Питер Мейл - Metai Provanse

— Non (ne). — Ponia lažybų tarpininkė paaiškino, kad mes turime spėti, kas atbėgs pirmas, antras ir trečias — tai sugriovė mūsų paskaičiavimus. Kaip mes galime žinoti, kokia susidarė padėtis dėl tuštinimosi tuo metu, kai buvome išėję pasižiūrėti vadeliotojų? Buvome jau ne tokie tikri, bet nutarėme, kad nugalės Nr. 6, vienintelė moteris vadeliotoja šiose lenktynėse bus antra, o ožka vardu Nenetė, kurios pakirpta barzdelė rodė tam tikrą kanopų greitumą, bus trečia. Reikalas buvo sutvarkytas ir mes prisijungėme prie sporto aistruolių mažoje place (aikštėje) prie kavinės.

Plakatuose žadėtas didysis orkestras — furgonas iš Apto su garso sistema, sumontuota galinėje dalyje — transliavo Sonį ir Šer, dainuojančius „I‘ve Got You, Baby“ (turėsiu tave, mažyte). Liesa, labai prašmatni paryžietė, kurią mes buvome matę praėjusio vakaro pobūvyje, pradėjo trepsėti elegantišku baltu bateliu apauta koja, o nesiskutęs vyras su aperityvo taure ir dideliu pilvu sukinėdamas savo įspūdingus klubus pakvietė ją šokti. Paryžietė metė į jį stingdantį žvilgsnį ir staiga susidomėjo savo „Vuitton “ rankinės turiniu. Arėta Franklin pakeitė Sonį ir Šer, vaikai žaidė „klases“ tarp ožkų spirų. Place (aikštė) buvo pilnutėlė. Mes įsispraudėme tarp vokiečio su videokamera ir pilvoto vyro, kad pamatytume, kaip ruošiama finišo linija.

Virvė buvo ištempta skersai place (aikštės), apie aštuonias pėdas virš žemės. Dideli balionai, sunumeruoti nuo vieno iki dešimties, buvo pripilti vandens ir lygiais tarpais pririšti ant virvės. Mūsų pilvotas kaimynas paaiškino taisykles: kiekvienas iš vadeliotojų turi smailų pagalį, kuris atlieka dvi funkcijas. Pirmoji — paraginti nenorinčią bėgti ožką, o antroji — pradurti savo balioną lenktynių pabaigoje ir taip paskelbti apie savo finišą. Evidemment (žinoma), pasakė jis, vadeliotojai gali nusigerti ir tada bus juokinga.

Iš kavinės išėjo vadeliotojai ir ėmė brautis pro minią, norėdami pasiimti savo ožkas. Mūsų pasirinktas Nr. 6 vadeliotojas išsitraukė kišeninį peiliuką ir ėmė smailinti abu lazdos galus — tai pasirodė geras ženklas. Kitas lenktynininkas tuoj pat ėmė skųstis organizatoriams, bet diskusija nutrūko, nes pasirodė mašina, kuri kažkaip sugebėjo pravažiuoti siaura gatvele. Išlipo jauna moteris. Ji laikė žemėlapį ir atrodė nepaprastai suglumusi. Mergina pasiteiravo, kaip patekti į autostradą.

Nelaimei, kelią į autostradą buvo užblokavusios dešimt ožkų, du šimtai žiūrovų ir muzikinis furgonas. Nesvarbu, pasakė mergina, aš pravažiuosiu. Ji vėl įsėdo į mašiną ir po colį ėmė judėti pirmyn.

Kilo triukšmas ir baisus pasipiktinimas. Organizatoriai ir kai kurie vadeliotojai apsupo mašiną trankydami per stogą, mosuodami lazdomis, gelbėdami ožkas ir vaikus nuo tikros mirties po vos judančiais ratais. Žiūrovai pasistūmėjo į priekį, kad pamatytų, kas dedasi. Mašina, įstrigusi žmonių jūroje, buvo priversta sustoti, o mergina sėdėjo žiūrėdama priešais save, kietai sučiaupusi lūpas ir įpykusi. Reculez (atsitraukite)! — rėkė organizatoriai rodydami į tą pusę, iš kurios mašina buvo atvažiavusi, ir modami miniai, kad ši padarytų vietos. Piktai džergždamas automobilis apsisuko ir nuburzgė gatvele lydimas plojimų.

Lenktynininkai buvo pakviesti prie starto linijos ir vadeliotojai ėmė tikrinti ožkų pakinktus. Pačios ožkos visiškai nesidomėjo šiais dramatiškais įvykiais. Nr. 6 bandė ėsti Nr. 7 dėvimą liemenę, o Nr. 9, mūsų trečiasis numeris, Nenetė, stengėsi atsistoti atbulai. Vadeliotojas čiupo ją už ragų, apsuko ir suspaudęs keliais stengėsi nurodyti reikiamą kryptį. Ožkos žokėjiška kepurė užsmuko jai ant vienos akies, suteikdama viliūkišką ir pašėlusią išvaizdą; klausėme savęs, kaipgi mes padarėme tokį išmintingą statymą. Tikėjomės, kad ji užims trečią vietą, bet matydama tik viena akimi ir neturėdama jokios geografinės nuojautos ožka turėjo nedaug šansų.

