Питер Мейл - Metai Provanse

Vyresnysis paėmė mikrofoną ir pasakė oficialią kalbą. Vyriausiasis narys taip pat pasakė kalbą. Jo padėjėjas, laikęs storąją knygą, irgi pasakė kalbą. Vienas po kito trys nauji nariai buvo pakviesti ant pakylos ir pasakė ilgas panegirikas apie meilę vynui ir tvirtą draugystę. Be to, padėkojo už jiems suteiktą garbę. Pastebėjau tam tikrą duslumą mūsų draugo balse, kurį kiti galėjo klaidingai priskirti susijaudinimui, bet aš žinojau, kad tai iš troškulio.

Pabaigai mūsų paprašė prisijungti dainuojant dainą, parašytą Frederiko Mistralio provansalų kalba.

— Coupo santo E versanto , — dainavome mes šlovindami šventą ir kupiną taurę. — A- de - reng beugen en troupo lou vin pur de nostre plant — išgerkime visi kartu grynojo vyno už mūsų augalus ir už laiką. — Investitūra užtruko daugiau nei valandą ir nė vienas lašas nepasiekė mūsų burnos.

Jautėsi skubėjimas kuo greičiau atsisėsti prie stalų. Pagaliau šventosios taurės buvo pripildytos, ištuštintos ir vėl pripildytos. Palengvėjimo atodūsis nuvilnijo per salę, mes jau galėjome atsipalaiduoti ir ištyrinėti meniu.

Pirmiausia buvo paduotos putpelės drebučiuose; jų galvos, kaip mums buvo pasakyta, kainuoja du frankus kiekviena ir yra nukertamos, ateityje jos vėl galės būti panaudotos bankete. Paskui buvo patiekta didžiadantė. Tai buvo tik užkandžiai, vyriausiojo virėjo prasimankštinimo pratimai prieš puolant su Šarolė jautienos filė en croûte (tešloje). Hei prieš tai buvo patiektas mažas, bet žudantis gėrimas, apibudintas kaip Tour Provençal (Provanso skylė) šerbetas padarytas iš mažiausio vandens ir didžiausio mare (vynuogių degtinės) kiekio. Kaip buvo pasakyta, jis skirias viduriams išvalyti, iš tiesų, gėrimas buvo pakankamai stiprus išvalyti ne tik vidurius, bet ir kvėpavimo takus bei smegeninę. Bet vyriausiasis virėjas žinojo, ką daro. Praėjus pirmam atšaldyto alkoholio sukrėtimui, skrandyje pajutau tuštumą — trou (skylę) — ir galėjau imtis likusios ilgos patiekalų virtinės su tam tikra viltimi, kad visus juos įveiksiu.

Antrą kartą aidint fanfaroms buvo įnešta jautiena, kurią padavėjai, prieš patiekdami, apnešė aplink stalus. Baltasis vynas, tikras vietinių vyno augintojų pasididžiavimas, gan sunkus raudonasis vynas ir patiekalai buvo vis nešami, kol po suflė ir šampano atėjo laikas kilti ir pašokti.

Kapela buvo seno raugo, aiškiai nesiekianti groti žmonėms, kurie paprasčiausiai šokinėjo aukštyn žemyn; jie norėjo pamatyti šokius ir grojo valsus, greitus fokstrotus ir dar kažkokius šokius, galbūt gavotus, bet man vakaro kulminacija tapo tango intarpas. Nemanau, kad daug kam iš mūsų yra tekę matyti penkiasdešimt ar šešiasdešimt išgėrusių brandžių porų, bandančių atlikti tikrų tango šokėjų smigimus, apsisukimus ir posūkius ant kulno. Šio vaizdo aš niekada nepamiršiu. Atkištomis alkūnėmis, galvomis mataruojant iš šalies į šalį, desperatiški ir nedarnūs žingsneliai buvo atliekami ant netvirtų kojų nuo vieno salės galo iki kito, vis nutikdavo nemenkų susidūrimų ir nelaimių. Vienas mažo ūgio vyrukas šoko aklai, nes jo galva buvo panirusi į aukštesnės partnerės décolletage (iškirptę). Pora su stiklo karoliukų suknele ir gofruotais marškiniais, standžiai suglaudę klubus ir išlenktomis nugaromis, šuoliavo ir nardė po minią už Buenos Airių tango rūmų ribų nematytu miklumu.

Stebuklas, tačiau niekas susižeidė. Kai mes išėjome, truputį po pirmos valandos nakties, muzika vis dar grojo, o šokėjai, prisikimšę maisto ir prisipylę vyno, vis dar šoko. Ne pirmą kartą mes stebėjomės provansiečių kūno sudėjimu.

Sugrįžome namo ir kitą dieną pamatėme, kad aplinka pasikeitė; neįprasta tvarka buvo prie laiptelių, priešais paradines duris. Betono maišyklė, kuri ištisus mėnesius buvo tikra namo fasado dalis, dingo.

