Питер Мейл - Metai Provanse

Mes atvažiavome į alyvų aliejaus fabrikėlį Mozane dviem mėnesiais per anksti. Naujas alyvuogių derlius bus skinamas tik sausį, tuomet ir ateis laikas pirkti šviežiausią aliejų. Laimei, pasakė fabrikėlio vadybininkas, paskutiniųjų metų derlius buvo labai gausus ir truputį aliejaus dar yra likę. Jei norime, galime pasidairyti, o jis tuo tarpu supakuos mums tuziną litrų išsivežti.

Oficialus įmonės pavadinimas – „Oléicole de la Vallée des Baux“ („Le Bo slėnio alyvų aliejaus“) kooperatyvas — buvo beveik per ilgas kukliam pastato, stovinčio nedidelio kelio pakrašty, fasadui. Visi vidaus paviršiai atrodė taip, lyg būtų įtrinti geru aliejumi — grindys ir sienos palietus atrodė slidžios, kaip ir laiptai, vedantys aukštyn ant rūšiavimo platformos. Grupė vyrų sėdėjo prie stalo ir klijavo prašmatnias auksines kooperatyvo etiketes ant butelių su žalsvai geltonu aliejumi — grynu ir natūraliu, išspaustu, kaip skelbė užrašas ant sienos, šaltuoju būdu.

Mes nuėjome į biurą pasiimti aliejaus, išpilstyto į dviejų litrų ąsočius, kuriuos vadybininkas sudėjo į kartono dėžę, be to, kiekvienam iš mūsų jis padovanojo po alyvų aliejaus muilo gabaliuką.

— Odai nėra nieko geriau, — pasakė jis ir paplekšnojo per savo skruostus elegantiškais pirštų galiukais. — O dėl aliejaus — tai tikras šedevras. Pamatysite.

Tą vakarą, prieš vakarienę, mes jo paragavome pamirkę į jį šviežiais pomidorais įtrintas duonos riekeles. Atrodė, tarsi valgytum saulės šviesą.

Svečių vis dar atvykdavo, vasariškai apsirengusių ir besitikinčių palankaus maudynėms oro. Jie buvo įsitikinę, kad Provanse pasidžiaugs Viduržemio jūros klimatu, ir nusivildavo pamatę mus su megztiniais, vakarais uždegančius ugnį ir geriančius žiemos vyną bei valgančius žiemišką maistą.

Ar visada lapkritį yra taip šalta kaip dabar? Argi čia nebūna karšta ištisus metus? Jie atrodė nuliūdę, kai papasakodavome jiems apie sniego pusnis, apie naktis, kai temperatūra nukrenta žemiau nulio, apie geliančius vėjus; lyg mes būtume prisivilioję juos į Šiaurės ašigalį, o žadėję tropikus.

Provansas yra apibūdinamas kaip karšto klimato kraštas, kuriame būna daug saulėtų dienų. Paskutinės lapkričio dienos buvo tokios pat šviesios ir giedros, kaip gegužę — gaivios ir be debesų, o jei klausytume Fosteno, tai dar ir nešančios nelaimę. Jis pranašavo sunkią žiemą — temperatūra nukris taip žemai, kad alyvmedžiai gali žūti nuo šalčio, kaip tai nutiko 1976 metais. Su niūriu pasimėgavimu jis kalbėjo apie viščiukus, kurie sušals, ir senus žmones, kurie pamėlynuos savo lovose. Fostenas tvirtino, kad, be jokios abejonės, elektros tiekimas bus ilgam nutrauktas ir įspėjo mane išvalyti kaminą.

— Jūs kūrensite malkas dieną naktį, — pasakė jis, — tuomet kaminas gali užsidegti. Tada ugnies gesinti atvyks pompiers (gaisrininkai) ir uždės jums milžinišką baudą, jei neturėsite pažymos iš kaminkrėčio.

O gali būti dar blogiau. Jei namas sudega dėl kamine įsiplieskusios ugnies, nepristačius tokios pažymos draudimo kompanija nemoka kompensacijos. Fostenas žiūrėjo į mane sunkiai linksėdamas, kai aš gromuliavau mintį apie šaltį, benamystę ir bankrotą — ir visa tai dėl neišvalyto kamino.

Bet kas atsitiks, paklausiau aš jo, jei pažyma sudegs kartu su namu? Jis apie tai nebuvo pagalvojęs, ir pamaniau, kad jis dėkingas man, nes sugalvojau dar vieną nelaimės galimybę. Mėgėjas pasielvartauti karts nuo karto privalo gauti naujų priežasčių susirūpinti, kitaip jis pernelyg nusiramins.

