Питер Мейл - Metai Provanse

Ferronnier (Geležies meistras) yra žmogus, dirbantis su geležimi ir plienu, kaimiškoje Prancūzijos dalyje jis daro sklendes ir vartelius, langines ir groteles, kurios turi sulaikyti vagis, nes manoma, kad jie tyko už kiekvieno krūmo. Ponas Odas nuėjo toliau nei šie paprasti saugumo įtaisai ir atrado klasikinių aštuoniolikto ir devyniolikto amžiaus plieno baldų kopijų rinką. Jis turėjo nuotraukų ir piešinių, taigi jei norite parko suoliuko, kepsninės ar tokios žygio lovos, kokia naudojosi pats Napoleonas, ponas Odas padarys tai, paskui, būdamas puikus rūdžių specialistas, pasendins daiktą, kol tas ims atrodyti senoviškas. Jis dirbo su savo svainiu bei maža skalikų kalaite ir tikino galįs padaryti per dvi savaites bet kokį užsakymą, kurį atveždavo po trijų mėnesių. Paklausėme jo, ar gerai sekasi verslas.

Jis patapšnojo per savo užsakymų knygą.

— Galiu atidaryti gamyklą — vokiečiai, paryžiečiai, belgai. Šiais metais visi jie nori didelių apskritų stalų ir va tokių sodo kėdžių. — Jis pajudino šalia savęs stovinčią kėdę taip, kad mes pamatytume grakščiai išlenktas kojytes. — Bėda tik, jie mano, kad aš viską galiu padaryti per kelias dienas, o kaip jūs patys žinote.... — jis nepabaigė sakinio ir mąsliai gurkštelėjo vyno. Porelė, kuri suko ratus apie prekystalį, priėjo ir paklausė apie kelioninę lovą. Ponas Odas atvertė savo knygą ir palaižė pieštuko galiuką, o tuomet pasižiūrėjo į juos.

— Turiu pasakyti, — tarė jis su visiškai tiesiu žvilgsniu, — kad tai gali užtrukti dvi savaites.

Buvo beveik vienuolikta valanda, kai mes sėdome valgyti, ir gerokai po vidurnakčio, kai važiavome namo. Oras buvo šiltas, tvankus ir nepaprastai ramus. Tai buvo naktis baseinui ir mes panirome į vandenį, o plaukiodami ant nugarų žiūrėjome į žvaigždes — puiki alpios dienos pabaiga. Tolumoje, kažkur prie Žydrojo kranto, girdėjosi griaustinis ir matėsi žaibai, tolimi ir ornamentiški — kažkur kilo audra.

Ji pasiekė Menerbą ankstyvą rytą, dar tamsoje. Audra pažadino mus perkūno trenksmais, nuo kurių drebėjo langai, o šunys pradėjo sutartinai loti. Valandą ar daugiau atrodė, kad audra tiesiai virš namo ritinėjasi ir sprogsta nutvieksdama vynuogynus. O paskui pradėjo taip smarkiai lyti, kad atrodė, lyg būtų sprogusi užtvanka — vanduo dundėdamas kliokė nuo stogo ir per kiemą, skverbėsi per kaminą ir pro pagrindinių durų apačią. Lyti nustojo tik po aušros ir taip, lyg nieko nebūtų atsitikę, saulė pakilo kaip paprastai.

Mes neturėjome elektros. Buvo nedaug vandens, o kai pabandėme paskambinti į „Electricité de France“ biurą, pamatėme, kad neveikia ir telefonas. Eidami aplink namus pasižiūrėti, ką sugriovė audra, pamatėme, kad pusė privažiavimo keliuko yra nuplauta, o likę grioveliai yra tokio pločio kaip traktoriaus ratai ir pakankamai gilūs, kad būtų pavojingi bet kokiai normaliai mašinai. Tačiau buvo ir du geri dalykai: gražus rytas ir jokių darbininkų. Be abejonės, jie buvo pernelyg užsiėmę savo pačių nuostoliais, kad rūpintųsi mūsų centriniu šildymu. Nuėjome pasivaikščioti į mišką ir pasižiūrėti, ko audra pridarė tenai.

Čia vaizdas buvo baisus, ne tik dėl su šaknimis išrautų medžių, bet dėl tų potvynio padarinių ant žemės, kurie džius ištisas savaites. Tarp medžių kilo garų šmėklos, kurias lydėjo nepaliaujamas švilpiantis garsas, kai naujos dienos kaitra pradėjo džiovinti žemę. Sugrįžome vėlyvų pusryčių kupini optimizmo, kurį gali įkvėpti saulės šviesa ir žydras dangus, o mums buvo atlyginta pradėjusiu veikti telefonu — ponas Fruktus paskambino mums. Jis norėjo pasiteirauti, ar draudimo poliso užteks visiems nuostoliams padengti.

Pasakėme jam, kad vieninteliai nuostoliai yra privažiavimo keliukas.

— Cest bieng (tai gerai), — pasakė jis. — Turiu klientą, kurio virtuvėje yra penkiasdešimt centimetrų vandens. Kartais taip nutinka. Rugpjūtis įnoringas.

