Питер Мейл - Metai Provanse

Pasakėme, kad tai nė kiek nepanašu į Provansą, ji trūktelėjo pečiais: „Rugpjūtis.“ Ji atnešė mums gėrimus ir paliko sukinėtis tarp gražių žmonių.

Atsidūrėme lyg Paryžiuje. Čia nebuvo rudai įdegusių, vėjo nugairintų veidų. Moterys buvo madingai išblyškusios, vyrai — kruopščiai nusiskutę ir išsipustę. Niekas negėrė aperityvo. Pokalbiai vyko, provansiečių vertinimu, pašnibždomis. Mūsų supratimas iš esmės pasikeitė. Anksčiau tai būtų buvę visiškai normalu. O dabar viskas atrodė prislopinta, prašmatnu ir jautėmės šiek tiek nepatogiai. Dėl to nebuvo jokių abejonių — mes pavirtome kaimo prasčiokais.

Nuslinkome link mažiausiai išsipuošusios poros, kokią tik pastebėjome; jie stovėjo nuošaliau nuo minios kartu su savo šunimi. Visi trys atrodė draugiškai ir mes kartu susėdome prie vieno staliuko terasoje. Vyriškis aštriu normandišku veidu papasakojo mums, kad nusipirko namą kaime prieš dvidešimt metų už 3000 frankų ir nuo to laiko atvažiuoja čia kiekvieną vasarą, pakeisdamas namus kas penkerius aš šešerius metus. Jis ką tik išgirdo, kad jo pirmasis namas vėl yra parduodamas, perstatytas ir puikiai dekoruotas dabar jis kainuoja milijoną frankų.

— Tai beprotybė, — pasakė, — bet le tout Paris (visas Paryžius), — jis linktelėjo į kitus svečius, — rugpjūtį nori būti kartu su savo draugais. Jei nusiperka vienas, tai nusiperka ir visi kiti. Ir jie moka paryžietiškas kainas.

Svečiai ėmė sėstis į savo vietas prie staliukų nuo bufeto atsinešdami vyno butelius ir padėklus maisto. Aukšti moterų kulniukai smigo į terasos žvirgždą, vis pasigirsdavo rafinuotų spygčiojimų įvertinant paprastą serviruotę ir skanius patiekalus — un vrai dîner sauvage (tikrai pašėlę pietūs) — net jei tai buvo tik nežymiai paprasčiau nei Beverli Hilse ar Kensingtono soduose.

Mistralis pradėjo pūsti staiga ir labai netinkamu laiku, kai ant stalų vis dar buvo daug nesuvalgytų krevečių salotų. Ėmė skraidyti salotų lapai ir duonos trupiniai, nublokšti nuo lėkščių jie krito ant sniego baltumo krūtinių, šilkinių kelnių ir sijonų. Staltiesės plazdėjo ir pūtėsi lyg burės nuversdamos žvakides ir vyno taures. Kruopščiai sudėtos šukuosenos ir šaltakraujiškumas buvo ištaršyti. Tai buvo truputį pernelyg sauvage (beprotiška). Visi ėmė iš ten bėgti ir vakarienė buvo patiekta po priedanga.

Atvažiavo dar daugiau žmonių. Vivaldžio muziką iš pavėsinės po kelių elektroninio šnypštimo sekundžių pakeitė vyro riksmai, lyg jam be narkozės būtų atliekama širdies operacija, tai Mažasis Ričardas kvietė mus smigti žemyn ir šokti bugį vugį.

Buvo smalsu pasižiūrėti, kokį efektą ši muzika padarys tokiam elegantiškam susibūrimui. Galėjau įsivaizduoti juos linksint galva į taktą civilizuotai melodijai ar šokant intymiai susiglaudus, kaip paprastai daro prancūzai, kai tik išgirsta Šarlį Aznavūrą, bet tai — tai buvo nežmoniškas prakaituotas spiegimas iš džiunglių. AWOPBOPALOOWORAWOPBAMBOOM (avobapolūvoravobambūm)! Užlipome pavėsinės laiptais, norėdami pamatyti, kas gi bus toliau.

Spalvoti šokių šviesų blyksniai, suderinti su būgnų gausmu ir atsimušantys nuo veidrodinių dekoracijų priešais sieną, žybčiojo ir akino. Gunktelėjęs jaunas vyras, nuo cigaretės dūmų pusiau primerktomis akimis, stovėjo už dviejų diskų grotuvų, jo pirštai spaudė dar daugiau žemų ir stiprių garsų pulto mygtukų.

GOOD GOLLY MISS MOLLY (išties gera mis Moli)! — klykė Mažasis Ričardas. Jaunam vyrui iš susižavėjimo prasidėjo konvulsijos ir jis išspaudė papildomų decibelų. — YOU SURE LOVE TO BALL (tu tikrai mėgsti suktis)! Pavėsinė vibravo ir le tout Paris (visas Paryžius) vibravo kartu su ja, rankos, kojos, sėdynės ir krūtys svyrinėjo, kratėsi ir makalavosi aplinkui. Iššieptais dantimis, užverstomis akimis, kumščiams daužant orą, nors ir su juvelyriniais papuošalais, sagoms išlakstant nuo įtempimo — elegantiškas façades (įvaizdis) nuėjo velniop, kai kiekvienas raitėsi, trūkčiojo ir smigo.

