Питер Мейл - Metai Provanse

Kristianas perėjo per kambarį ir pasivadino mane į šalį.

— Manau, kad turime mažytę problemėlę, — pasakė, — jūs geriau išeikite į lauką.

Nusekiau paskui jį. Didjė paėmė mano žmonos ranką ir išėjo paskui mane. Kai ėjome aplinkui namą, pasižiūrėjau atgal ir pamačiau, kad išeina visi.

— Voilà (štai)! — pasakė Kristianas ir parodė į Didjė sunkvežimį.

Jo gale, vietoje, kur paprastai stovėdavo betono maišyklė, buvo trijų pėdų aukščio ir keturių pločio išgaubtas daiktas. Jis buvo suvyniotas į blizgantį žalią crêpe (krepinį) popierių ir apkaišytas baltais, raudonais ir mėlynais kaspinais.

— Tai jums nuo mūsų visų, — pasakė Kristianas. — Allez (ateikite), išvyniokite.

Didjė sunėrė iš rankų kilpą ir galantiškai, laikydamas cigaretę tarp dantų, be jokių pastangų pakėlė mano žmoną nuo žemės ir pastatė ją taip, kad ši galėtų (lipti į sunkvežimį. Aš įsiropščiau paskui ir mes ėmėme plėšti žalią vyniojamą popierių.

Paskutinė popieriaus skiautė buvo nuplėšta lydima plojimų ir kelių šaižių Ramono tinkuotojo švilptelėjimų, mes stovėjome saulėkaitoje sunkvežimio priekaboje ir žiūrėjome į mus supančius veidus ir dovaną.

Tai buvo senovinė jardinière (žardinjerė) — masyvi statinaitė, rankomis iškalta iš vientiso akmens luito tais laikais, kai dar nebuvo akmens pjovimo mašinų. Ji buvo storasienė, truputį netaisyklinga, vėjo nugairintos, blyškiai pilkos spalvos. Į ją buvo pripilta žemių ir prisodinta raktažolių.

Nežinojome, ką pasakyti ar kaip pasakyti. Nustebę, susijaudinę ir susipainioję dėl savo netinkamos prancūzų kalbos dėkojome, kaip mokėjome. Ramonas kilniaširdiškai nutraukė mus.

— Merde (mėšlas)! Aš ištroškau. Tai gal gana kalbų. Geriau išgerkime.

Pirmųjų valandų santūrumas išnyko. Švarkai buvo nusivilkti ir šampano imtasi rimtai. Vyrai vedžiojo žmonas po namus rodydami savo darbą, atsukinėdami angliško vonios kambario čiaupo rankenėles, pažymėtas „karšta“ ir „šalta“, mėgino stalčius, norėdami pažiūrėti, ar baldžius gražiai apdorojo vidų, lietė viską lyg smalsūs vaikai.

Kristianas organizavo komandą, iškrovusią didžiąją akmens statinaitę iš sunkvežimio, ir aštuoni įkaušę vyrai sekmadieniniais drabužiais kažkaip sugebėjo išvengti suluošinimo, kai mirtinai pavojingas svoris buvo manevruojamas žemyn per dvi sulinkusias lentas ir nuleidžiamas ant žemės. Viskam vadovavo ponia Ramon.

— Ach, les braves hommes (šaunuoliai), — pasakė ji. — Tikitės nesusipurvinti panagių?

Menikučiai išėjo pirmieji. Gerai pasivaišinę pâté (paštetu), sūriais, apkepais ir šampanu, jie išėjo vėlyvų pusryčių, bet ne anksčiau, nei buvo išlaikytos etiketo subtilybės. Jie ceremoningai apėjo visus svečius spausdami jiems rankas, bučiuodami skruostus, pasikeisdami bon appétits (gero apetito). Atsisveikinimas užtruko penkiolika minučių.

Kiti atrodė taip, lyg ruoštųsi pasilikti visai dienai, valgydami ir gerdami viską, kas tik pasitaikydavo jų kelyje. Ramonas ėmėsi vietinio juokdario vaidmens ir pasakojo pokštus, kurie pamažėle tapdavo vis šiurkštesni ir nepadoresni. Jis liovėsi gerti, kai paaiškino, kaip nustatyti pingvinų lytį įkišant juos į šaldytuvą.

— Kas privertė tokią malonią moterį, kokia yra tavo žmona, ištekėti už tokio siaubingo seno mec (vyro), kaip tu? — paklausė Didjė.

Labai atsargiai Ramonas pastatė savo šampano taurę ir pakėlė rankas priešais save lyg žvejys, rodydamas, kokio dydžio žuvį sugavo. Laimei, jam buvo sukliudyta įsileisti į tolesnius paaiškinimus, nes žmona ryžtingai sugrūdo jam į burną didelį gabalą picos. Ji jau buvo girdėjusi tuos paaiškinimus.

Kai saulės spinduliai perkopė per sodą ir paliko jį popietiniame šešėlyje, svečiai ėmė skirstytis, vis spausdami vieni kitiems rankas, bučiuodamiesi ir sustodami dar vienai, paskutinei taurelei.

