Питер Мейл - Metai Provanse

Dėdulė Eduaras padėjo man krauti dėžes į mašiną. Ar aš visa tai jau užsisakiau? Matyt, jau padariau tai. Mes sėdėjome malonioje prietemoje beveik dvi valandas, o per dvi valandas žmogus gali prisirinkti visokiausių brangių pirkinių. Išvažiavau su apsisukusia galva ir kvietimu atvažiuoti ateinantį mėnesį per vendange (vynuogių derliaus nuėmimą).

Mūsų pačių vendange , metų žemės ūkio kulminacija, buvo paskutinę rugsėjo savaitę. Fostenas būtų norėjęs, jog tai būtų kelias dienas vėliau, bet jis gavo apie orą slaptos informacijos, kuri įtikino jį, kad spalis gali būti lietingas.

Pagrindinė trijulė, rinkusi stalo vynuoges, buvo sustiprinta pusbrolio Raulio ir Fosteno tėvo. Pastarojo įnašas buvo lėtai eiti paskui rinkėjus ir baksnoti vynuogienojus savo lazda, kol suras vynuogių kekę, kurią pražiopsojo rinkėjai, ir rėkti — kaip aštuoniasdešimt ketverių metų vyras, jis turėjo gerą, stiprų balsą, — kol kas nors sugrįš atgal ir atliks darbą iki galo. Kitaip nei kiti, dėvintys šortus ir liemenes, jis buvo apsirengęs lyg vėsią lapkričio dieną: vilkėjo megztinį, dėvėjo kepurę ir storos medvilnės kostiumą. Kai atėjo mano žmona, nešina fotoaparatu, jis nusiėmė kepurę, susiglostė plaukus, vėl užsidėjo kepurę ir atsistojo poza iki krūtinės vynuogynuose. Kaip ir visi mūsų kaimynai, jis mėgo fotografuotis.

Lėtai ir triukšmingai eilės buvo švariai nurinktos, vynuogės sudėtos į plastikinius konteinerius ir sukrautos į sunkvežimį. Dabar kiekvieną vakarą keliai buvo pilni sunkvežimių ir traktorių, vežančių rožinius kalnus į vyno kooperatyvus Mobeke, kur juos pasverdavo ir pamatuodavo alkoholio lygį.

Fosteno nuostabai, derlius buvo surinktas be incidentų ir norėdamas tai atšvęsti jis pakvietė mus kartu apsilankyti kooperatyve, kai vežė paskutinį krovinį.

— Šį vakarą pamatysime galutinius skaičius, — pasakė, — ir tuomet žinosime, kiek ateinančiais metais galėsime išgerti.

Mes sekėme paskui sunkvežimį, šiam linguojant į saulėlydį dvidešimties kilometrų per valandą greičiu, važiuodami siaurais keliais, kurie buvo nukloti nukritusiomis ir sutraiškytomis vynuogėmis. Prie iškrovimo vietos laukė eilė. Apkūnūs vyrai įdegusiais veidais sėdėjo savo traktoriuose, kol ateidavo jų eilė užvažiuoti ant platformos ir išversti savo krovinį į lataką — pirmąją vynuogių stotelę pakeliui į butelius.

Fostenas baigė iškrauti krovinį ir mes nuėjome į pastatą pasižiūrėti, kaip mūsų vynuogės patenka į milžinišką nerūdijančio plieno cisterną.

— Stebėkite tą skalę, — pasakė jis, — ji rodo alkoholio lygį. — Rodyklė šoko aukštyn, suvirpėjo ir sustojo ties 12,32 procento. Fostenas suniurnėjo. Jis norėtų, kad būtų 12,50, ir dar kelios saulėtos dienos būtų tai padariusios, bet viskas, kas aukščiau 12, yra gerai. Fostenas pasiėmė mus pas vyrą, kuris žymėjo kiekvieną partiją ir stebeilijosi į ženklus aplanke sutikrindamas juos su pluoštu popierių, kuriuos traukdavo iš kišenės. Jis linktelėjo. Viskas teisingai.

— Jums neteks jausti troškulio. — Ir jis padarė provansietišką judesį, reiškiantį išgertuves: suspaustas kumštis ir į burną nukreiptas nykštys. — Kiek daugiau nei tūkstantis du šimtai litrų.

Tai nuskambėjo kaip geras metų įvertinimas ir mes pasakėme Fostenui, kad esame patenkinti.

— Na, — tarė jis, — bent jau nelijo.

SPALIS

Vyras stovėjo žiūrėdamas į samanas ir augalėlius aplinkui seno žemaūgio ąžuolo šaknis. Jo kairioji koja iki pat šlaunies buvo apauta žaliu guminiu žvejo batu, kita — sportbačiu. Priešais save jis laikė ilgą kartį ir žydrą plastikinį pirkinių krepšį.

Vyriškis sukinėjosi aplinkui medį į priekį statydamas guminiu batu apautą koją ir nervingai kaišiodamas pagalį į augalus, lyg fechtuotojas, kuris tikisi staigaus ir aršaus atsako. Paskui vėl statė pirmyn batu apautą koją: stovi, duria, atsitraukia, duria. Jis buvo taip pasinėręs į savo dvikovą, jog nė nepastebėjo, kad aš lygiai taip pat godžiai stebiu jį nuo tako. Vienas šunų užėjo jam iš užpakalio ir tiriamai apuostė jo koją.

