Питер Мейл - Metai Provanse

Tai buvo įkvepianti idėja. Mes pasirinkome paskutinį sekmadienį prieš Kalėdas ir išsiuntinėjome pakvietimus: šampanas nuo vienuoliktos valandos.

Po dviejų dienų cemento maišyklė vėl stovėjo priešais namą. Didjė ir jo padėjėjas, linksmas ir triukšmingas, toliau tęsė savo darbą nuo tos vietos, kur buvo sustoję, lyg trijų mėnesių prastovos nė nebuvo. Neišgirdome jokių atsiprašymų ar aiškių staigaus sugrįžimo prie darbo paaiškinimų. Arčiausiai prie šio dalyko Didjė buvo priėjęs tuomet, kai atsitiktinai pastebėjo, jog norėtų, kad viskas būtų pabaigta, kai jis išvažiuos slidinėti. Jis su žmona, pasakė Didjė, džiaugiasi galėdami priimti mūsų pakvietimą.

Mes išsiaiškinome, kad jei ateis visi, tai bus dvidešimt du žmonės, visi pasižymintys geru provansietišku apetitu. Kadangi Kalėdos bus visai čia pat, jie norės šventiškesnių patiekalų nei dubuo alyvuogių ir kelios saucisson (dešros). Mano žmona ėmė sudarinėti pirkinių sąrašą, glausti užrašai ir pastabos išsibarstė po visus namus: dubuo triušienos! Gambas (krevetės) ir majonezas! Picos kiekvienam! Grybų pyragas! Alyvuogių duona! Kiek reikės apkepo su įdaru? Popieriaus skiautės lakiojo visur; rašydamas savo sąrašą, kuriame buvo tik vienas žodis — šampanas, aš atrodžiau kaip koks skurdžius.

Gastronomijos stebuklą vieną šaltą rytą atvežė draugas, kuris Perigore turėjo giminaičių. Tai buvo žąsų kepenys — nevirtos ir dėl to kainavusios tik dalį to, kiek būtų kainavusios paruoštos. Viskas, ką mums reikėjo padaryti, — išvirti jas ir pridėti kelis juodųjų trumų gabalėlius.

Išvyniojome kepenis. Jų savininkas turėjo būti paukštis didumo sulig lėktuvu, nes kepenys buvo nenormaliai didelės — tamsiai geltona masė, kuri vos tilpo į abi mano rankas, kai pakėliau ją dėdamas ant pjaustymo lentos. Laikydamasis savo draugų instrukcijų supjausčiau jas ir sugrūdau į stiklainius nervingais pirštais sukišdamas tenai ir trumo gabalėlius. Tai buvo tas pat, kaip virti pinigus.

Stiklainių turinys buvo pasūdytas, jie lygiai devyniolikai minučių buvo sustatyti į didžiulę padažo keptuvę, pilną verdančio vandens. Atvėsintus stiklainius sustačiau į šaldytuvą, o vėliau perkėliau į cave (rūsį). Mano žmona išbraukė žąsų kepenėles iš savo sąrašo.

Jautėmės keistai artėdami prie metų, praleistų po žydru dangumi, pabaigos ir nejautėme to karštligiškumo, kuris būdingas likus keletui savaičių iki Kalėdų Anglijoje. Vienintelis ženklas, bylojantis apie šventinius pasiruošimus mūsų slėnyje, buvo keistas garsas, sklindantis iš pono Ponsė namų, maždaug už mylios nuo mūsų. Du rytus, eidamas pro šalį, girdėjau siaubingus riksmus — ne stūgavimą iš baimės ar skausmo, bet iš pasipiktinimo. Nemaniau, kad tuos garsus skleidžia žmogus, bet nebuvau tuo tikras. Paklausiau Fosteno, ar jis juos irgi girdėjo.

— A, taip, — atsakė jis, — Ponsė šukuoja savo asilą.

Kūčių vakarą turėjo būti padaryta tikra crèche (prakartėlė) Menerbo bažnyčioje ir pono Ponsė asilas vaidino svarbų antraplanį vaidmenį. Savaime suprantama, jis turėjo atrodyti kuo gražiau, bet asilas didžiai nemėgo šukavimųsi ir buvo ne toks gyvulys, kuris kęstų tvarkymus tyliai. Be jokios abejonės, tą naktį jis atrodys puikiai, pasakė Fostenas, bet reikia būti protingam ir atsistoti pakankamai toli nuo jo užpakalinių kojų, nes asilas garsėja savo įspūdingais spyriais.

Atranka Kūdikėlio Jėzaus vaidmeniui kaime vyko vis aršiau. Turėjo pasirodyti tinkamo amžiaus ir charakterio kūdikiai. Jų temperamentas buvo visų svarbiausia, nes ceremonija prasidės po vidurnakčio.

Nepaisant to ir atvirukų, kuriuos laiškanešys kimšo į mūsų pašto dėžutę, atrodė, kad iki Kalėdų dar daugybė laiko. Neturėjome televizoriaus, todėl mums nereikėjo žiūrėti į kvailai džiugias reklamas. Nebuvo jokių kalėdinių giesmių giedotojų, jokių biuro vakarėlių, jokių šaižių riksmų skaičiuojant, kiek apsipirkimo dienų dar liko. Man tai patiko. Mano žmona nebuvo dėl to tikra, jai kažko trūko. Kur dingo mano Kalėdų dvasia? Kur amalas? Kur eglutė? Nutarėme nuvažiuoti į Kavajoną viso to paieškoti.

