Питер Мейл - Metai Provanse

Greitai, greitai, atsakydavo jie.

Turėjome tuo pasitenkinti. Mes išėjome priešais namą, kur betono maišyklė stovėjo ant laiptų lyg sargybinis prie centrinių durų, ir įsivaizdavome jos vietoje augant kiparisą. Greitai, greitai.

LAPKRITIS

Prancūzų valstietis yra išradingas žmogus, nemėgstantis švaistyti pinigų. Jis nenori išmesti nieko, nes žino, kad vieną dieną plika traktoriaus padanga, suskilęs dalgis, sulūžęs kauptukas ar greičių dėžė, išgelbėta iš 1949 metų „Renault“ furgono, gali gerai jam pasitarnauti ir nereikės judinti gilios, tamsios piniginės, kurioje jis laiko savo pinigus, turinio.

Sudėtingas aparatas, kurį suradau vynuogyno pakraštyje, buvo surūdijęs šio išradingumo paminklas. 100 litrų aliejaus cilindras buvo perpjautas per pusę išilgai ir sumontuotas ant karkaso iš siaurų geležinių vamzdelių. Senas ratas, labiau ovalus nei apskritas, buvo įtaisytas priekyje. Dvi nevienodo dydžio rankenos kyšojo užpakalyje. Tai buvo, kaip man pasakė Fostenas, brouette de vigneron (vyndario ratukai), karutis, pagamintas pagal užsakymą už minimalią kainą ir skirtas genėjimo sezonui.

Visus vynuogienojų lapus jau buvo nuplėšę rudens vėjai ir susiraizgiusios ūglių atžalos atrodė lyg susisukęs į spiralę gumbas, lyg rudos spygliuotos vielos gabalas. Nuokarpos, arba sarments (vynuogienojai), yra niekam tikę žemės ūkyje, jie pernelyg plaušingi, kad juos būtų galima palikti pūti žemėje per žiemą, ir jų per daug, kad būtų galima palikti suverstus prie vynuogynų, kur važinėja traktoriai. Nuokarpas reikia surinkti ir sudeginti; tam ir reikalingi brouette de vigneron (vyndario ratukai).

Tai paprasčiausias kilnojamas deginimo įrenginys. Ugnis uždegama po aliejaus cilindru, sarments (vynuogienojai) sukarpomi ir sumetami į ugnį, o karutis nustumiamas prie kito vynuogienojo. Kai būgnas prisipildo, pilkšvi pelenai yra išpilami tiesiai ant žemės ir procesas prasideda iš naujo. Tai paprasta ir efektyvu.

Visai prieš sutemas, eidamas namo, pamačiau ploną žydro dūmo kaspinėlį, kylantį iš to lauko kampo, kur Fostenas karpė ir degino. Jis išsitiesė ir pasitrynė nugarą — jo ranka pasirodė šalta ir sudiržusi, kai aš ją paspaudžiau. Jis parodė į apkirptų vynuogienojų eiles ir nupurtė nuo žirklių smėlėtą žemę.

— Gražūs ir tvarkingi, ar ne? Man patinka, kai jie yra gražūs ir tvarkingi. — Paprašiau jo palikti truputį sarments (vynuogienojų) nuokarpų man, nes norėjau panaudoti juos kepsninei kitą vasarą. Prisiminiau, kad mačiau juos vieną sykį Niujorke, parduotuvėje, kuri vadinosi maisto boutique (parduotuvėje) — „tikros vynuogienojų nuokarpos“, buvo parašyta ant etiketės ir garantuojama, kad jos suteiks „tą tikrąjį kepsnių aromatą“. Nuokarpos buvo sukapotos standartiniu ilgiu ir stipriai surištos šiaudine virvele, jos kainavo du dolerius už mažą ryšelį. Fostenas negalėjo tuo patikėti.

— Ir žmonės juos pirko?

Jis vėl pasižiūrėjo į vynuogienojus, įvertindamas, kiek gi šimtų dolerių jis sudegino per šią dieną, ir pakratė galvą. Dar vienas žiaurus smūgis. Jis gūžtelėjo pečiais.

— Gest curieux (įdomu).

Mūsų draugas, kuris gyveno toli „Cotes-du-Rhone“ krašte, į šiaurę nuo Vezon la Romėno, buvo pagerbtas savo kaimo vynuogių augintojų ir priimtas į Šv. Vincento broliją — tai vietinis Tastevino riterių atitikmuo. Priėmimas turėjo įvykti kaimo salėje, paskui — vakarienė ir šokiai. Bus patiekta daug stiprių vynų, o vynuogių augintojai ir jų žmonos pasirodys visu pajėgumu. Privalu užsirišti kaklaraištį. Tokia jau proga.

