Питер Мейл - Metai Provanse

Fils (sūnus) Sančesas atvyko, kaip buvo pažadėjęs, ir praleido dieną su buldozeriu tvarkydamas vietą. Jo judesiai buvo tokie subtilūs, kad išties buvo nuostabu stebėti, kaip kruopščiai jis skirsto tonas žemių, tarsi dirbtų mentele. Kai privažiavimo keliukas buvo sutvarkytas, jis išlygino paviršių didžiulėmis akėčiomis ir pakvietė mus pažiūrėti, ką buvo padaręs. Keliukas atrodė pernelyg nepriekaištingai, kad ant jo būtų galima vaikščioti, Sančesas padarė jį truputį išgaubtą, kad kitos liūtys nutekėtų į vynuogienojus.

— C’est bon (gerai)?

Taip gerai, kaip autostrada į Paryžių, atsakėme.

— Bieng (gerai). Je revieng demaing (rytoj grįšiu). — Jis įsiropštė į buldozerio kabiną ir išvažiavo penkiolikos mylių per valandą greičiu. Rytoj atveš žvyrą.

Pirmoji mašina, suardžiusi sušukuotą privažiavimo keliuko paviršiaus tobulybę, atburzgė prie namo kitą rytą ir drebėdama iš palengvėjimo sustojo automobilių aikštelėje. Tai buvo sunkvežimis, kuris atrodė dar senesnis nei Fosteno vynuogių traktorius, su tokia žema pakaba, kad aprūdijęs išmetamasis vamzdis beveik lietė žemę. Vyras ir moteris, abu apskriti ir nugairinti vėjo, stovėjo prie sunkvežimio ir smalsiai žiūrėjo į namą, akivaizdu, jog tai buvo klajojantys lauko darbininkai, besitikintys dar vieno, paskutinio darbo prieš išvykstant žiemoti toliau į pietus.

Jie atrodė miela sena pora ir man jų pagailo.

— Bijau, kad visos vynuogės jau nuskintos. — pasakiau.

Vyras nusijuokė ir linktelėjo.

— Tai gerai. Jums pasisekė, kad surinkote jas iki lietaus. — Jis parodė į mišką už namo. — Manyčiau, kad ten auga daugybė grybų.

Taip, atsakiau, daugybė.

Jie nesijudino iš vietos. Pasakiau, kad jie gali palikti savo sunkvežimį už namo ir eiti pasirinkti grybų.

— Ne, ne, — atsakė vyras. — Šiandien mes dirbame. Mano sūnus važiuoja čionai su žvyru.

Tuomet moliūgų milijonierius atidarė kėbulo duris ir ištraukė ilgakotį mūrininko kastuvą bei medinį grėblį retais dantimis.

— Likusius daiktus paliksiu jam iškrauti, — pasakė jis, — nenoriu susitraiškyti sau pėdų.

Pasižiūrėjau į vidų. Miniatiūrinis elektrinis volas, compacteur (lygintuvas), buvo pastatytas arti prie kabinos ir užėmęs visą sunkvežimio ilgį.

Kol mes laukėme jo sūnaus, ponas Sančesas kalbėjo apie gyvenimą ir laimės siekimą. Netgi po visų šių metų, pasakė, jis vis dar džiaugiasi pasitaikius dienai, kai reikia dirbti rankomis. Darbas prie moliūgų baigiasi birželį, o jam nuobodu nieko neveikti. Labai malonu būti turtingam, bet žmogui reikia dar ko nors, jis mėgsta dirbti rankomis, tai kodėl gi jam nepadėjus sūnui?

Iki šiol aš dar niekada nebuvau įdarbinęs milijonieriaus. Paprastai neturiu daug laiko jiems, bet šiandien praleidau su jais ilgą, nuostabią dieną. Sunkvežimis po sunkvežimio žvyras buvo atvežtas, ir sūnus supylė jį ant keliuko. Tėvas kasė ir barstė, o ponia Sančes, sekdama iš paskos su mediniu grėbliu, stumdė žvyrą ir lygino. Paskui buvo iškrautas compacteur (lygintuvas), panašus į masyvų vaikišką vežimėlį su vairu, ir ėmė ceremoningai važinėti keliuku pirmyn ir atgal vairuojamas Sančeso sūnaus, išrėkiančio paliepimus savo tėvams: dar vieną kastuvą čia, dar pagrėbliuoti ten, saugokite pėdas, nelipkite ant vynuogienojų.

Tai buvo tikras šeimos darbas, ir popietei baigiantis mes turėjome nelytėtą supresuoto balkšvo žvyro juostą, vertą patekti į Elegancijos konkursą, remiamą „Buldozerių žurnalo“. Compacteur (lygintuvas) buvo pakrautas į sunkvežimį; tėvai įsitaisė priekyje. Jaunasis Sančesas pasakė, kad kaina bus mažesnė, nei paskaičiuota, jis perskaičiuos tiksliai, o tėvas atvažiuos ir atveš sąskaitą.