Tai buvo nerimą keliantis ženklas. Mes nemėgome to griozdo, padėto lauke, bet jis bent jau garantavo, kad Didjė ir jo darbininkai sugrįš. O dabar jie įsmuko ir pasiėmė ją — mūsų betono maišyklę — galbūt panaudoti šešis mėnesius užtruksiančiame darbe kurioje kitoje Karpantra pusėje. Mūsų viltys per Kalėdas turėti pabaigtus namus staiga ėmė atrodyti pernelyg optimistiškos.

Kristianas, kaip visada, buvo malonus ir mus nuramino.

— Jiems teko išvykti į Mazaną... skubus darbas... senos našlės namo stogas...

Pasijutau kaltas. Kokios tos mūsų problemos, palyginti su neapsaugotos nuo stichijų vargšės senos našlės padėtimi?

— Nesijaudinkite, — pasakė Kristianas. — Dvi dienos, gal trys, ir jie sugrįš pabaigti. Iki Kalėdų dar daug, laiko iki jų juk daugybė savaičių.

Ne tokia jau daugybė, pamanėme. Mano žmona sumanė pagrobti Didjė kokerspanielį, artimesni jo širdžiai nei už betono maišyklę, ir laikyti jį kaip įkaitą. Tai buvo geras ir drąsus planas, tik kad šuo niekada nesitraukdavo nuo Didjė. Gerai, jei ne šunį, tuomet galbūt žmoną. Mes buvome pasirengę beveik viskam.

Nepabaigti darbai — ypač laikini langai ir plyšiai mūre — tapo labiau juntami papūtus pirmiesiems žiemos mistraliams. Vėjai pūtė tris dienas sulenkdami kiparisus sode į žalias C raides, suplėšydami į skutus plastikinę plėvelę moliūgų laukuose, keldami nerimą dėl netvirtai besilaikančių čerpių ir langinių, vaitodami per naktis. Tie piktavaliai vėjai, nuo kurių buvo neįmanoma pasislėpti, be paliovos daužė namą bandydami įsiveržti į jį.

— Geras oras savižudybei, — pasakė man Maso vieną rytą vėjui spaudžiant jo ūsus prie skruostų. — Beh oui (na, taip). Jei taip tęsis, pamatysime vienas ar dvejas laidotuves.

Žinoma, pasakė jis, į jo jaunystės metais pūtusius mistralius tai nė kiek nepanašu. Tomis dienomis vėjas pūsdavo ištisas savaites, krėsdamas keistus ir siaubingus dalykus su smegenimis. Jis papasakojo man Arno, jo tėvo draugo, istoriją.

Arno arklys buvo senas, pavargęs ir daugiau nebetiko darbui ūkyje. Arno nutarė parduoti jį ir nusipirkti jauną arklį, taigi vieną vėjuotą rytą, vesdamasis paskui save seną kuiną, nuėjo penkiolika kilometrų į Apto turgų. Pirkėjas buvo rastas, kaina sutarta, bet tą dieną jaunų arklių parduodama buvo nedaug, pasiūla menka. Arno parėjo namo vienas. Jis manė sugrįžti kitą savaitę vildamasis, kad bus parduodama geresnių gyvulių.

Visą tą savaitę mistraliai nepaliovė pūtę ir vis dar pūtė, kai Arno vėl ėjo į Apto turgų. Šį kartą jam pasisekė, ir jis nusipirko didelį juodą arklį. Gyvulys kainavo beveik dvigubai brangiau, nei Arno gavo pardavęs seną kuiną, bet kaip pasakė pardavėjas, mokama už jaunystę. Jaunasis arklys dirbs dar ilgus metus. Arno buvo likę tik du ar trys kilometrai iki savo ūkio, kai jo arklys nusiplėšė vadeles ir pabėgo. Arno bėgo paskui jį, kiek tik galėjo. Jis ieškojo krūmuose ir vynuogynuose, rėkė per vėją keikdamas mistralius, kad pabaidė arklį, keikdamas savo nesėkmę, keikdamas savo prarastus pinigus. Kai pasidarė pernelyg tamsu ir jau nebebuvo įmanoma ieškoti, piktas ir nusivylęs jis nuėjo namo. Neturėdamas arklio negalėjo dirbti žemės; jis buvo sužlugdytas.

Arno žmona pasitiko jį tarpduryje. Atsitiko nepaprastas dalykas: didelis juodas arklys atbėgo keliu ir pasileido į vieną iš statinių. Ji davė jam vandens ir užstūmė durų skląstį, kad arklys negalėtų pabėgti.

Arno pasiėmė lempą ir nuėjo pasižiūrėti arklio. Nuplėštos vadelės karojo nuo jo galvos. Vyras palietė arklio sprandą ir jo pirštai kažkuo išsitepė. Lempos šviesoje jis pamatė, kad arkliui per šonus bėga prakaitas ir blyškūs lopai lieka tose vietose, kur nusivalė dažai. Jis nusipirko savo senąjį kuiną.