Питер Мейл - Metai Provanse

Lyg jo gyvenime dar trūktų vargų, gamta Fostenui atseikėjo papildomų sunkumų: vynuogės šiame krašte yra renkarnos dviem skirtingais laikotarpiais, nes ant penkių šimtų mūsų vynuogienojų auga stalo vynuogės, kurios sunoksta prieš raisins de cuve (tas, iš kurių spaudžiamas vynas). Šis un emmerdement (nemalonumas) yra toleruojamas tik dėl to, kad už stalo vynuoges yra mokama gera kaina. Taigi tai reiškė, kad yra dvi progos nusivylimams ir nelaimėms nutikti ir, jei Fostenas žinotų apie tai viską, taip ir nutiktų. Palikau jį kratantį galvą ir bambantį prieš Dievą.

Po liūdnų Fosteno pranašysčių nuotaiką mums pakėlė kasdienis linksmų naujienų žiupsnis iš Menikučio. Dabar jis jau artėjo prie savo darbų įrengiant centrinio šildymo sistemą pabaigos ir nekantriai laukė dienos, kada bus galima įjungti boilerį. Tris kartus jis priminė man užsakyti benzino, o tuomet pareikalavo galimybės stebėti, kaip bus pildomas rezervuaras, nes norėjo įsitikinti, jog atgabenta prekė yra be svetimkūnių.

— I l faut très attention (reikia būti labai atidžiam), — paaiškino jis vyrui, kuris atvežė benziną. — Mažiausias gabaliukas cochonnerie (šlamšto) jūsų skystyje gali pakenkti degikliui ir užteršti elektrodus. Manau, kad bus išmintinga perfiltruoti degalus, kai pumpuosite į rezervuarą.

Degalus atvežęs vyras pasipiktinęs atsitiesė ir priešais judantį Menikučio pirštą atkišo savąjį — tepaluotą ir su juoda panage.

— Mano degalai jau yra perfiltruoti tris kartus. Cest impeccable (jie nepriekaištingi). — Jis lyg ir ruošėsi pabučiuoti savo pirštų galiukus, bet paskui persigalvojo.

— Matysime, — atsakė Menikučis. — Mes dar pamatysime. — Jis įtariai nužvelgė piltuvą prieš tai, kai tas buvo (kištas į rezervuarą, o degalininkas demonstratyviai nušluostė jį į nešvarų skarmalą. Pildymo ceremoniją lydėjo detali techninė paskaita apie vidinį degiklio ir boilerio darbą, kurios degalininkas klausėsi menkai susidomėjęs ir niurnėdamas ar tarsteldamas ah bon (a gerai), kai jo dalyvavimas buvo būtinas. Kai paskutiniai keli litrai buvo supilti, Menikučis kreipėsi į mane:

— Šią popietę padarysime pirmą bandymą. — Jis kiek susirūpino, nes jam į galvą atėjo nemaloni galimybė. — Jūs juk neišeisite? Jūs ir ponia liksite čia? — Būtų neregėtai nemandagu nesudaryti jam auditorijos. Mes prižadėjome antrą valandą būti pasirengę ir laukti.

Susirinkome ten, kur kažkada buvo asilų tvartas, o dabar Menikučis įkurdino čia šildymo komplekso centrą. Boileris, degiklis ir vandens rezervuaras buvo įtaisyti vienas šalia kito ir sujungti kartu varinėmis bambagyslėmis ir įspūdinga daugybe nudažytų vamzdžių — raudonų karštam vandeniui, mėlynų šaltam, très logique (visai logiška), — lendančių iš boilerio ir dingstančių lubose. Vožtuvai, skalės ir jungikliai, šviesūs ir nederantys prie grubių akmeninių sienų, laukė meistro prisilietimo. Viskas atrodė labai sudėtinga ir aš padariau klaidą taip pasakydamas.

Menikučis suprato tai kaip asmeninę kritiką ir dešimt minučių demonstravo stebėtiną agregato paprastumą spaudydamas jungiklius, atidarydamas ir uždarydamas vožtuvus, sukinėdamas skales, matavimo prietaisus ir tiesiog varydamas mane iš proto.

— Voilà (štai)! — pasakė jis po paskutinio prisilietimo prie jungiklių. — Dabar, kai jūs jau supratote mechanizmą, mes galime pradėti bandymą. Jeune (jaunuoli)! Dėmesio.

Pasigirdo trakštelėjimai bei šnarpštimai ir bestija pabudo.

— Le brûleur (degiklis), — pasakė Menikučis šokinėdamas aplink boilerį ir penktą kartą jį reguliuodamas. Ore tvyrojo triumfas, tuomet pasigirdo duslus maurojimas. — Mes turime degimą! — Jis tai pasakė taip dramatiškai, lyg būtų paleistas erdvėlaivis: — Po penkių minučių visi radiatoriai bus karšti. Eime!

Menikučis apibėgo visus namus reikalaudamas, kad mes paliestume kiekvieną radiatorių.