Prieš daugelį metų esame buvę viename Chevalier (riterių) vakarienėje Burgundijoje. Du šimtai žmonių vakariniais rūbais, griežtai besilaikantys etiketo, vakarienei prasidedant, kai buvo paduotas pagrindinis patiekalas, pavirto į draugišką minią, dainuojančią burgundiškas užstalės dainas. Turėjome miglotų, bet linksmų prisiminimų apie tai, kaip po vakarienės stebėjome girtus kaip pėdus Chevaliers (riterius), bandančius susirasti, o paskui atrakinti savo mašinas, jiems mielai padėjo Klo Vužo policijos pajėgos. Tokia buvo mūsų pirmoji patirtis, susijusi su vakaru, oficialiai skirtu masiniam nusigėrimui, ir mes nepaprastai ja džiaugėmės. Kiekvienas vynuogių draugas buvo mūsų draugas.

Kaimo salė oficialiai buvo vadinama Salle des Fêtes (švenčių sale). Tai buvo gan nesenas statinys, pastatytas anoniminio ir persidirbusio prancūzų architekto, kurio gyvenimo misija — kiekviename kaime pastatyti po akis badantį pastatą, visiškai nepaisant viduramžiškos aplinkos. Pastatas atrodė kaip klasikinė šiuolaikinė mokykla: dėžutė iš grubių plytų ir stiklų, aliumininiuose rėmuose, pastatyta gudronuotos skaldos aikštelėje, neturinti jokio šarmo, bet gausiai apkaišiota neoninėmis lempomis.

Prie durų mus pasveikino du stiprūs, raudonveidžiai vyrai, vilkintys baltus marškinius, juodas kelnes ir užsirišę plačias, skaisčiai raudonas kaklaskares. Pasakėme jiems, kad mus pakvietė naujasis narys.

— Bieng, bieng (gerai, gerai). Allez-y (eikite), — mėsingos rankos paplekšnojo mums per pečius ir stumtelėjo į didelės salės vidų.

Čia, viename gale, buvo pakyla, ant kurios stovėjo ilgas stalas ir mikrofonas. Maži, paruošti vakarienei staliukai buvo sustatyti prie kiekvienos salės sienos, paliekant didelį plotą viduryje, kur būriavosi daugybė vynuogių augintojų ir jų draugų.

Pokalbio garsumas buvo kurtinantis; vyrams ir moterims, kurie buvo įpratę kalbėtis vienas su kitu per vynuogynus, buvo sunku pasirinkti deramą garsumą ir patalpa aidėjo, skardėjo nuo balsų, ištobulintų konkuruojant su mistraliais. Jei balsai buvo tokie kaip laukuose, tai drabužiai, aiškiausiai, buvo iš geriausios šventinių drabužių armoire (spintos): tamsūs kostiumai ir marškiniai, kurių apykaklės atrodė nepatogiai ankštos aplink vėjo nugairintą vyrų kaklą, ir įmantrios ryškiaspalvės moterų suknelės. Viena pora, labiau paisanti madų nei kitos, vilkėjo akinamo spindesio drabužius. Moteris žiežirbavo pilkais stikliniais karoliukais siuvinėta suknele, o mažos, pilkos plunksnelės buvo prisiūtos prie jos kojinių taip, jog jai einant atrodė, kad jos kojos plasnoja. Vyras vilkėjo baltą švarką, puoštą juodais apvadais, rauktus marškinius su dar daugiau juodų apvadų ir juodas vakarines kelnes. Greičiausiai jo drąsa ar ištekliai tuo ir baigėsi, nes vyriškio batai buvo paprasti, rudi storapadžiai. Nesvarbu, buvome įsitikinę, kad prasidėjus šokiams visi į juos žiūrės.

Susiradome savo draugą ir jo šeimą. Bičiulis dairėsi po salę, atrodė sutrikęs ir beveik nesavame kailyje, pamanėme, kad progos iškilmingumas paveikė nario nervus. Tačiau, kaip visada, problema pasirodė esanti rimtesnė.

— Aš niekur nematau baro, — pasakė jis. — O jūs?

Prie vienos sienos stovėjo vyno statinės. Ant stalų stovėjo vyno buteliai. Mes buvome kaime, kuris plauktų “Côtes-du-Rhône“ jūroje, jei visi caves (rūsiai) būtų ištuštinti, bet čia nebuvo baro. Ir dabar, kai išstudijavome mūsų draugus puotautojus, priėjome dar vieną susirūpinimą keliančią išvadą. Niekas nelaikė taurių.

Fanfaros, pasigirdusios iš garsiakalbių, sutrukdė mums nemandagiai pasičiupti butelį nuo artimiausio staliuko. Nariai vorele užlipo ant pakylos ir užėmė savo vietas prie stalo: tuzinas ar daugiau figūrų su apsiaustais ir plačiabrylėmis skrybėlėmis, kai kurie laikė pergamento ritinėlius, vienas — įspūdingo storio knygą. Pamanėme, kad dabar bet kurią akimirką gali būti patiektas vin d’honneur (garbės vynas) ir taip pažymėta ceremonijos pradžia.