Питер Мейл - Metai Provanse

Mes išmėginome sunkius kepalus iš Liumjero, kuriuos reikėdavo gerai sukramtyti, riebesnius ir plokštesnius nei paprasti baguette (batonai), boules (apskritus kepalus) iš Kabarjero su tamsia plutele ir tokio dydžio kaip suplotas futbolo kamuolys. Sužinojome, kuriuos kepalus galima laikyti dieną, o kurie sudžius per tris valandas; kokia rūšis geriausiai tinka croûtons (skrebučiams) ar prie žuvienės. Mes pripratome prie nuostabaus, bet iš pradžių stebinusio vaizdo, kai šampano buteliai yra parduodami šalia vaisinių pyragų ir mažyčių pyragaičių, kurie yra šviežiai iškepami kiekvieną rytą ir sugenda per pietus.

Didžioji dalis kepyklų turėjo savitą braižą, kuris skirdavo jų kepinius nuo masinės produkcijos duonos, parduodamos prekybos centruose: nedideli įprastų formų variantai, papildomas trapios dekoracijos užraitas, įmantrus būdas, kuriuo menininkas kepėjas pažymėdavo savo darbą. Atrodė, lyg supjaustytų, supakuotų, mechanizmų iškeptų kepalų niekada nėra buvę.

Kavajone yra septyniolika kepyklų, įtrauktų į Pages Jaunes (geltonuosius puslapius), bet mums pasakojo, kad viena įmonė pirmavo suteikiamomis pasirinkimo galimybėmis ir puikia kokybe, tikri palais de pain (duonos rūmai). Chez Auzet („Pas Ozė“), kaip jie sakė, duonos ir pyragaičių kepimas bei valgymas buvo tapęs beveik kulto dalyku.

Kai oras šiltas, stalai ir kėdės yra išnešamos ant šaligatvio priešais kepyklą, kad Kavajono matronos, sėdėdamos su savo karštu šokoladu ir migdoliniais biskvitais ar žemuoginiais pyragaičiais, galėtų rimtai ir iš lėto apmąstyti, kokios duonos jos norėtų nusipirkti pietums ar vakarienei. Kad joms padėtų, Ozė atspausdino išsamų duonos meniu, Carte des pains (duonos valgiaraštis). Pasiėmiau nuo prekystalio kopiją, užsisakiau kavos, atsisėdau saulėkaitoje ir pradėjau skaityti.

Tai buvo dar vienas žingsnis mano prancūziškuose moksluose. Meniu ne tik supažindino mane su duonos rūšimis, apie kurias iki tol nebuvau girdėjęs, bet labai tiksliai išaiškino, ką turiu valgyti su ta duona. Prie savo apéritif (aperityvo) galėjau pasirinkti mažų kvadratėlių, vadinamų toasts (skrebučiais), pain surprise (staigmenos duonos), paskanintos smulkiai sukapotu bekonu, ar pikantiškų feuillets salés (sūrių lakštelių). Kol kas buvo paprasta. Nuspręsti darėsi sudėtingiau, kai reikėjo išsirinkti ir maistą. Tarkime, pavyzdžiui, noriu pradėti nuo crudités (žalių vaisių ir daržovių). Tuomet yra keturi įmanomi priedai: svogūnų duona, česnakinė duona, alyvuogių duona arba rokforo duona. Pernelyg sudėtinga? Tuomet galiu užsisakyti jūros gėrybių, nes laikantis Ozė principų tik vieną duonos rūšį tinka valgyti su jūros gėrybėmis — plonai supjaustytą ruginę duoną.

Ir taip toliau, trumpai ir aiškiai buvo surašyta, ką turiu valgyti su charcuterie (kiaulienos gaminiais), žąsų kepenėlėmis, sriuba, raudona ir balta mėsa, su paukštiena ar žvėriena, rūkyta mėsa, įvairiomis salotomis (nepainioti su žalių salotų lapais) ir trijų skirtingų konsistencijų sūriais. Suskaičiavau aštuoniolika duonos rūšių, nuo čiobrelinės iki pipirinės, nuo riešutinės iki sėleninės. Įveikęs savo neryžtingumą nuėjau į parduotuvės vidų pasikonsultuoti su ponia. Ką ji galėtų parekomenduoti su veršiuko kepenimis?

Ji trumpai peržvelgė lentynas ir parinko trumpą storą banette (kepaliuką). Skaičiuodama man grąžą, ji papasakojo apie vieną restoraną, kurio šefas patiekia skirtingą duoną su kiekvienu iš penkių patiekalų, kurie yra meniu. Štai vyras supranta duonos reikšmę, pasakė ji. Ne taip, kaip kai kurie.

Ėmiau tai suprasti ir aš, taip pat kaip pradėjau pažinti grybus. Tai buvo pamokomas rytas.

