Питер Мейл - Metai Provanse

— Jis pernelyg geras, — atsakė jis. — Ilgai taip nebus. — Fostenas gerokai nugėrė savo aperityvą svarstydamas, kokios nelaimės galėtų atsitikti. Jei nebus audrų, tai gali stoti įnoringas šerkšnas, skėrių maras, miško gaisras, branduolinė ataka. Kažkokia nelaimė privalėjo nutikti, kol bus nurinktas antras vynuogių derlius. O jei taip neatsitiks, tai Fostenas galės pasiguosti tuo, kad jo gydytojas prirašė jam dietą, turinčią sumažinti cholesterolio kiekį. Taip, tai išties didelė problema. Nusiraminęs, kad neseniai likimas jam jau iškrėtė pokštą, jis išgėrė dar.

Prireikė kiek laiko, kad priprasčiau, jog turiu atskirą, tinkamai sutvarkytą patalpą, skirtą vien tik vynui, — ne garbingą spintelę ar ankštą patalpėlę po laiptais, bet tikrą cave (rūsį). Jis buvo iškastas po namu, jame buvo vėsios akmeninės sienos ir žvyro grindys. Čia buvo vietos trims ar keturiems šimtams butelių. Man jis patiko. Buvau nutaręs pripildyti rūsį. O mūsų draugai buvo lygiai taip pat pasiryžę jį ištuštinti. Tai leido man nuolat lankytis — visuomenės gerovės vardan — vynuogynuose, taigi mūsų svečiams niekada neteks patirti troškulio.

Tiriamojo darbo ir svetingumo interesų vedamas aš nuvykau į Žigondą, Bom de Venizą ir Šatenef du Papą — kiekviena iš tų vietovių buvo didesnė už nemažą kaimą ir visos vienodai pašvęstos vynuogėms. Kur tik pažvelgdavau — buvo caves (rūsius) reklamuojantys ženklai, atrodė, kad jie yra kas penkiasdešimt jardų. Dégustez nos vins (paragaukite mūsų vyno). Nė vieno pakvietimo nebuvau taip entuziastingai priėmęs. Man teko dégustations (degustuoti) garaže Žigonde ir pilyje netoli Bom de Venizo. Atradau stiprų ir „aksominį“ „Chateauneuf-du-Pape“ po 30 frankų už litrą, supiltą į plastikinius bakus be jokių ypatingų ceremonijų iš daikto, panašaus į garažo siurblį. Brangesnėje ir pretenzingesnėje įmonėje paprašiau paragauti mare (vynuogių degtinės). Buvo atneštas mažas krištolinis butelaitis ir keli lašai užlašinti man ant rankos — nebuvau tikras, ar čia reikia uostyti, ar laižyti.

Po kurio laiko ėmiau važiuoti pro kaimus ir nusekiau ženklais — dažnai beveik užgožtais augalų, — rodančiais gilyn į kraštą, kur vynas brendo saulėje ir kur aš galėjau pirkti tiesiai iš gamintojų. Visi jie be išimties buvo svetingi ir didžiavosi savo darbu, ir, bent jau aš, negalėjau atsispirti jų sugebėjimui parduoti.

Buvo ankstyva popietė, kai išsukau iš pagrindinio kelio, vedančio link Vakyro ir nuvažiavau siauru akmeniniu vieškeliu tarp vynuogynų. Man sakė, kad jis nuves mane prie vyno, kuris man labai patikdavo per pietus, baltojo „Cotes-du-Rhone“ augintojo. Viena ar dvi dėžės užpildys cave (rūsio) tuštumą, atsiradusią po paskutiniojo netikėto vakarėlio, kurį buvome surengę. Sustosiu trumpam, ne ilgiau nei dešimčiai minučių, ir važiuosiu namo.

Keliukas vingiavo link išsidriekusių statinių, sustatytų U raidės forma aplink plūktos žemės kiemą, ant kurio metė šešėlį milžiniškas platano medis. Kiemą saugojo vokiečių aviganis, pasveikinęs mane kiek tingiu amtelėjimu — jis atliko savo durų skambučio pareigą. Kombinezonu vilkintis vyras, laikydamas keletą alyva suteptų uždegimo žvakių, atėjo nuo traktoriaus. Jis atkišo man paspausti savo dilbį.

Ar aš noriu baltojo vyno? Žinoma. Jis pats dabar taiso traktorių, bet jo dėdė pasirūpins manimi.

— Edouard! Tu peux servir ce monsieur (Eduarai, ar gali aptarnauti šį poną)?

Užuolaida iš medinių karoliukų, kabanti ant pagrindinių durų, prasiskleidė ir dėdė Eduaras markstydamasis išėjo į saulės šviesą. Jis vilkėjo berankovę liemenę, medvilnines bleu de travai l (mėlynas darbines) kelnes ir kilimines šlepetes. Vyras buvo įspūdingo stoto, panašus į platano kamieną, bet net ir jį užgožė nosis. Niekada nebuvau matęs tokios nosies — didelės, mėsingos ir nudažytos spalva maždaug nuo rausvos iki tamsiai raudonos, su plonytėmis purpurinėmis gyslelėmis, nusidriekusiomis ir per skruostus. Jis buvo žmogus, aiškiai mėgavęsis kiekvienu savo darbo gurkšniu.