Pasamdžiau pagrindinį Kavajono kaminkrėtį poną Beltramą, kad jis atvyktų į namus su savo šepečiais ir siurbliniais valytuvais. Aukštas, rafinuotų manierų vyras, kiek aprūkusio, ereliško profilio, dvidešimt metų dirbo kaminkrėčiu. Nė karto, papasakojo jis man, jo išvalytas kaminas nėra užsidegęs. Baigęs darbą, jis išrašė certificat de ramonage (kaminų valymo pažymą), pilną tamsių pirštų antspaudų, ir palinkėjo gražios žiemos.

— Šiais metais ji neturėtų būti šalta, — pasakė jis. — Jau buvo trys šaltos žiemos iš eilės. Ketvirtoji visada būna švelni.

Paklausiau jo, ar neis išvalyti kamino pas Fosteną ir pasidalyti oro prognozėmis.

— Ne. Aš niekada ten neinu. Jo žmona valo kaminą.

GRUODIS

Laiškanešys dideliu greičiu įvažiavo į stovėjimo vietą už namo ir atbuline eiga labai linksmai trinktelėjo į garažo sieną sudaužydamas galinės šviesos žibintus. Neatrodė, kad būtų pastebėjęs žalą, nes įėjęs į kiemelį plačiai šypsojosi ir mojavo dideliu voku. Laiškanešys nuėjo tiesiai prie baro, pasidėjo ant jo alkūnes ir ėmė kažko laukti.

— Bonjour, jeune homme (laba diena, jaunuoli)!

Metų metus manęs jau niekas nebe vadina jaunuoliu, o ir laiškanešys paprastai taip nepristatydavo pašto į namus. Kiek sutrikęs pasiūliau išgerti, jis to ir telaukė.

Jis mirktelėjo man.

— Šiek tiek pastis (anyžių degtinės), — pasakė. — Kodėl ne?

Gal šiandien buvo jo gimtadienis? Ar jis išeina į pensiją? O gal laimėjo didįjį prizą nacionalinėje loterijoje? Laukiau, kad jis paaiškintų, iš kur tokia puiki nuotaika, bet laiškanešys pernelyg įsijautęs pasakojo man apie sanglier (šerną), kurį jo draugas pašovė praėjusį savaitgalį. Ar aš žinau, kaip paruošti tą padarą dėti į puodą? Jis papasakojo man visą procesą: nuo išdarinėjimo ir pakabinimo, iki sukapojimo ir virimo. Pastis (anyžių degtinė) dingo — kaip pastebėjau, tai nebuvo jo pirmoji taurelė šį rytą — ir laiškanešys paėmė dar vieną. Tuomet jis priėjo prie reikalo.

— Aš atnešiau jums oficialų pašto įstaigos kalendorių, — pasakė. — Jame pažymėtos visos poilsio dienos, be to, jame yra mielų merginų nuotraukų.

Jis ištraukė kalendorių iš voko ir ėmė vartyti lapus, kol rado merginos, dėvinčios tik porą kokoso riešuto kevalų, nuotrauką.

— Voilà (štai)!

Pasakiau jam, jog labai malonu iš jo pusės, kad prisiminė mus, ir padėkojau.

— Kalendorius už dyką, — pasakė laiškininkas, — arba jūs galite jį nusipirkti, jei norite.

Jis vėl mirktelėjo ir pagaliau aš supratau vizito tikslą. Jis rinko kalėdinius arbatpinigius, bet dėl to, kad būtų buvę negarbinga tiesiog atvykti prie paradinių durų ištiesus ranką, mums teko pamatyti šį kalendoriaus ritualą.

Laiškanešys pasiėmė savo pinigus, pabaigė gėrimą ir iškeliavo pas kitus, ant privažiavimo keliuko palikdamas savo užpakalinių žibintų likučius.

Kai aš sugrįžau į namą, mano žmona apžiūrinėjo kalendorių.

— Ar įsivaizduoji, — paklausė ji, — kad iki kalendų yra likusios tik trys savaitės, o statybininkų vis dar nė ženklo.

Tuomet jai toptelėjo mintis, kuri gali kilti tik moteriai. Savaime suprantama, pagalvojo ji, kad Jėzaus Kristaus gimimas nėra pakankamai rimta priežastis pabaigti darbus namuose. Vienaip ar kitaip, Kalėdos ateis ir nueis, ir tik vasarį ateis laikas, kai visi atsigaus po Naujųjų metų pagirių ir atostogų. Mes turime pasikviesti statybininkus į darbų pabaigtuvių vakarėlį. Bet ne vien tik statybininkus, jų žmonos irgi turėtų ateiti.

Intuityvi šio pasiūlymo gudrybė rėmėsi dviem prielaidomis. Pirma — žmonos niekada nemato, ką jų vyrai dirba svetimų žmonių namuose, ir joms bus taip smalsu pasižiūrėti, kad jos negalės atsispirti pakvietimui. Antra — nė viena žmona nenorės, kad jos vyras būtų vienintelis nepabaigęs savo darbo dalies. Jai būtų gėda prieš kitas žmonas, o po patirto viešo nepatogumo eitų bjaurūs abipusiai kaltinimai mašinoje, važiuojant namo.