Питер Мейл - Metai Provanse

Aš paklausiau, ar įnašas būtų priimtinas.

— Bien sûr (aišku).

Dar gavome ir kvitą, kuris leido mums save vadinti Kavajono ugniagesių komandos draugais. Po dar kelių sveikinimų abu pompiers (gaisrininkai) išėjo bandyti savo laimės pas kitus slėnio gyventojus ir mes tikėjomės, kad jie buvo pasiruošę susiremti su piktais šunimis. Gauti įnašą iš Maso turėjo būti ne mažiau rizikinga, nei užgesinti ugnį. Galėjau įsivaizduoti jį šnairuojantį pro užuolaidas su užtaisytu šautuvu ir stebintį savo vokiečių aviganius, puolančius įsibrovėlius. Kartą esu matęs jo šunis, puolančius priekinį mašinos ratą, kad sugriebtų ką nors priklausantį žmogui, jie draskė padangą, lyg tai būtų gabalas žalios jautienos, seilėjo ir spjaudė gumos gabalus, kai išsigandęs vairuotojas stengėsi dingti iš akiračio, o Maso žiūrėdamas rūkė ir šypsojosi.

Dabar mūsų šeima turėjo du kalendorius, o kai iki Kalėdų liko visai mažai dienų, mums buvo pristatytas ir trečias, kuris irgi buvo vertas nemažo indėlio. Kiekvieną praėjusių metų mėnesį, antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį didvyriai šiukšlininkai sustodavo prie mūsų privažiavimo keliuko galo ir surinkdavo gėdingai ilgas tuščių butelių eiles, bjauriai smirdančius bouillabaise (žuvienės) vakarienių likučius, šunų maisto skardines, sudaužytus stiklus, statybinių atliekų maišus, viščiukų kaulus ir visokiausio dydžio bei pobūdžio sudužusius namų apyvokos daiktus. Niekas nepadarydavo jiems įspūdžio. Jokia krūva, kad ir kokia didelė ir dvokianti būtų, nebuvo per didelė vyrams, kurie tvirtai laikydavosi už sunkvežimio galo iššokdami kiekviename sustojime, kad sumestų šiukšles į atvirą, riebaluotą skylę. Vasarą jie turėjo beveik dusti, o žiemą — ašaroti nuo šalčio.

Šiukšlininkas ir jo padėjėjas atvažiavo „Peugeot“, kuris atrodė taip, lyg džiaugtųsi savo paskutine išvyka prieš patekdamas į šiukšlyną. Du linksmi, netvarkingi vyrai, kurių rankos paspaudimas buvo stiprus, o kvėpavimas dvokė aperityvu. Ant užpakalinės sėdynės pamačiau porą triušių ir kelis butelius šampano. Pasakiau, kad malonu matyti juos kartais gaunant ir pilnų butelių.

— Tušti buteliai tai niekis, — pasakė vienas jų, — bet jums reiktų pamatyti, ką kai kurie žmonės palieka mums. — Jis susiraukė ir užsispaudė nosį, elegantiškai laikydamas atkištą mažąjį pirštelį. — Dégeulasse (bjauru).

Jie buvo patenkinti gautais arbatpinigiais. Mes tikėjomės, kad jie kur nors nueis, suvalgys įspūdingą vakarienę ir kam nors kitam paliks viską išvalyti.

Didjė tupėjo su semtuvėliu bei šluota ir šlavė iš kampų cemento likučius. Buvo malonu matyti griovimo žmogų-mašiną, užsiimantį tokia delikačia veikla. Tai reiškė, kad jo darbas baigtas.

Didjė atsistojo, išpylė semtuvėlį į popierinį maišą ir prisidegė cigaretę.

— Tai viskas, — pasakė jis. — Normalement (kaip įprasta) dažytojas turėtų ateiti rytoj.

Mes išėjome į lauką, kur Erikas krovė kastuvus, kibirus ir įrankių dėžes į sunkvežimio priekabą. Didjė nusivaipė.

— Ar jūs nieko prieš, jei mes pasiimsime betono maišyklę?

Pasakiau, kad gal sugebėsime be jos išsiversti. Tada dviese jie nustūmė ją nuožulniai padėta lenta ir tvirtai pririšo virvėmis prie vairuotojo kabinos galo. Didjė kokerspanielis stebėjo cemento maišyklės judėjimą pakelta galva, paskui įšoko į sunkvežimį ir atsigulė prie jo sparno.

— Allez (eikite)! — Didjė ištiesė ranką. Ji buvo lyg sutrūkinėjusi oda. — Pasimatysime sekmadienį.

Dažytojas atėjo kitą dieną, išdažė ir išėjo. Atvyko Žanas Pjeras, kilimų klojėjas.

Matyt, žmonos buvo nutarusios, kad iki jų valstybinio vizito viskas turi būti paruošta.

Penktadienį vakare kilimas, išskyrus paskutinius keletą metrų, buvo patiestas.

— Ateisiu rytoj ryte, — tarė Žanas Pjeras, — po pietų galėsite pastatyti baldus.