— Matote? Visą žiemą galėsite praleisti en chemise (vienmarškinis). — Tuo tarpu visi kaip reikiant suprakaitavome. Lauke buvo aštuoniasdešimt laipsnių, o temperatūra viduje su visiškai atsuktu šildymu buvo nepakeliama. Paklausiau, ar negalėtume išjungti šildymo, kol mūsų neištiko visiška dehidratacija.

— Ah non (o, ne). Turite palikti šildymą įjungtą dvidešimt keturias valandas, tik taip galėsime patikrinti visas jungtis ir įsitikinti, kad nėra jokių skylių. Nieko nelieskite, kol nesugrįšiu rytoj. Labai svarbu, kad viskas dirbtų maksimaliu pajėgumu. — Jis paliko mus vysti ir džiaugtis degančių dulkių bei karšto metalo kvapu.

Yra vienas rugsėjo savaitgalis, kai apylinkės aidi taip, lyg būtų repetuojamas trečiasis pasaulinis karas. Tai oficialus medžioklės sezono atidarymas, ir kiekvienas energingas prancūzas pasiima ginklą, šunį ir su žudikiškais polinkiais eina į kalvas ieškodamas sportinių pramogų. Pirmi ženklai, kad tai turi nutikti, ateina paštu — gąsdinantys pasiūlymai iš Vezon la Romėno ginklakalio įsigyti pilną artilerijos arsenalą ikisezoninėmis kainomis. Pateikiama pasirinkti iš šešiasdešimties ar septyniasdešimties modelių, ir mano medžiokliniai instinktai, kurie snaudė nuo pat gimimo, sukrutėjo nuo minties įsigyti „Verney Carron Grand Becasseir“ ar „Ruger 44 Magnum“ su elektroniniu taikikliu. Mano žmona, kuri pasižymi giliai įsišaknijusiu nepasitikėjimu mano sugebėjimais naudotis bet kurios rūšies pavojingais daiktais, pastebėjo, kad man vargu ar reikia elektroninio taikiklio, kad pataikyčiau sau į koją.

Mes abu stebėjomės prancūzų žavėjimusi ginklais. Du kartus lankėmės išoriškai švelnių ir nekaringų žmonių namuose ir du kartus mums buvo parodytas šeimos arsenalas: vienas vyras turėjo penkis įvairaus kalibro šautuvus, o kitas — aštuonis; sutepti ir nupoliruoti jie buvo sukabinti ant valgomojo sienos lyg mirtino meno objektai. Kam žmogui gali reikėti aštuonių šautuvų? Ir kaip žinoti, kurį pasiimti su savimi? Ar jie pasiima visus šautuvus kartu lyg krepšį su golfo lazdomis ir pasirenka „44 Magnum“ leopardui ar amerikiniam briedžiui, o „Baby Bretton“ — triušiui?

Po kurio laiko mes įsitikinome, kad šautuvų manija buvo tik dalis nacionalinio susižavėjimo reikmenimis ir apsaugine apranga — aistros atrodyti profesionalu. Kai prancūzas susižavi dviračių sportu, tenisu ar slidinėjimu, jis labiausiai nenori, kad pasaulis palaikytų jį naujoku, koks ir yra; taigi jis įsigyja reikmenų pagal profesionalų standartą. Tik akimirka, keli tūkstančiai frankų ir štai jūsų jau nebegalima atskirti nuo bet kurio kito užsigrūdinusio aso, dalyvaujančio „Tour de France“, Vimbldono turnyre ar žiemos olimpiadoje. La chasse (medžioklės) atveju reikmenų asortimentas yra beveik begalinis, be to, jis yra dar ir patrauklus, nes atrodo labai vyriškai ir pavojingai.

Mes prisižiūrėjome medžioklės madų Kavajono turguje. Prekystaliai buvo nukrauti sezoninėmis prekėmis ir atrodė lyg nedideli, pusiau kariniai sandėliai: čia buvo šovinių diržų, gofruotos odos šautuvo diržų, berankovių švarkų, turinčių daugybę kišenėlių su užtrauktukais, sumedžiotiems paukščiams ir žvėriukams sudėti maišelių, kurie buvo plaunami ir dėl to très pratique (labai praktiški), nes buvo galima lengvai pašalinti kraujo dėmes; čia buvo sunkiai pereinamoms vietovėms skirtų batų, tos pačios rūšies, kuriuos avėjo samdiniai, parašiutais leidęsi į Kongą; kraupūs peiliai su devynių colių ašmenimis ir rankiniai kompasai; lengvi aliumininiai katiliukai vandeniui, kurie greičiausiai matys daugiau aperityvo nei vandens; austiniai diržai su D formos žiedais ir specialiais dirželiais durtuvui laikyti, turbūt tam atvejui, kai amunicija pasibaigs ir grobį teks atakuoti šaltu ginklu; kareiviškos kepurės ir kelnės, maisto atsargos ilgesniam laikotarpiui ir trapūs, lengvai virstantys kelioniniai staliukai. Čia buvo visko, ko žmogui gali prireikti įveikiant miško žvėris, išskyrus tą būtiną aksesuarą su keturiomis kojomis ir nosimi lyg radaru — medžioklinį šunį.