Visi sustojo į starto liniją. Ištisas savaites, galbūt mėnesius jie treniravosi dėl šio akimirkos. Ragas prie rago, liemenė prie liemenės ožkos laukė starto signalo. Vienas iš vadeliotojų garsiai atsirūgo ir visi pasileido.

Nubėgus penkiasdešimt jardų tapo akivaizdu, kad šios ožkos nebuvo apsigimusios atletės arba jos nesuprato įvykio tikslo. Po kelių jardų dvi iš jų visiškai užsispyrė ir jas teko vilkti pirmyn. Kita prisiminė, ką turėjo atlikti prieš pusvalandį, ir gamtos šaukiama sustojo prie pirmojo posūkio. Nenetė, galbūt dėl to, kad dėl kepurės nematė viena akimi, peršoko per posūkį ir nuvilko savo vadeliotoją į minią. Kiti lenktynininkai varė į kalvą, ragindami ožkas įvairiais būdais.

— Spirkite joms į subines! — rėkė mūsų pilvotasis draugas. Prispausta šalia mūsų paryžietė susiraukė. Tai paskatino vyriškį pasidalyti su ja savo žiniomis apie vietinius papročius. — Ar jūs žinote, — pasakė jis, — kad paskutinė finišo liniją kirtusi ožka bus suvalgyta? Iškepta ant iešmo. C’est vrai (tai tiesa). — Paryžietė nusiėmė nuo galvos saulės akinius ir užsidėjo juos ant nosies. Moteriškė atrodė prastai.

Lenktynininkai apsuko ratą aplink aukščiausią miestelio vietą — seną fontaną, kuris buvo perdarytas į vandens kliūtį su polietileno juosta, ištempta tarp šieno ryšulių. Šią kliūtį reikėjo pramušti ar perplaukti visai prieš finišo tiesiąją iki balionų priešais kavinę — šiurkštus koordinacijos ir ištvermės testas.

Pranešimus apie padėtį išrėkdavo žiūrovai, esantys prie pusiaukelės ženklo. Mus pasiekė žinia, kad Nr. 1 ir Nr. 6 kovoja dėl pirmosios vietos. Tik devynios ožkos bėgo joms iš paskos; dešimtoji disparu (dingo).

— Galbūt jai jau perpjovė gerklę, — pasakė pilvūzas paryžietei. Ši ryžtingai atsitraukė ir ėmė brautis pro minią norėdama susirasti mažiau šiurkščią kompaniją netoli finišo linijos.

Nuo fontano pasigirdo vandens pliūkštelėjimas ir kažkokia moteriškė ėmė bartis. Vandens kliūtis pareikalavo savo pirmosios aukos — maža mergaitė klaidingai įvertino gylį ir dabar stovėjo iki juosmens vandenyje, susitaršiusi ir šūkaliojanti iš nuostabos.

— Ils viennent, les chèvres (ožkos atlekia)!

Mergaitės motina puolė į neviltį nuo minties, kad jos vaiką lenktynininkai sutryps į miltus, ji pasikaišė sijoną ir šoko į vandenį.

— Kokios šlaunys! — tarstelėjo pilvūzas ir pabučiavo savo pirštų galiukus.

Kaukšėdamos kanopomis pirmaujančios lenktynininkės pasirodė prie fontano ir sustojo prie šieno ryšulių, jos visiškai netroško sušlapti. Vadeliotojai kriokė, keikėsi, tampė vadeles, galiausiai šiurkščiai nutempė savo ožkas prie vandens ir pervilko per visą kliūtį iki finišo tiesiosios. Šlapi vadeliotojų batai žlegsėjo per asfaltą, o lazdas jie laikė lyg ietis. Pusiaukelės padėtis išsilaikė, Nr. 1 ir Nr. 6, Titinė ir Totošė, pirmosios nubidzeno link balionų linijos.

Nr. 1 vadeliotojas labai stipriu smūgiu kaire ranka pirmasis susprogdino savo balioną apipildamas vandeniu paryžietę, kuri išmintingai žengtelėjo atgal ir pataikė į purslų debesį. Nr. 6, nors ir smailino savo lazdą prieš lenktynes, turėjo daugiau vargo, jis pradūrė savo balioną kitiems lenktynininkams jau priartėjus prie linijos. Vienas po kito ar šlapiomis grupėmis lenktynininkai atsikapanojo iki finišo, kol ant linijos liko kabėti vienintelis balionas Nr. 9 — aikštingoji Nenetė nepabaigė lenktynių.

— Ji teks mėsininkui, — pasakė pilvūzas.

Pamatėme ją eidami link savo mašinos. Ožka, nusiplėšusi virves ir pabėgusi nuo vadeliotojo, buvo nubėgusi aukštyn gatve ir užsikorusi į mažytį sienų apsuptą sodelį. Jos kepurė kadaravo ant vieno rago, ožka ėdė pelargonijas.