Питер Мейл - Metai Provanse

Parėjęs į namus patekau į pasitarimą, surengtą prie elektros skaitiklio, kuris buvo paslėptas už kelių medžių galiniame sodelyje. Vyras iš „Electricité de France“ atidarė skaitiklį norėdamas užrašyti duomenis ir pamatė, kad skruzdėlių kolonija pasidarė čia skruzdėlyną. Jų buvo daugybė. Buvo neįmanoma nustatyti, kiek sunaudota elektros energijos. Skruzdėles reikėjo pašalinti. Prie mano žmonos ir to elektriko prisijungė Menikučis, kuris, kaip mes įtarėme, apsigyveno boilerio kambarėlyje ir kuris labiau už viską mėgo patarinėti mums namuose iškilus kokiai problemai.

— O là là (ojojoi). — Menikučis padarė pauzę ir pasilenkė žemiau, kad iš arčiau apžiūrėtų skaitiklį. — Ils sont nombreux , les fourmis (tų skruzdėlių daugybė), — iš karto padarė išvadą jis. Skruzdėlių buvo tiek daug, kad jos atrodė tarsi vienas didelis juodas blokas, visiškai užpildęs metalinę dėžutę, kurioje buvo skaitiklis.

— Aš jų neliesiu, — pasakė elektrikas. — Jos įlenda į drabužius ir kandžiojasi. Paskutinį kartą, kai pabandžiau nubraukti šalin skruzdėlyną, paskui visą popietę jos mane kandžiojo.

Jis stovėjo žiūrėdamas į besiraitančią masę ir baksnodamas atsuktuvu į dantis. Elektrikas pasisuko į Menikučį. — Ar turite litavimo lempą?

— Aš santechnikas. Žinoma, kad turiu litavimo lempą.

— Bon (gerai). Tuomet galime visas jas sudeginti.

Menikučį apėmė siaubas. Jis žengtelėjo atgal ir persižegnojo. Paskui trinktelėjo sau per kaktą ir pakėlė rodomąjį pirštą, o tai reiškė visišką nesutikimą ar paskaitos pradžią arba abu tuos dalykus.

— Negaliu patikėti savo ausimis. Litavimo lempą? Ar jūs suvokiate, kokia čia įtampa?

Vyras iš „Electricité de France“ pažvelgė įsižeidęs.

— Žinoma, kad žinau. Aš elektrikas.

Menikučis suvaidino nustebusį.

— Ah bon (na, kurgi)? Tuomet turėtumėte žinoti, kas nutiks, kai pradeginsite veikiantį kabelį.

— Aš būsiu labai atsargus su liepsna.

— Atsargus! Atsargus! Mon Dieu (Dieve mano), mes visi galime žūti kartu su skruzdėlėmis.

Elektrikas pasidėjo savo atsuktuvą ir sukryžiavo rankas.

— Puiku. Aš pats nesiimsiu skruzdėlių. Jūs pašalinsite jas.

Menikučis minutėlę pagalvojo ir tuomet, lyg magas pradedantis neregėtai nuostabų triuką, pasisuko į mano žmoną.

— Gal ponia galėtų atnešti man kelias šviežias citrinas — dviejų ar trijų turėtų užtekti — ir peilį?

Ponia, mago asistentė, grįžo atgal nešina peiliu ir citrinomis, ir Menikučis supjaustė kiekvieną iš jų į keturias dalis.

— Tai yra astuce (gudrybė), kurios išmokau iš labai seno žmogaus, — pasakė jis murmėdamas kažką nemandagaus apie tai, kaip kvaila naudoti litavimo lempą — putain de chalumeau (lituoklį), — tuo metu elektrikas piktai raukėsi stovėdamas po medžiu.

Kai visos citrinos buvo supjaustytos ketvirčiais, Menikučis prisiartino prie skruzdėlyno ir pradėjo švirkšti citrinų sultis ant skruzdėlių, vis luktelėdamas ir pasižiūrėdamas į efektą, kurį sukėlė citrinų sultys.

Skruzdėlės kapituliavo paniškai bėgdamos iš skaitiklio dėžutės, lipdamos vienos per kitas, trokšdamos kuo greičiau pasprukti. Menikučis džiaugėsi savo šlovės minute.

— Voilà, jeune homme (štai, jaunuoli), — pasakė jis elektrikui, — skruzdėlės nepakenčia šviežių citrinų sulčių. Štai ką jūs šiandien išmokote. Jei paliksite citrinos gabalėlių skaitikliuose, skruzdėlės niekada daugiau į juos nelįs.

Elektrikas išklausė tai akivaizdžiai nerodydamas dėkingumo, dejuodamas, kad jis nėra citrinų tiekėjas ir kad sultys padarė skaitiklį lipnų.

— Geriau lipnus nei sudegintas iki pelenų, — atšovė Menikučis grįždamas pas savo boilerį. — Beh oui (na, taip). Geriau lipnus negu sudegintas.

