laukėme paskutiniojo svečio. Tokio nerangaus ir nelaimių persekiojamo vyro, tokio išsiblaškiusio, nešeimininkiško ir nuolat įsiveliančio į nelaimingus atsitikimus namuose, kad mes specialiai jo paprašėme atvažiuoti pertvarkos išvakarėse, kad jo vizito šukes būtų galima palaidoti po rugpjūčio griuvenomis. Tai buvo Benetas, artimas bičiulis, kurį mes pažinojome penkiolika metų ir kuris linksmai pripažino, jog yra blogiausias pasaulyje svečias. Mes mylėjome jį, bet nuogąstavome.

Benetas paskambino iš oro uosto po kelių valandų, kai jau turėjo būti atvykęs. Ar negalėtume atvažiuoti jo pasiimti? Iškilo nedidelė problemėlė su mašinų nuomos kompanija ir jis atsidūrė sunkioje būklėje. Radau jį „Marignane“ baro viršuje, jaukiai įsikūrusį su šampano buteliu ir prancūzišku „Playboy“ variantu. Benetui apie penkiasdešimt metų, jis liesas ir nepaprastai gražus, vilkėjo elegantišką kostiumą iš baltos medvilnės su bjauriai apdegintomis kelnėmis.

— Atsiprašau, kad ištempiau tave, — pasakė jis, — bet jie nebeturi daugiau mašinų. Išgerk šampano.

Jis papasakojo man, kas atsitiko, ir, kaip įprasta Benetui, viskas atrodė taip neįtikėtina, kad tai turėjo būti tiesa. Lėktuvas atskrido laiku, ir mašina su nuleidžiamu viršumi, kurią jis buvo užsisakęs, laukė. Mašinos viršus buvo nuleistas, oras puikus, ir maloniai nusiteikęs Benetas, prieš leisdamasis į kelią, užsidegė cigarą. Šis degė greitai, kaip būna, kai pučia stiprus vėjas, ir Benetas surūkė jį per dvidešimt minučių. Paskui pastebėjo, kad lenkiantys vairuotojai jam moja, taigi ir jis atsakydamas pamodavo, kokie draugiški pasidarė prancūzai, pamanė jis. Jau buvo nuvažiavęs keliu keletą mylių, kai pastebėjo, kad dega užpakalinė sėdynė — ją uždegė užkritusi išmesta cigaro nuorūka. Ir Benetas padarė tai, kas jo manymu, buvo sukrečiančio išradingumo išraiška — jis sustabdė mašiną, atsistojo ant priekinės sėdynės ir nusišlapino į liepsnas. Tai darant jį ir pastebėjo policija.

— Jie buvo siaubingai malonūs, — pasakė Benetas, — bet jie manė, jog man geriausia nuvairuoti mašiną atgal į oro uostą, o ten mašinų nuomos darbuotojai įsiuto ir nebenorėjo duoti man kitos.

Jis baigė šampaną ir padavė man sąskaitą. Dėl visos tos sumaišties, pasakė, jis nespėjo išsikeisti savo kelionės čekių. Buvo malonu vėl jį matyti, tokį kaip visada: žavų, neregėtai nevikrų, gražiai apsirengusį, amžinai be pinigų. Vieną kartą per kviestinę vakarienę mano žmona ir aš vaidinome, kad esame jo tarnai. Tuomet buvome taip pristigę pinigų, kad paskui pasidalijome arbatpinigius. Su Benetu visada būdavo smagu, o vakarienė tą vakarą nusitęsė iki ankstyvo ryto.

Savaitė prabėgo taip ramiai, kaip tik buvo galima tikėtis, turint omenyje, kad mūsų svečias buvo žmogus, kuris galėjo, ir jam taip dažnai nutikdavo, žiūrėdamas į laikrodį išsipilti ant savęs gėrimą, o jo švarios baltos kelnės po pirmojo vakarienės patiekalo niekada nelikdavo nesuteptos. Jis tik sudaužė vieną ar du daiktus, paskandino rankšluostį plaukimo baseine ir sukėlė paniką pastebėjęs, kad nusiuntė savo pasą į cheminę valyklą, ir privertė pasinervinti tą akimirką, kai manė, kad suvalgė širšę, — tačiau jokių rimtų problemų. Mums buvo liūdna, kai jis išvažiavo, ir tikėjomės, kad jis greitai sugrįš pabaigti nugertų kalvadoso taurių, kurias radome po jo lova, ir pasiimti apatinių kelnaičių, kurias jis paliko dekoratyviai kyboti ant skrybėlių kabyklos.