Питер Мейл - Metai Provanse

Man visada sunku nuspręsti, kaip geriausia elgtis kitiems žmonėms sunegalavus. Pačiam geriau, kada sergantį mane palieka vieną, nes prisimenu, ką labai seniai yra sakęs mano dėdė: — Vemk vienatvėje, mano brangus berniuk, — sakė jis. — Niekam neįdomu žiūrėti į tai, ką tu valgei. — Bet yra ir kitokių ligonių, kuriems maloniau, kai susilaukia užuojautos.

Triukšmas nesiliovė, aš užlipau į viršų ir paklausiau, ar mes galime kuo nors padėti. Susirūpinęs Tedo veidas pasirodė tarpduryje. Siuzana kažko užvalgė. Vargšelė turi jautrų skrandį. Tai vis dėl susijaudinimo. Nieko kito negalima padaryti, tik leisti gamtai eiti savu keliu, ir netrukus iš garsų buvo galima spręsti, kad ji vėl juo pasuko. Mes sugrįžome į lovas.

Griūvančio mūro griausmas pasigirdo netrukus po septynių. Didjė atvažiavo, kaip ir buvo žadėjęs, ir pradėjo mankštelę su trumpakočiu kūju ir geležiniu smaigaliu, kai jo padėjėjai aplinkui mėtė cemento maišus ir gaivino betono maišyklę. Mūsų ligonė lėtai nusileido laiptais, raukdama kaktą nuo triukšmo ir ryškios šviesos, bet tvirtindama, kad jai pakankamai gera ir kad ji gali pusryčiauti. Tačiau ji klydo ir greitai jai teko bėgti nuo stalo atgal į vonią. Buvo puikus rytas be vėjo, be debesų ir dangus išties buvo žydras. O mes praleidome tą rytą ieškodami daktaro, kuris galėtų atvykti į namus, o paskui nuvažiavome į vaistinę pirkti žvakučių.

Per kitas kelias keturias ar penkias dienas artimai susipažinome su vaistininku. Nelaimingoji Siuzana ir jos skrandis kariavo. Nuo česnako jai išsiliedavo tulžis. Vietinis pienas, žinoma, gana įdomus skystis, suerzindavo jos žarnas. Aliejus, sviestas, vanduo, vynas — niekas jai netiko, o pabuvusi dvidešimt minučių saulėje, ji pavirsdavo vaikščiojančia pūsle. Ji buvo alergiška Pietums.

Tai nėra neįprasta. Provansas sukelia šoką šiauriečiams, viskas yra pernelyg ryšku. Temperatūrų skirtumas yra labai didelis, svyruojantis nuo daugiau nei šimto laipsnių iki dvidešimties (pagal Farenheitą — vert). Kai pradeda lyti, tai merkia taip stipriai, kad nuplauna kelius ir apsemia plentus. Mistraliai yra brutalūs, sekinantys vėjai, geliantys žiemą ir atšiaurūs bei sausi vasarą. Maistas stipriai, žemiškai kvepia ir gali sudirginti virškinimo sistemą, pripratusią prie ne tokios griežtos dietos. Vynas yra jaunas ir apgaulingas, jį lengva gerti, bet kartais jame yra daugiau alkoholio nei senesniuose vynuose, kuriais skanaujama atsargiau. Maisto ir klimato, tokio skirtingo nei Anglijoje, poveikis reikalauja laiko, kad priprastum. Provanse nėra nieko švelnaus, jis gali paveikti žmogų taip, kaip parbloškė Siuzaną. Ji su Tedu paliko mus ir išvyko sveikti nuosaikesnėje aplinkoje.

Šis vizitas leido mums suprasti, kaip mums pasisekė, jog turime tvirtą organizmą ir prie saulės pripratusią odą. Mūsų dienų rutina pasikeitė, pradėjome gyventi lauke. Apsirengti prireikdavo trisdešimt sekundžių. Buvo šviežių figų ir moliūgų pusryčiams, o reikalai būdavo sutvarkomi anksti, kol saulės šiluma nepavirsdavo į vidurdienio kaitrą. Akmeninės plokštės prie baseino buvo karštos paliesti, o vanduo dar pakankamai vėsus, kad atgaivintų mus vos tik panirusius. Pripratome ir prie siestos, tos Viduržemio regiono gyventojų privilegijos.

Kojinių mūvėjimą jau tik prisimindavome. Mano laikrodis gulėjo stalčiuje, bet pastebėjau, kad galiu daugmaž tiksliai nustatyti laiką iš šešėlių padėties sode, be to, aš retai kada žinodavau, kuri šiandien diena. Tai neatrodė svarbu. Ėmiau virsti patenkinta daržove, palaikydavau nereguliarius santykius su realiu gyvenimu kalbėdamasis telefonu su žmonėmis, sėdinčiais tolimuose biuruose. Jie visada ilgesingai klausdavo, koks pas mus oras ir nebūdavo patenkinti atsakymu. Jie save ramindavo įspėdami mane apie odos vėžį ir prastą saulės poveikį smegenims. Aš nesiginčydavau su jais; galbūt jie buvo teisūs. Bet, apsisukusia galva, susiraukšlėjęs ir galbūt būdamas potencialus vėžinis ligonis, aš niekada nesijaučiau geriau.