Dienos buvo pakankamai šiltos maudytis, o naktys pakankamai šaltos, kad būtų galima užsidegti židinį, — bobų vasaros oras, kuris baigėsi siautulingai, taip tipiškai Provanso klimatui.

Lietus prasidėjo naktį ir tęsėsi didžiąją kitos dienos dalį; ne tas vasariškas stambių, šiltų lašų lietus, bet vertikali, lyg pilka paklodė, liūtis, pliaupianti ant vynuogynų, priplojanti krūmus, paverčianti gėlių lysves į purvynes, o šias — į rudus srautus. Lietus liovėsi vėlyvą popietę ir mes išėjome pasižiūrėti į privažiavimo keliuką — ar, tiksliau, į tą vietą, kur privažiavimo keliukas buvo praėjusią dieną.

Jis jau buvo ištvėręs didžiąją rugpjūčio audrą, bet vėžės, padarytos tuomet, buvo tik brūkštelėjimai palyginti su tuo, ką matėme dabar: eilė kraterių ėjo link kelio, kur gulėjo į šiukšlių krūvą pavirtusi didžioji dalis keliuko. Jo likučių buvo ir moliūgų lauke, esančiame priešais namą. Dalis žvyro ir akmenų nukeliavo daugiau nei šimtą jardų. Neseniai susprogęs minų laukas vargiai galėjo atrodyti blogiau, ir niekas, išskyrus savo mašinos nekenčiantį žmogų, negalėtų bandyti privažiuoti prie namo nuo kelio. Tai netvarkai pašalinti mums reikėjo buldozerio ir kelių tonų žvyro vietoj to, kurį nuplovė lietus.

Paskambinau ponui Menikučiui. Ištisus mėnesius jis elgėsi lyg vaikščiojantys „geltonieji puslapiai“ ir dėl to, kad jautėsi susijęs su mūsų namu, jis patarinėjo taip, tarsi reikėtų leisti savo paties pinigus. Menikučis išklausė mano pasakojimo apie nuplautą privažiavimo keliuką įterpdamas — quelle catastrophe (kokia katastrofa) daugiau nei vieną kartą — ir tuo parodydamas, kad suvokia, kokia tai rimta problema.

Nustojau pasakoti ir išgirdau, kaip Menikučis sudarinėja žodinį mums reikalingų dalykų sąrašą: „Un bulldozer, bien sûr, uncamion, une montagne de gravier, un compacteur.. .“ (buldozeris, aišku, sunkvežimis, žvyro krūva, lygintuvas). Kelis kartus pasigirdo dūzgimas, galbūt jis pasiklausė padedančio mąstymo procesui Mocarto, o paskui apsisprendė.

— Bon (gerai). Yra vienas jaunas vyras, kaimyno sūnus, kuris yra menininkas su buldozeriu ir kurio kainos yra teisingos. Jis vardu Sančesas. Aš paprašysiu jo ateiti rytoj.

Priminiau Menikučiui, kad privažiavimo keliukas neįveikiamas normaliai mašinai.

— Jis prie to pratęs, — atsakė Menikučis. — Jis atvažiuos savo moto (transportu) su specialiomis padangomis. Vyrukas gali pravažiuoti bet kur.

Kitą rytą stebėjau, kaip Sančesas vargo su keliuku darydamas slalomo posūkius, kad išvengtų kraterių, ir atsistodamas ant pakojų, kai važiavo per žemės kalnus. Privažiavęs jis išjungė variklį ir pasižiūrėjo atgal į keliuką. Jo plaukai, odinė striukė ir motociklas buvo juodi. Jis nešiojo lakūno saulės akinius su nepermatomais atspindinčiais stiklais. Pasvarsčiau, ar jis pažįsta mūsų draudimo agentą, nenugalimąjį poną Fruktų. Jie būtų gera pora.

Apie pusę valandos jis pėsčiomis vaikštinėjo po „minų lauką“, nustatė kainą, paskambino užsakyti žvyrą ir pasakė mums datą, po dviejų dienų, kada sugrįš su buldozeriu. Mes abejojome, ar tai realu. Kai tą vakarą paskambino katastrofų padalinių šalinimo žinovas Menikučis, pasakiau, kad ponas Sančesas nustebino mus savo dalykiškumu.

— Tokia jų šeima, — pasakė Menikučis. — Jo tėvas yra moliūgų augintojas milijonierius. O sūnus bus buldozerių milijonierius. Jie yra labai rimti, nors ir ispanai. — Menikučis paaiškino, kad père (tėvas) Sančesas būdamas dar jaunas atvyko į Prancūziją ieškoti darbo ir sugalvojo, kaip užauginti ankstesnių ir sultingesniu melionų nei kas nors kitas Provanse. Dabar jis yra, pasak Menikučio, toks turtingas, kad dirba tik du mėnesius per metus, o žiemą gyvena Alikantėje.