Maso buvo lyriškai nusiteikęs. Jis buvo ką tik išėjęs iš savo namų į mišką norėdamas ką nors sumedžioti, ir aš jį sutikau ant kalvos besigėrintį ilgomis vynuogienojų eilėmis. Šautuvą jis laikė permetęs per ranką, viena iš geltonų cigarečių buvo prilipusi prie lūpų kampučio, jis stovėjo susimąstęs žvelgdamas į slėnį.

— Pažiūrėkite į tuos vynuogynus, — pasakė jis. — Gamta apsivilko savo gražiausiu apdaru.

Šios netikėtos poetinės pastabos efektas buvo kiek sugadintas, kai Maso garsiai atsikosėjo ir nusispjovė, bet jis buvo teisus — vynuogynai buvo labai gražūs, laukų laukai rusvų, geltonų ir skaisčiai raudonų lapų nejudėdami plytėjo po saule.

Dabar, kai vynuogės buvo nuskintos, ten nebuvo traktorių ar žmonių, kliudančių mėgautis vaizdu. Darbai vynuogynuose atsinaujins, kai nukris lapai ir prasidės genėjimas. Stojo pauzė tarp dviejų metų laikų, vis dar karšta, bet jau nebe vasara, bet dar ir ne ruduo.

Paklausiau Maso, ar nėra jokios pažangos parduodant jo nuosavybę, galbūt kokia miela vokiečių pora įsimylėjo jo namą, kai stovyklavo netoliese.

Paminėjus stovyklautojus Maso pasišiaušė.

— Jie negali įpirkti tokio namo kaip mano. Bet kuriuo atveju aš atšaukiau jį iš rinkos iki 1992 metų. Pamatysite, kai sienos bus panaikintos, jie visi ieškos čia namų — anglai, belgai.... — jis plačiai mostelėjo ranka įjungdamas ir kitas bendrosios rinkos tautas. — Kainos taps daug didesnės. Namai Luberone taps très recherchées (labai rafinuoti). Netgi ir jūsų mažasis namelis kainuos milijoną ar du.

Tai buvo ne pirmas kartas, kai 1992-ieji buvo paminėti kaip metai, kai visą Provansą užlies pinigai iš užsienio, nes tuomet įsigalios bendroji rinka. Tautybės bus pamirštos ir mes visi tapsime viena didele laiminga europiečių šeima. Finansiniai suvaržymai bus panaikinti, o ką tada darys ispanai, italai ir likusieji? Ogi skubės į Provansą mojuodami savo čekių knygelėmis ir ieškodami namų.

Tai buvo populiari mintis, bet aš negalėjau suprasti, kodėl taip turėtų nutikti. Provanse jau buvo nemaža užsieniečių bendruomenė, jie neturėjo problemų pirkdami namus. Ir, nepaisant visų tų kalbų apie Europos integravimą, data ant popieriaus lapo nepažabos barnių, biurokratijos ir gudravimų dėl specialių lengvatų, kuriomis visos šalys narės, o ypač Prancūzija, naudojasi, kai joms jų prireikia. Po penkiasdešimties metų galbūt matysis skirtumas, o 1992 metais tikriausiai ne.

Bet Maso buvo įsitikinęs. 1992 metais jis viską parduos ir išeis į pensiją, o galbūt nusipirks mažą bar-tabac (barą ir tabako parduotuvę) Kavajone. Paklausiau jo, ką gi jis darys su savo trimis pavojingais šunimis, ir akimirką galvojau, kad jis pratrūks verkti.

— Jie nebus laimingi mieste, — pasakė. — Man teks juos nušauti.

Maso paėjo su manimi kelias minutes ir džiaugėsi murmėdamas apie pelną, kurį tikrai gaus, ir apie laisvą laiką. Už gyvenimą, kupiną sunkaus darbo, turi būti atlyginta. Žmogus turi praleisti savo senatvę patogiai, o ne lenkti nugarą dirbdamas laukuose. Kai taip nutiks, jo žemė bus išskirtinė slėnyje. Nors yra labai apleista, jis visada kalbėjo apie ją taip, lyg tai būtų Vilandrio sodai ar išpuoselėti Lafito pilies vynuogynai. Maso išsuko iš tako ir nuėjo į mišką kankinti paukščių; brutalus, godus ir melagis senas nenaudėlis. Aš beveik pradėjau jį mėgti.

Kelias namo buvo apšnerkštas naudotomis šovinių tūtelėmis, iššautomis vyrų, kuriuos Maso paniekinamai vadino chasseurs du sentier (medžiotojais nuo takelio) — apgailėtini lepšiai, kurie bijo susipurvinti miške savo batus ir tikisi, kad paukščiai kaip nors pataikys užlėkti ant jų šratų. Šalia išmėtytų šovinių dėžučių buvo suglamžyti cigarečių pakeliai, tuščios sardinių dėžutės ir buteliai — suvenyrai, palikti kai kurių gamtos mylėtojų, besiskundžiančių dėl to, jog Luberono grožį niokoja turistai. Jų požiūris į gamtos apsaugą nebuvo toks platus, kad priverstų susirinkti savo pačių šiukšles. Netvarkingas padaras tas Provanso medžiotojas.