Mums tuoj pat buvo atlyginta galimybe pamatyti Kalėdų senelį. Apsirengęs apsmukusiomis raudonomis bouclé (būklė) kelnėmis, „Rolling Stones“ marškinėliais, užsidėjęs raudoną, kailiu apkraštuotą elfo kepurę ir prisilipdęs netikrą barzdą, jis svyravo link mūsų, kai leidomės Gametos keliu. Iš tolo atrodė, kad jo barzda degė, bet kai jis priėjo arčiau, pamatėme, jog tai „Gauloise“ cigaretės galiukas smilksta tarp ūsų. Patraukdamas mažų vaikų grupės dėmesį Kalėdų senelis prasvirduliavo pro šalį kalvadoso debesyje. Jų motinoms teks daug ką paaiškinti.

Gatvės buvo papuoštos lempelėmis. Pro atviras barų ir parduotuvių duris sklido muzika. Daugybė kalėdinių eglučių buvo pristatyta ant šaligatvio. Vyras su mikrofonu rankoje nuo prekystalio alėjoje pardavinėjo patalynę. „Tik pažiūrėkite į tai, ponia. Grynas dralon (dralonas)! Duosiu jums penkis tūkstančius frankų, jei rasite nors vieną trūkumą!“ Sena valstietė pradėjo tikrinti audinį milimetras po milimetro ir vyras išlupo patalynę jai iš nagų.

Pasukome už kampo ir beveik susidūrėme su elniena, kabančia virš mėsininko parduotuvės durų ir aklai spoksančia sanglier (šerno) skerdiena, kuri kabėjo šalia. Vitrinoje buvo suguldyta eilė nupeštų, liesų paukštelių, jų kaklai buvo nukirsti, o galvos gražiai padėtos ant krūtinkaulių. Paukšteliai buvo specialus kalėdinis pasiūlymas — septyni už šešių kainą. Mėsininkas buvo užspaudęs jų snapus, o prieš tai įdėjęs į juos žalių lapų ir raudonų kaspinų. Nupurtė drebulys ir mes nuėjome toliau.

Nebuvo jokių abejonių dėl to, kas svarbiausia per Kaledas Provanse. Sprendžiant iš vitrinų turinio, eilių ir pinigus keičiančių rankų, drabužiai, žaislai, stereoaparatūra ir dailūs mažmožiai buvo nelabai svarbūs; svarbiausias dalykas per Kalėdas buvo maistas: austrės ir vėžiai, fazanai ir zuikiai, pâtés (paštetai) ir sūriai, kumpiai ir vištiena, gâteaux (pyragaičiai) ir rožinis šampanas — praleidę rytą žiūrėdami į visa tai, ėmėme kentėti dėl vaizdų sukelto virškinimo sutrikimo. Su eglute, amalu ir pasikrovę savo Kalėdų dvasios parvažiavome namo.

Du uniformuoti vyrai laukė mūsų netoli namo pastatytoje nepažymėtoje mašinoje. Žiūrėdamas į juos pasijutau kaltas, nežinia kodėl, bet uniformuoti vyrai veikia mane kaip tik šitaip. Pabandžiau prisiminti, kokių nusikaltimų buvau padaręs prieš Penktąją respubliką, tuomet du vyrai išlipo iš mašinos ir pasisveikino. Atsipalaidavau. Net Prancūzijoje, kur biurokratiniai formalumai pasiekė meno aukštumas, pareigūnai nesisveikintų, jei norėtų jus areštuoti.

Tiesą sakant, tai buvo ne policininkai, o ugniagesiai, pompiers (gaisrininkai) iš Kavajono. Jie paklausė, ar galėtų užeiti į namus, ir aš ėmiau mąstyti, kur mes padėjome pažymą apie kamino išvalymą. Tai aiškiai buvo netikėtas patikrinimas norint pagauti kokį namo su nešvariu kaminu savininką.

Susėdome aplink svetainės stalą. Vienas iš vyrų atidarė attaché (raštų) lagaminėlį.

— Mes atnešėme oficialų Vokliūzo gaisrininkų kalendorių, — jis padėjo jį ant stalo. — kaip matote, jame pažymėtos visų šventųjų dienos.

Tikrai taip ir buvo, kaip ir mūsų pašto skyriaus kalendoriuje. Bet vietoj merginos, dėvinčios kokoso riešutų kevalų liemenėlę, šis kalendorius buvo iliustruotas paveikslais, vaizduojančiais ugniagesius, kopiančius į aukštus pastatus, suteikiančius pirmąją pagalbą įvykių aukoms, gelbėjančius nelaimės ištiktus alpinistus ir laikančius gaisrines žarnas. Kaimiškose Prancūzijos vietovėse pompiers (gaisrininkai) atlieka visus įmanomus gelbėjimo darbus: jie išgelbės jūsų šunį iš kalnų įdubos ir nuveš jus į ligoninę taip pat sėkmingai, kaip ir užgesins ugnį. Bet kokiu požiūriu jie yra žmonės, verti pagarbos ir susižavėjimo.