Eduaras maloniai nusišypsojo, gyslelės ant jo skruostų atrodė kaip purpuriniai ūsai:

— Bon. Une petite dégustation (na, paragaukime truputį). — Jis nusivedė mane per kiemą ir atstūmė dvigubas duris į ilgą belangį pastatą, liepė man pasilikti viduje prie durų, kol jis nueis šviesos įjungti. Po ryškios lauko šviesos negalėjau nieko matyti, bet čia tvyrojo aiškus kvapas, atsiduodantis vynuogių sultimis ir su niekuo nesupainiojamas — oras kvepėjo besifermentuojančiomis vynuogėmis.

Dėdė Eduaras įjungė šviesą ir uždarė duris neleisdamas vidun kaitros. Ilgas stalas ir pusė tuzino kėdžių buvo pastatyta po vienintele elektros lempute su mažu plokščiu gaubtu. Tamsiame kampe įžiūrėjau laiptus ir cementinį nuolydį, vedantį į rūsį. Vyno statinės buvo sukrautos į medinius stelažus palei sienas, o senas šaldytuvas tyliai birbė šalia įskilusios kriauklės.

Eduaras blizgino taures prieš pastatydamas jas ant stalo ir kiekvieną patikrino prieš šviesą. Jis sustatė gražią liniją iš septynių taurių ir pradėjo statyti už jų įvairiausius butelius. Kiekvieną butelį palydėjo keli susižavėjimo kupini komentarai:

— Baltąjį vyną ponas žino, ar ne? Labai geras jaunas vynas. Rožinis vynas, visiškai nepanašus į tuos silpnus rožinius vynus iš Žydrojo kranto. Trylika procentų alkoholio, tikras vynas. Štai čia lengvas raudonasis vynas — gali jo išgerti visą butelį ir eiti teniso žaisti. Štai šitas par contre (užtat) tinka žiemą, jis išlaikomas dešimt metų ir daugiau. O čia...

Pabandžiau jį sustabdyti. Pasakiau jam, kad man reikia tik dviejų dėžių baltojo vyno, bet jis nenorėjo to girdėti. Ponas pasivargino atvažiuoti asmeniškai ir negalima nė įsivaizduoti, kad jis neparagaus viso rinkinio. Todėl, pasakė dėdė Eduaras, jis pats prisijungs prie manęs bandant rūšinių vynų. Jis pliaukštelėjo man per petį savo sunkia ranka ir aš atsisėdau.

Tai buvo nuostabu. Jis papasakojo man, kurioje tiksliai vynuogyno vietoje auga kiekviena vynuogių rūšis, kodėl tam tikruose šlaituose užauga lengvesnių ar sunkesnių vynų vynuogės. Kiekviena vyno rūšis, kurios mes ragavome, buvo palydėta įsivaizduojamo meniu, nupasakoto čepsint lūpomis ir keliant akis į gastronominį dangų. Mintyse ragavome écrevisses (vėžių), su rūgštynėmis virtos lašišos, rozmarinu pagardinto viščiuko iš Breso, kepto ėriuko su česnakiniu grietinėlės padažu, jautienos estouffade (troškinio) su alyvuogėmis, daube (troškinio su daržovėmis), kiaulienos nugarinės, apibarstytos trumų trupiniais. Vynų skonis vis gerėjo ir tuo pačiu ėjo brangyn, mane aptarnavo ekspertas ir nebuvo galima padaryti nieko kito, tik atsilošti ir mėgautis.

— Yra dar vienas vynas, kurio turite paragauti, — pasakė dėdė Eduaras, — žinoma, ne kiekvieno skoniui, — jis pakėlė butelį ir atsargiai pripylė pusę taurės. Vynas buvo tamsiai raudonas, beveik juodas. — Ypatingas vynas. — pasakė. — Palaukite. Prie jo reikia une bonne bouche (gerai užsigardžiuoti). — Jis paliko mane apsuptą taurių, butelių, o aš ėmiau jausti pirmus popietinių pagirių tvinkčiojimus.

— Voilà (štai), — dėdė Eduaras padėjo priešais mane lėkštę su dviem mažais, apskritais, apibarstytais žalumynais bei blizgančiais nuo aliejaus ožkos sūriais ir padavė man peilį su nusitrynusią medine rankena. Eduaras stebėjo mane, kai pjoviau sūrio gabaliukus ir valgiau. Sūris buvo nepaprastai aštrus. Mano gomurys, ar tai kas iš jo liko, buvo puikiai paruoštas ir vynas pasirodė lyg nektaras.