Питер Мейл - Metai Provanse

Bonjour, maçon (laba diena, mūrininke).

— Bonjour, plombier (laba diena, santechnike).

Brigada rinkosi dar vienai triukšmingai, karštai darbo dienai. Jie sveikinosi ir spaudė rankas taip oficialiai, tartum niekada nebuvo vienas kito matę ir vadino kits kitą ne vardu, o pagal métier (amatą). Architektas Kristianas, kuris dirba su jais metų metus, niekada nesikreipia į darbininkus vardais, bet gana griozdiška ir sudėtinga konstrukcija iš pavardės ir profesijos pavadinimo; taip Francis, Didjė ar Briuno pavirsta į santechniką Menikučį, mūrininką Andrė ir grindininką Trufelį. Progai pasitaikius toks „vardas“ dar pailgėdavo ir įgaudavo miglotą aristokrato titulo iškilmingumą, taip kilimų klojėjas Žanas Pjeras oficialiai buvo žinomas kaip Linksmasis grindų margintojas.

Statybininkai susirinko prie vienos iš daugelio Menikučio centrinio šildymo vamzdžiams padarytų skylių ir rimtai, kaip žmonės, kurių gyvenime vyrauja punktualumas, ėmė diskutuoti apie terminus ir planus. Privalu laikytis griežtos sekos: Menikučiui reikia pabaigti dėti vamzdžius, tuomet turi ateiti mūrininkas ir sutvarkyti ten, kur išgriauta, paskui jį eis elektrikas, tinkuotojas, plytelių klojėjas, dailidė ir dažytojas. Dėl to, kad visi jie buvo gerieji provansiečiai, nebuvo jokių šansų, kad visų tų terminų bus laikomasi, bet tai suteikdavo jiems galimybę maloniai pamąstyti.

Menikučis džiaugėsi savo, kaip labai svarbios personos, padėtimi, jo progresas diktuos visų kitų darbų grafikus.

— Matote, — pasakė jis, — man tenka iš sienų daryti gorgonzolą, bet ką jums tai reiškia maçon (mūrininke)? Tik pusdienį darbo.

— Gal dieną, — pasakė Didjė. — Bet kada?

— Tik nebandykite manęs skubinti, — atsakė Menikučis. — Keturiasdešimt metų dirbdamas santechniku išmokau, kad negalima skubėti įrenginėjant centrinį šildymą. Tai très , très délicat (labai, labai subtilu).

— Iki Kalėdų, — bandė spėti Didjė.

Menikučis pasižiūrėjo į jį ir papurtė galvą.

— Jūs juokaujate, bet įsivaizduokite žiemą. — Jis pademonstravo mums žiemą įsisupdamas į įsivaizduojamą paltą. — Yra dešimt laipsnių žemiau nulio, — jis ėmė drebėti ir užsitraukė kepurę ant ausų, — ir staiga vamzdžiai pradeda leisti vandenį! O kodėl? Nes jie buvo sudėti pernelyg greitai ir be reikiamo dėmesio. — Jis nužvelgė klausytojus, leisdamas jiems deramai įvertinti visą tą šalčio ir bėgančių vamzdžių dramą. — Kas tuomet juoksis? A? Kas tuomet tyčiosis iš santechniko?

Tikrai ne aš. Iki šiol patirtis, susijusi su centriniu šildymu, buvo tikras košmaras, kurį pakęsti buvo galima tik todėl, kad lauke praleisdavome ištisas dienas. Ankstesni remonto darbai vykdavo vienoje namo dalyje, o šitie — visur. Menikučio ir jo varinių čiuptuvų buvo neįmanoma neišvengti. Dulkės, nuolaužos ir sulamdyti vamzdžių galai žymėjo Menikučio, tarsi kokio termito su geležiniais nasrais, per dieną nueitą kelią. Galbūt blogiausia buvo tai, kad neliko jokio privatumo. Lengvai galėjome rasti jeune (jaunuolį) vonioje su litavimo lempa arba aptikti Menikučio užpakalinę dalį, kyšančią iš skylės svetainės sienoje. Vienintelė užuovėja buvo baseinas, bet netgi tenai geriausia buvo visiškai panirus, kad vanduo prislopintų nesiliaujantį grąžtų ir kūjų triukšmą. Kartais pagalvodavome, jog mūsų draugai buvo teisūs, ir rugpjūtį mums reikėjo išvažiuoti ar pasislėpti kokiame šaldytuve.

Vakarai suteikdavo tokį palengvėjimą, kad paprastai likdavome namuose gydami nuo dienos bildesio. Taigi mes praleidome didžiąją dalį socialinių ir kultūrinių įvykių, kurie buvo suorganizuoti Luberono vasarotojų malonumui. Išskyrus tą sėdynes nutirpinusį vakarą Senango abatijoje, kai klausėmės grigališkųjų choralų sėdėdami ant vienuoliškų, nepatogių suolų, o koncertas vyko prožektoriais apšviestuose griuvėsiuose prie Opedo, niekur kitur iš sodo nėjome. Pakako būti vieniems tyloje.