Vyras šoktelėjo — merde (mėšlas)! — tuomet pamatė šunį, mane ir atrodė sumišęs. Atsiprašiau, kad stebėjau jį.

— Pamaniau, — pasakė jis, — kad mane kas užpuolė.

Negalėjau įsivaizduoti, kas gi, jo manymu, galėjo uostyti jo koją prieš užpuldamas, ir paklausiau, ko jis ieško. Atsakydamas jis nuleido savo pirkinių krepšį.

— Les champignons (grybų).

Tai buvo naujas ir nerimą keliantis Luberono bruožas. Žinojau, jog apylinkės pilnos keistų dalykų ir dar keistesnių žmonių. Bet jau tikrai grybai, net ir miško, nepuls suaugusio žmogaus. Paklausiau jo, argi grybai yra pavojingi.

— Kai kurie gali nužudyti, — atsakė jis.

Tuo aš galėjau patikėti, bet tai nepaaiškino guminio boto ar neįprastų judesių su pagaliu. Rizikuodamas pasirodyti visiškai neišmanėlis miestietis, parodžiau į jo dešinę koją.

— Batas apsaugai?

— Mais oui (na, taip).

— Nuo ko?

Jis trinktelėjo per gumą savo medine špaga ir išdidžiai pasuko artyn — D‘Artanjanas su pirkinių krepšiu. Vyras nurovė saują čiobrelių ir priėjo prie manęs.

— Les serpents (gyvatės). — Jis pasakė tai kiek sušnypšdamas. — Jos ruošiasi žiemoti. Jeigu jūs joms sutrukdysite — sssst! — jos puls. Gali būti labai blogai.

Ir parodė man savo pirkinių krepšio turinį — pastvertą iš miško rizikuojant gyvybe ir galūne. Man grybai pasirodė labai nuodingi, įvairiausių spalvų nuo tamsiai mėlynos iki rudos ir violetiškai oranžinės, visiškai nepanašūs į įprastus baltus grybus, pardavinėjamus turguje. Vyriškis pakišo krepšį man po nosimi ir aš užuodžiau kvapą, kurį jis vadino kalnų esencija. Mano nuostabai, tai buvo geras — žemės, sodrus, kiek primenantis riešutus — kvapas, ir aš atidžiau pasižiūrėjau į grybus. Buvau matęs jų miške, augančių bjauriai atrodančiais būreliais po medžiais, ir nusprendžiau, kad jie yra mirtinai nuodingi. Mano batuotas draugas patikino mane, kad jie ne tik nenuodingi, bet net labai skanūs.

— Tiktai, — pridūrė, — reikia žinoti mirtinas rūšis. Jos yra dvi ar trys. Jei nesate tikras, neškite grybus į vaistinę.

Man dar niekad nėra pasitaikę nešti grybų klinikiniams patikrinimams prieš dedant juos į kiaušinienę, bet skrandžiui esant svarbiausiam organui Prancūzijoje, tai tikrai turėjo prasmę. Kai kitą kartą nuvažiavau į Kavajoną, perėjau vaistines. Iš tikrųjų jos buvo pavirtusios į grybų vertinimo centrus. Vitrinos, kurios paprastai buvo skirtos išvaržos tvarsčiams ir jaunų moterų, naikinančių celiulitą nuo savo plonų, bronzinių šlaunų paveikslams, dabar buvo pilnos didelių grybų atpažinimo schemų. Kai kurie vaistininkai nuėjo dar toliau ir prikrovė į vitrinas krūvas žinynų, kuriuose buvo aprašomos ir vaizduojamos visos valgomųjų grybų rūšys, žinomos žmonijai.

Mačiau žmones, einančius į vaistines su purvinais krepšeliais, kuriuos jie gana droviai pastatydavo ant prekystalio, lyg lauktų patikrinimo dėl nemalonios ligos. Mažus, žemėtus grybukus iš krepšelių iškilmingai tikrino reziduojantis ekspertas baltu chalatu ir skelbė nuosprendį, (tariau, kad jam tai buvo įdomus pokytis nuo kasdieninės rutinos, besisukančios apie žvakutes ir kepenis tonizuojančius vaistus. Mane tai taip patraukė, kad beveik pamirkau, ko atvažiavau į Kavajoną — ne šlaistytis po vaistines, bet nusipirkti duonos vietinėje duonos šventykloje.

Gyvenimas Prancūzijoje pavertė mus duonos entuziastais, o būtinybė išsirinkti ir nusipirkti kasdieninės duonos tapo nuolat pasikartojančiu malonumu. Menerbo kaimo kepykla, su savo permainingomis darbo valandomis — „Ponia vėl atidarys, kai pabaigs toilette (pasirengti)“, buvo man pasakyta vieną dieną — paskatino mus lankytis kitose kepyklose, kituose kaimuose. Tikrai netikėtas atradimas. Po daugelio metų, kai duona buvo laikoma savaime suprantamu dalyku, daugiau ar mažiau standartine preke, jautėmės lyg atradę naują maisto produktą.