Statybininkai dirbo nuogi iki pusės, džiaugdamiesi oru lygiai taip pat, kaip ir mes. Jų vienintelė reakcija į karštį buvo truputį pailgėjusi pietų pertrauka, kurią minutės tikslumu kontroliavo mūsų šunys. Pasigirdus pirmajam garsui, rodančiam, kad atidengiamos pintinės ir išimamos lėkštės bei įrankiai, jie pasiutusiu greičiu bėgdavo per kiemą ir užimdavo savo vietas prie stalo taip, kaip niekada nedarydavo su mumis. Nuskriausta išraiška jie kantriai ir nemirksėdami stebėdavo kiekvieną kąsnį. Tai suveikdavo visada. Baigiantis pietums šunys nulįsdavo atgal į savo guolius po rozmarino gyvatvore, o jų žandai būdavo išdavikiškai išsipūtę nuo kamambero ar cous - cous (kuskuso). Didjė teisinosi, jog tai nukrito nuo stalo.

Darbas prie namų ėjo pagal grafiką, tai reiškė, jog kiekvienam kambariui prireikdavo trijų mėnesių laiko nuo tos dienos, kai mūrininkai įeidavo į jį, iki mes vėl galėdavome įsikraustyti. O ateityje, rugpjūtį, mūsų dar laukė Menikučis ir jo radiatoriai. Kitoje vietoje, ne tokiu puikiu oru, tai keltų depresiją, bet ne čia. Saulė buvo puikus raminamasis vaistas ir laikas prabėgdavo puikiai; ilgos, lėtos, beveik apsnūdusios dienos, kai būdavo taip gera būti gyvam, kad niekas daugiau nerūpėjo. Mums sakė, kad toks oras gali tęstis iki spalio pabaigos. Taip pat esame girdėję, kad liepą ir rugpjūtį jautresni gyventojai išvažiuoja iš Provanso į kokias nors ramesnes ir tuštesnes vietas, tokias kaip Paryžius. Bet ne mes.

LIEPA

Mano draugas išsinuomojo namą Ramatiuelyje, už kelių kilometrų nuo Sen Tropezo. Kad ir kaip siekėme išvengti blogai reguliuojamos vidurvasario eismo grūsties, mes norėjome pasimatyti. Burtai lėmė, kad važiuoti teko man. Pasakiau, jog būsiu pas jį apie pietus.

Pavažiavęs pusvalandį patekau į kitokį kraštą, kuriame pilna gyvenamųjų priekabų. Jos lingavo link jūros pabaisiškais būriais, papuoštos oranžinėmis ir rudomis užuolaidomis, o langų lipdukai priminė apie paskutines migracijas. Grupėmis priekabos ilsėjosi poilsio aikštelėse šalia plento, mirguliuojančio nuo kaitros. Jų savininkai, nevertindami atviros kaimo panoramos už savęs, pasistatė kelioninius staliukus ir kėdes taip, kad iš arti ir be trukdžių matytų pravažiuojančius sunkvežimius ir galėtų prisikvėpuoti išmetamųjų dujų. Kai išsukau iš plento link Sent Maksimo ir priekyje pamačiau dar didesnę išsipūtusių, linguojančių priekabų koloną, pamiršau bet kokią mintį apie ankstyvus pietus. Paskutinieji penki kelionės kilometrai užtruko pusantros valandos. Sveiki atvykę į Žydrąjį krantą.

Kažkada tai buvo graži ir nuostabi vieta, o daug sumokėjus dar galima rasti tokių vietelių. Bet palyginus su Luberono taikingumu ir sąlygišku tuštumu, Žydrasis krantas atrodė lyg beprotnamis, deformuotas per didelio statinių kiekio, per didelio žmonių skaičiaus, per didelės prekybos: vilos, steak pommes frites (slėgtainiai su keptomis bulvėmis), pripučiamos guminės valtys, Provansui būdingi suvenyrai iš alyvmedžių, picos, vandens slidžių pamokos, naktiniai klubai, kortų triukai — plakatai, siūlantys viską, buvo visur.

Žmonės, gyvenantys iš Žydrojo kranto, turi ribotą pajamų sezoną. Jų godulys gauti pinigų, iki ateis ruduo ir pripučiamų guminių valčių nebereikės, yra akivaizdus ir nemalonus. Padavėjai nekantrauja duodami patarimus, pardavėjai nenulipa jums nuo kulnų ir neduoda pakankamai laiko apmąstyti, o paskui atsisako priimti 200 frankų, nes yra labai daug šių banknotų klastočių. Viešbučių savininkų godumas tiesiog tvyro ore, taip pat aiškiai jaučiamas, kaip ir „Ambre Solaire“ ar česnakų kvapas. Atvykėliai automatiškai klasifikuojami kaip turistai ir elgiamasi su jais lyg su įkyruoliais, jie nužvelgiami nedraugiškomis akimis ir pakenčiami tik dėl grynųjų. Pagal žemėlapį tai vis dar buvo Provansas. Bet aš žinojau, kad tai ne Provansas.