Jis buvo teisus. Tai buvo keistas mėnuo, džiaugėmės, kad jis pasibaigė ir gyvenimas vėl taps toks, koks buvo prieš tai: su tuščiais keliais ir neperpildytais restoranais, o Menikučis vėl vilkės ilgas kelnes.

RUGSĖJIS

Per naktį Luberono gyventojų skaičius sumažėjo. Résidences secondaires (užmiesčio vilos) — kai kurie iš jų gražūs seni namai — buvo užrakinti, langinės uždarytos, jų vartai surakinti ilgomis, aprūdijusiomis grandinėmis. Dabar namai stovės tušti iki Kalėdų, tokie akivaizdžiai, aiškiai tušti, kad lengva suprasti, kodėl įsilaužimai į namus Vokliūze įgavo nedidelės verslo šakos reikšmę. Net vargingiausiai apsiginklavę ir lėti įsilaužėliai gali tikėtis kelių ramių mėnesių darbui atlikti, o pastaraisiais metais čia įvyko kelios labai originalios vagystės: buvo išmontuota ir išvežta virtuvių įranga, pavogtos senos romėniškos stogo čerpės, senovinės paradinės durys, seni alyvmedžiai — lyg sumanus vagis būtų vaikštinėjęs po prabangius namus ir žinovo akimi rinkęsis iš nuosavybės įvairovės. Galbūt tai tas niekšas, kuris nusinešė mūsų pašto dėžutę?

Mes vėl sutikdavome savo vietinius draugus, jiems sugrįžus po vasaros apsiausties. Didžioji jų dalis ilsėjosi po svečių antplūdžio ir pasakojo kažkokiais bjauriai panašias istorijas. Pagrindinės temos buvo vandentiekis ir pinigai, be to, tiesiog nuostabu, kaip dažnai tas pačias frazes kartodavo gluminantys, atsiprašinėjantys ar šykštūs svečiai. Nežinodami jie pildė „Rugpjūčio posakių“ rinktinę.

„Ką tai reiškia, jiems netinka kreditinės kortelės? Visiems tinka kreditinės kortelės.“

„Pas jus pasibaigė degtinė.“

„Vonioje labai savitas kvapas.“

„Manote, kad galėsite tuo pasirūpinti? Aš turiu tik 500 frankų banknotą.“

„Nesirūpinkite. Aš atsiųsiu jums grąžą, kai tik sugrįšiu į Londoną.“

„Nė nemaniau, kad jums tenka būti tokiam atsargiam su kanalizacijos šuliniu.“

„Nepamirškite priminti man, kiek buvo tų skambučių į Los Andželą.“

„Jaučiuosi siaubingai stebėdamas jus taip siaubingai vergaujant.“

„Pas jus pasibaigė viskis.“

Klausydamiesi istorijų apie užsikimšusią kanalizaciją ir padauginimą brendžio, apie sudaužytas vyno taures baseine, nuplaukusias pinigines ir didžiulį apetitą, jautėme, kad mums rugpjūtį dar labai pasisekė. Mūsų namas patyrė daug žalos, bet pasiklausius pasakojimų matyti, kad mūsų draugų namai taip pat nukentėjo. Pagaliau mums juk nereikėjo patiekti maisto ir būsto Menikučiui tuo metu, kai jis niokojo mūsų namus.

Dėl daugelio priežasčių ankstyvas rugsėjis atrodo lyg antrasis pavasaris. Dienos būna sausos ir karštos, naktys vėsios, oras nuostabiai švarus po drėgnos rugpjūčio kaitros. Slėnio gyventojai nusipurtė savo sąstingį ir sugrįžo prie pagrindinių metų darbų: kiekvieną rytą tikrino savo vynuogynus apžiūrinėdami kekes, kurios sultingomis ir taisyklingomis linijomis kabo mylių mylias.

Fostenas išeidavo kaip ir kiti, jis sverdavo rankose vynuogių kekes, dairydavosi į dangų ir susimąstęs laižydavo dantis bandydamas atspėti orą. Paklausiau, kada jis galvoja pradėti rinkti.

— Jos turėtų dar truputį pasirpti, — atsakė. — Bet rugsėjo oru negalima pasitikėti.

Kol kas jis apie kiekvieno mėnesio orą sakydavo tą pačią rūškaną pastabą, ją nuolankiu ir graudžiu tonu kartoja fermeriai visame pasaulyje, kai pasakoja jums apie tai, kaip sunku pragyventi kaime. Sąlygos niekada nėra geros. Lietus, vėjas, saulė, piktžolės, vabalai ir vyriausybė — jų barščiuose visada yra bent viena musė ir pesimizmas suteikia jiems išklypusio malonumo.

— Vienuolika mėnesių per metus viską galite daryti teisingai, — pasakė Fostenas, — o tuomet pouf (žybt) ateina audra ir derlius vos tinka vynuogių sultims. Jus de raiseng (vynuogių sultys), jis ištarė tai su tokia panieka, kad galėjau įsivaizduoti Fosteną, verčiau paliekantį sugadintą derlių pūti ant vynuogienojų, nei švaistantį laiką vynuogėms, iš kurių nėra ko net tikėtis padaryti vin ordinaire (paprasto vyno).