Daugelis iš jų nesivargino ieškoti partnerių. Šoko su savo pačių atspindžiais, net ir ekstazės migloje, viena akimi vis žvilgteldami į veidrodžius. Oras prisipildė šiltų ir iškvėpintų kūnų kvapo, o visas baras tiesiog ištisai trūkčiojo — knibždėte knibždantis ir siautulingas, — pro jį buvo sunku praeiti negavus alkūne ar neperlietam besisukančiais karoliais.

Ar tai buvo tie patys žmonės, kurie taip manieringai elgėsi vakarui prasidedant ir atrodė, kad jų supratimas apie laukinį laiko praleidimą nesiekia toliau nei antra šampano taurė? Jie šokinėjo aplinkui lyg amfetamino prisiriję paaugliai ir buvo pasiruošę taip praleisti visą naktį. Mes slapčiomis ir atsargiai brovėmės per besirangančią minią ir palikome juos taip darančius. Rytoj ryte mums reikia anksti keltis. Reikia vykti į ožkų lenktynes.

Pirmą kartą plakatą pamatėme prieš savaitę, priklijuotą prie tabac (tabako parduotuvės) vitrinos. Bonjė gatvėse įvyks Grande Course de Chèvres (didžiosios ožkų lenktynės), lenktynės prasidės prie „César“ kavinės. Buvo užrašyti dešimties lenktynininkų ir jų vadeliotojų vardai. Paskirta daugybė prizų, bus galima lažintis, ir plakatas žadėjo, kad renginį pagyvins didelis orkestras. Akivaizdu, jog tai bus didžiulis sportinis įvykis, Bonjė atsakas Čeltenhemo „Gold Cup“ ir Kentukio „Derby“ lenktynėms. Atvykome gana anksti prieš lenktynes, norėdami būti tikri, kad gausime geras vietas.

Devintą valandą jau buvo per karšta net ir laikrodį segėti, ir terasa priešais „César“ kavinę buvo pilnutėlė lankytojų, dorojančių savo tartines (sumuštinių) ir šalto alaus pusryčius. Priešais laiptus, vedančius žemyn į Voltero gatvę, prie staliuko buvo įsitaisiusi stambi moteris, ant kurios šešėlį metė Véritable Jus de Fruit (tikras vaisių sultis) reklamuojantis skėtis. Ji mums džiugiai šypsojosi vartydama bilietų knygelę ir tarškindama skardinėlę su pinigais. Tai buvo oficiali lažybų tarpininkė, be to, buvo dar ir vyras, prižiūrintis statymus kavinės gale, moteriškė pakvietė mus išbandyti laimę.

— Pasižiūrėkite prieš statydami, — pasakė ji. — Bėgikės yra tenai.

Žinojome, kad jos netoliese; galėjome užuosti jas ir jų spiras, kurios skleisdamos kvapą džiūvo saulėje. Pasižiūrėjome per sieną, o varžybų dalyvės pasižiūrėjo į mus savo pasiutusiomis, blyškiomis akimis, lėtai gromuliuodamos kažkokias priešlenktynines vaišes, jų smakrus puošė barzdelės. Jos būtų atrodžiusios lyg orūs kinų kunigaikštukai, jei kiekvienai iš jų nebūtų užmautos mėlynos su baltu žokėjų kepuraitės ir specialios liemenės su numeriu, atitinkančiu lenktynių sąrašą. Mes sugebėjome identifikuoti Bišu su Tizane ir visas likusias pagal vardus, bet to neužteko, norint už jas statyti. Reikėjo smulkesnės informacijos ar bent jau kieno nors pagalbos, įvertinant lenktynininkių greitį ir ištvermę. Paklausėme senuko, kuris stovėjo atsirėmęs į sieną šalia mūsų, įsitikinę, kad jis, kaip ir kiekvienas prancūzas, bus ekspertas.

— Visa esmė yra jų crottins (spiros) — pasakė jis. — Ožkoms, kurios prieš lenktynes pridaro daugiausia spirų, greičiausiai seksis gerai. Išsituštinusi ožka yra greitesnė nei pilna. Cest logique (tai logiška). — Mes stebėjome jas kelias minutes, ir Nr. 6, Totošė, privertė nemažą krūvą. — Voilà (štai), — pasakė mūsų patarėjas, — dabar turite pasižiūrėti į vadeliotojus. Išsirinkite stipriausią.

Didžioji dalis vadeliotojų gaivinosi kavinėje. Kaip ir ožkos, jie turėjo numerius ir dėvėjo žokėjų kepures, ir mes susiradome Nr. 6 vadeliotoją — raumeningą, tinkamai atrodantį vyrą, kuris rimtai gaivinosi alumi. Jis ir neseniai išsituštinusi Totošė turi reikalingų savybių, būtinų nugalėtojų komandai. Nuėjome į lažybų vietą.