Vidurdienį buvo likę tik pritvirtinti kilimą prie slenksčio į kambarį. Tam Žanas Pjeras ėmė ruošti skyles grindjuostėms priveržti ir pragręžę karšto vandens vamzdį, einantį po grindimis. Vandens čiurkšlė pakilo mažu, bet vaizdingu fontanėliu, kurį rėmino durys.

Išjungėme vandenį, vėl suvyniojome šlapią kilimą ir paskambinome ponui Menikučiui.

Po metų aliarmų ir skubių iškvietimų aš mokėjau jo numerį atmintinai, taip pat žinojau kokie bus jo pirmieji žodžiai.

— O là là (ojojoi). — Jis pameditavo minutėlę tyloje. — Grindis teks pralaužti, kad aš galėčiau sulituoti vamzdį. Jus geriau įspėkite ponią. Bus truputis dulkių.

Ponia buvo išėjusi pirkti maisto. Ji tikėjosi sugrįžti į miegamąjį, vonią ir drabužinę, kurie bus sausi, švarūs ir užtiesti kilimu. Jos laukia siurprizas. Humanistinių sumetimų genamas patariau Žanui Pjerui eiti namo. Ponia gali pasikėsinti jį nužudyti.

— Kas per triukšmas? — paklausė žmona, kai sutikau ją statančią mašiną.

— Tai Menikučio pneumatinis grąžtas. — Ji tapo nenatūraliai, pavojingai rami. Džiaugiausi, kad Žanas Pjeras išėjo.

Menikučis, ieškodamas protėkio, išgręžė grindyse skylę ir mes pamatėme karšto vandens vamzdį su dailia skylute.

— Bon (gerai), — pasakė jis, — prieš man pradedant virinti, mes turime įsitikinti, kad vamzdyje nėra jokio kamščio. Jūs stokite čia ir stebėkite. Aš pūsiu pro čiaupą vonioje.

Aš stebėjau. Menikučis pūtė. Gavau purvinų vandens lašų į veidą.

— Ką matote? — šaukė jis iš vonios kambario.

— Vandenį, — atsakiau.

— Formidable (nuostabu). Vamzdis švarus.

Jis viską pataisė ir nuėjo namo stebėti regbio rungtynių per televizorių.

Mes pradėjome šluostyti, guosdamiesi vienas kitam, kad iš tiesų nėra jau taip blogai. Kilimas išdžius. Nuolaužų buvo tiek nedaug, kad vos pripildė kibirą. Žiežirbų žymes nuo lituoklio galima vėl uždažyti. Viską sudėjus, jei nekreiptume dėmesio į nelygią žiojėjančią skylę, buvo galima žiūrėti į kambarius ir manyti juos esant baigtus. Bet kuriuo atveju pasirinkimo mes neturėjome. Iki sekmadienio buvo likusios tik kelios valandos.

Nesitikėjome, kad kas nors ateis iki pusės dvylikos, bet mes nepakankamai įvertinome magnetinę trauką, kurią šampanas turi prancūzams, ir pirmasis beldimas į duris pasigirdo netrukus po pusės vienuoliktos. Per valandą atvyko visi, išskyrus Didjė ir jo žmoną. Svečiai ramstė sienas svetainėje, nerangūs iš mandagumo ir apsirengę geriausiais drabužiais, jie lyg kulkos karts nuo karto nulėkdavo nuo saugiųjų sienų ir pasičiupdavo maisto.

Būdamas padavėju, įpareigotu sekti, kad taurės būtų pilnos, aš pastebėjau dar vieną esminį skirtumą tarp prancūzų ir anglų. Kai anglas ateina išgerti, jo taurė yra tiesiog prilipusi prie rankos, kai jis kalba, rūko ar valgo. Ji pastatoma tik tuo atveju, kai reikia atlikti gamtinius reikalus, reikalaujančius abiejų rankų: išsišnypšti nosį ar apsilankyti tualete, bet ji niekada nėra toli ir nėra pametama iš akių.

Prancūzai elgiasi kitaip. Tik gavę taurę, jie iš karto ją pastato, galbūt dėl to, kad jiems sunku kalbėtis turint tik vieną laisvą ranką. Taurės sustatomos grupėmis ir po penkių minučių jau nebeįmanoma nustatyti, kur kieno taurė. Svečiai, nenorėdami imti svetimos taurės, bet negalėdami pasiimti savosios, ima ilgesingai žiūrėti į šampano butelį. Atnešamos švarios taurės ir viskas kartojasi iš naujo.

Stebėjausi, kiekgi užtruks, kol baigsis mūsų taurių atsargos ir teks atnešti arbatos puodelius, kai pasigirdo gerai pažįstamas dirbančio dyzelinio variklio garsas, ir Didjė sunkvežimis sustojo už mūsų namo, jis ir jo žmona įėjo pro galines duris. Tai buvo keista. Žinojau, kad Didjė turi automobilį, o jo žmona nuo galvos iki kojų buvo apsitaisiusi plonu, rudu šilko apdaru, su kuriuo turėjo būti labai nejauku sėdėti ant šiurkščios sunkvežimio sėdynės.