Vieną vakarą alkis išvijo mus iš namų, nes pamatėme, kad tai, ką planavome valgyti vakarienei, nuo gręžimų buvo nuklota storu cemento dulkių sluoksniu. Nutarėme važiuoti į paprastą restoraną Gulte, į mažą kaimelį su nematomais gyventojais, kuriame nebuvo jokių atrakcijų turistams. Bus lyg valgytume namuose, tik švariau. Nusipurtėme dulkių sluoksnį nuo drabužių ir palikome šunis saugoti skylių sienose.

Po ramios, nepaprastai karštos dienos kaime tvyrojo kaitros, asfalto, išdžiūvusių rozmarinų ir šilto žvyro kvapas. Ir žmonių. Mes pataikėme į metinės fête (šventės) dieną.

Tą tai turėjome prisiminti, nes kiekvienas kaimas vienaip ar kitaip švęsdavo rugpjūtį: boules (rutulių) turnyrais ar asilų lenktynėmis, ant grotelių keptais kepsniais ar muge su spalvotomis lempelėmis apkarstytais platanais ir šokių aikštelėmis, sukaltomis iš medinių lentų, sudėtų ant pastolių, su čigonais ir akordeonininkais, suvenyrų pardavėjais ir roko grupėmis, atvykusiomis iš tokios tolybės kaip Avinjonas. Tai buvo triukšminga, linksma šventė, bet ne mums, nes mes jautėmės šiek tiek apsvaigę per dieną, praleistą statybų aikštelėje. Bet buvome čia ir troškome vakarienės, kurią mintyse jau manėme užsisakę. Ką reiškė keli papildomi žmonės palyginus su malonumu gauti salotų, pagamintų su šiltais moliuskais ir bekonu, imbieru apibarstytu viščiuku, lipniu ir nuostabiu šokoladiniu pyragu?

Bet kuriuo kitu metų laiku daugiau nei tuzinas žmonių kaimelio gatvėse rodytų, kad nutiko nepaprastas įvykis: laidotuvės, o galbūt kainų mažinimo kova tarp dviejų mėsininkų, turinčių gretimas parduotuves už kelių jardų nuo kavinės. Bet tai buvo išskirtinė naktis; Gulte svečiavosi visas pasaulis ir jis akivaizdžiai buvo toks pats alkanas kaip ir mes. Restorane nebuvo laisvų vietų. Vilčių kupinos porelės tykojo šešėliuose po medžiais, laukdamos laisvų staliukų. Padavėjai atrodė išvargę. Savininkas Patrikas atrodė pavargęs, bet patenkintas. Vyras, laikinai turintis aukso kasyklą.

— Jums reikėjo paskambinti, — pasakė jis. — Sugrįžkite dešimtą valandą ir aš pažiūrėsiu, ką galima padaryti.

Netgi kavinė, kuri buvo pakankamai didelė, kad joje tilptų visi Gulto gyventojai, galėjo pasiūlyti tiktai stovimas vietas. Nusinešėme savo gėrimus per kelią, kur tuščiame skvere aplink monumentą, šlovinantį vyrus iš šio kaimo, kurie kovėsi ir krito karuose už Prancūziją, buvo pastatyti prekystaliai. Kaip dauguma kapo memorialų, kuriuos esame matę, ir šitas buvo gerai sutvarkytas, su puokštele iš trijų naujų tricolore (trispalvių) vėliavėlių, ryškių ir švarių priešais pilką paminklo akmenį.

Namų aplinkui skverą langai buvo atviri ir žmonės svėrėsi laukan pamiršę savo mirgančius televizorių ekranus, stebėdami lėtai judančią minią apačioje. Tai buvo panašiau į turgų nei į ką nors kitą: vietiniai amatininkai su savo drožinėtu medžiu ir keramika, vyno augintojai ir medaus gamintojai, keli prekiautojai senienomis ir artistai. Dienos kaitrą buvo galima jausti iš akmeninių sienų ir pamatyti iš tingios, slenkančios minios: svoris perkeltas ant kulnų, pilvai į priekį, pečiai atpalaiduoti — nerangi atostogų eisena.

Daugelis prekystalių buvo padaryti iš pastolių, o daiktai išdėstyti ant margų staltiesių, dažnai ant viršaus buvo uždėtas užrašas, skelbiantis, kad savininką galima rasti kavinėje, jei atsiras koks norintis pirkti. Viena prekyvietė, didesnė ir rafinuotesnė nei kitos, atrodė lyg į lauką išnešta svetainė, čia buvo staliukai, kėdės, šezlongai, aplinka, papuošta palmėmis statinaitėse. Tamsus, kresnas vyras, dėvintis šortus ir sandalus, sėdėjo prie vieno staliuko su vyno buteliu ir užsakymų knyga. Tai buvo ponas Odas, menininkas ferronnier (geležies meistras) iš Sen Panteleono, kuris buvo atlikęs kai kuriuos darbus mūsų namuose. Jis pakvietė mus atsisėsti kartu su juo.