Kitą rytą, kai pabudau, pamačiau nepažįstamą furgoną, pastatytą prie namo. Paieškojau vairuotojo, bet nieko neradau nei vynuogyne, nei šalia esančiuose statiniuose. Tai greičiausiai buvo koks dykinėjantis medžiotojas, kuris nepasivargino eiti į kalnus nuo kelio.

Buvome bebaigią pusryčiauti, kai pasigirdo beldimas į langą, ir mes pamatėme apskritą įdegusį pono Sančeso veidą. Jis nenorėjo užeiti į namą, nes sakė, kad jo batai purvini. Milijonierius vaikštinėjo miške nuo šeštos valandos ryto ir dabar turėjo mums dovaną. Iš už nugaros jis ištraukė savo seną languotą kepurę, pilnutėlę grybų. Jis padovanojo mums savo mėgstamiausią grybų paruošimo receptą: aliejus, sviestas, česnakas ir kapotos petražolės, be to, papasakojo mums baisią istoriją apie tris vyrus, kurie mirė užvalgę vakarienei nuodingų grybų. Kaimynas rado juos sėdinčius prie stalo su plačiai atmerktomis, padėrusiomis akimis, — ponas Sančesas pademonstravo mums tai išversdamas akis, — visiškai paralyžiuotus žalingų grybų. Bet mums nereikia jaudintis, pasakė jis. Jis gali lažintis iš savo gyvybės dėl grybų savo kepurėje. Bon appétit (gero apetito)!

Mes su žmona suvalgėme juos tą patį vakarą tarp kąsnių žiūrėdami vienas į kitą, ar nepamatysime paralyžiaus ir išvirtusių akių ženklo. Šitie grybai buvo daug skanesni nei įprasti, todėl mes nutarėme investuoti į gerą vadovą ir porą batų nuo gyvačių.

Restauruojant seną namą ateina laikas, kai dėl troškimo matyti jį baigtą gali žlugti visi tie taurūs estetiniai ketinimai pamatyti jį tinkamai pabaigtą. Daugėjant atsiprašinėjimų: dailidė nusipjovė piršto galiuką, mūrininko sunkvežimis buvo pavogtas, dažytojas susirgo la grippe (gripu), detalės, užsakytos gegužės mėnesį ir pažadėtos pristatyti birželį, neatvežtos iki rugsėjo, — pagunda kuo greičiau viską baigti tik didėjo. Betono maišyklė, skalda, kastuvai ir kirtikliai tapo beveik nuolatiniais gyventojais. Kaštais vasaros mėnesiais, nuraminti saulės, sugebėdavome ramiai žiūrėti į nepabaigtus darbus namuose. Dabar, kai mes daugiau laiko ėmėme praleisti namuose, kantrybę pakeitė susierzinimas.

Su architektu Kristianu perėjome per kambarius norėdami pasižiūrėti, kas ką dar turi padaryti ir kiek tai užtruks.

— Normalement (įprastai), — pasakė Kristianas, labai žavus vyras ir nenumaldomas optimistas, — darbo liko tik šešioms ar septynioms dienoms. Truputį pamūryti, kiek patinkuoti, dvi dienos dažymo, et puis voilà (o paskui štai kas). Terminé (baigta).

Mes jautėmės padrąsinti. Prasitarėme Kristianui, kad neseniai buvome patyrę sunkių akimirkų, kai įsivaizdavome pabundą Kalėdų rytą vis dar apsupti statybinių nuolaužų.

Jis visas pasibaisėjo — ir rankos, ir antakiai, ir pečiai. Kas per mintis! Neįsivaizduojama, kad tie keli paskutiniai potėpiai užtruktų taip ilgai. Jis nedelsiant paskambins įvairiems équipe (komandos) nariams ir suorganizuos savaitę intensyvaus darbo. Progresas bus. Ne, daugiau negu progresas — pabaiga.

Vienas po kito keistu laiku pradėjo užsukti darbininkai: Didjė su savo šunimi septintą valandą ryto, elektrikas per pietus, o tinkuotojas Ramonas — vakarinio stikliuko. Jie ateidavo ne dirbti, o pasižiūrėti, kokius darbus dar reikia atlikti. Jie stebėjosi, kad viskas taip ilgai užtruko, lyg dėl to būtų atsakingi kiti žmonės, o ne jie patys. Kiekvienas iš jų konfidencialiai kalbėjo mums, kad problema ta, jog vienas visada turi laukti, kol kitas baigs savo darbą, kad pirmasis galėtų pradėti. Bet kai mes paminėdavome Kalėdas, jie pratrūkdavo kvatoti. Iki Kalėdų dar buvo mėnesiai laiko, iki Kalėdų jie gali pastatyti visą namą. Tačiau, kaip ir visada, nė vienas nenorėjo nurodyti datos.

Kada jūs ateisite, klausdavome mes.