— Ateikite pietų, — pasakė Ramonas, — ar vakarienės. Kiek valandų?

Buvo trečia valanda. Po keturių valandų valgymo ir gėrimo mes nebegalėjome nė pagalvoti apie cous-cous (kuskusą), kurį siūlė Ramonas.

— A, gerai, — pasakė jis, — jeigu jau laikotės dietos, tant pis (tuo blogiau).

Jis atidavė žmonai mašinos raktelius ir atsilošė keleivio sėdynėje, rankos sukryžiuotos ant pilvo, visas spinduliuojantis nuo minties apie gerą maistą. Jis įtikinėjo kitas poras važiuoti su juo. Mes jiems pamojome ir sugrįžome į tuščius namus, pilnus ištuštintų lėkščių ir taurių. Geras buvo pasisėdėjimas.

Pro langą pasižiūrėjome į senąją akmeninę statinaitę, pilną žydinčių gėlių. Prireiks mažiausiai keturių vyrų, kad nuvilktų ją nuo garažo į sodą, o suorganizuoti keturis vyrus Provanse, kaip mes jau žinojome, nėra toks dalykas, kurį galima padaryti per dieną. Bus apžiūrimųjų vizitų, išgėrimų, karštų diskusijų. Bus sutartas ir pamirštas laikas. Bus patraukiama pečiais, o laikas eis. Galbūt kitą pavasarį pamatysime statinaitę jai skirtoje vietoje. Išmokome matuoti laiką metų laikais, o ne dienomis ar savaitėmis. Provansas nepasikeis dėl mūsų.

Tuo tarpu čia buvo likę pakankamai žąsų kepenėlių juostelių su salotomis ir vienas šampano butelis, vėstantis šešėliuotame plaukimo baseino kampe. Mes pridėjome daugiau pliauskų į ugnį ir susimąstėme apie mūsų pirmąsias Kalėdas Provanse.

Ironiška. Ištisus metus turėdavome svečių, kuriems dažnai teko kęsti didelius nepatogumus ir primityvias gyvenimo sąlygas dėl namų remonto, o dabar vien sau turime švarų ir tvarkingą namą. Paskutiniai svečiai išvažiavo prieš savaitę, o kiti atvyks tik per Naujuosius metus. Bet per Kalėdas mes būsime vieni.

Pabudome nuo saulės šviesos, aplinkui — tuščias slėnis, o virtuvė be elektros. Avies gigot (šlaunelė), kuri buvo paruošta dėti į orkaitę, gavo atokvėpio valandėlę, o mums iškilo siaubinga perspektyva Kalėdų pietums valgyti duoną su sūriu. Visi vietiniai restoranai buvo užsakyti savaitėms į priekį.

Kartais taip nutinka, kad kai krizė gresia jūsų skrandžiui, prancūzai parodo simpatiškiausią savo būdo pusę. Pasakok jiems istorijų apie fizinius sužeidimus ar finansinį krachą, ir jie greičiau juoksis ar mandagiai išreikš užuojautą. Bet tik pasakyk jiems, kad tau iškilo gastronominių sunkumų, jie pajudins dangų ir žemę, netgi restorano staliukus, kad tau padėtų.

Paskambinome Morisui, Le Bo miestelio Liubo užeigos vyriausiajam virėjui ir paklausėme jo, ar niekas neatsisakė vietų. Ne. Visos vietos užimtos. Paaiškinome, kokia mūsų problema. Pašnekovas kitame telefono gale pasibaisėjęs tylėjo, o paskui tarė:

— Jums gali tekti valgyti virtuvėje, bet atvažiuokite. Kaip nors susitvarkysime.

Jis pasodino mus prie mažyčio stalelio tarp virtuvės durų ir krosnies, šalia didelės ir šventiškai nusiteikusios šeimos.

— Aš turiu gigot (avies šlaunelę), jeigu ją mėgstate, — pasakė jis. Mes pasakėme, kad atsivežėme savo ir paprašėme iškepti, Morisas nusišypsojo. — Netinkama diena likti be viryklės.

Mes valgėme ilgai ir skaniai ir kalbėjomės apie mėnesius, prabėgusius taip greitai, tarsi būtų savaitės. Dar liko tiek daug, ko mes nepadarėme ar nepamatėme: mūsų prancūzų kalba vis dar buvo nedailus netaisyklingos gramatikos ir statybininkų žargono mišinys; mes kažkaip sugebėjome pražiopsoti visą Avinjono šventę, asilų lenktynes Gulte, akordeonų varžybas, Fosteno šeimos išvyką į Žemąsias Alpes rugpjūtį, vyno festivalį Žigonde, Menerbo šunų parodą ir daug ką to, kas įvyko likusiame pasaulyje. Tai buvo gilinimosi į save metai, pripildyti daugiausia namo ir slėnio, žavintys mus savo kasdienybės detalėmis, kartais keliančiomis sumišimą, dažnai nepatogiomis, bet niekada nuobodžiomis ar nuviliančiomis. Ir nepaisant visko, mes jautėmės esą namie.