Питер Мейл - Metai Provanse

Chiens de chasse (medžiokliniai šunys) yra pernelyg specifinis dalykas, kad būtų perkami ar parduodami nuo prekystalių, ir mums pasakojo, jog nė vienas rimtas medžiotojas nenuspręs nusipirkti šuniuko iš pradžių nesusipažinęs su abiem tėvais. Sprendžiant iš kai kurių medžioklinių šunų, kuriuos teko matyti, galėjome įsivaizduoti, kad surasti tėvą yra gana sudėtinga, bet šalia įvairiausių keistų mišrūnų yra trys daugiau ar mažiau aiškūs tipai: rudos spalvos šunys, iš tolo panašūs į didelius spanielius, ištįsę skalikai ir aukšti, liesi skalikai raukšlėtais, liūdnais snukiais.

Kiekvienas medžiotojas yra įsitikinęs, kad jo šuo turi unikalių sugebėjimų, ir gali papasakoti mažiausiai vieną neįtikėtiną istoriją apie savo šuns ištvermę ir sugebėjimus. Klausantis šeimininkų kalbų, gali kilti mintis, kad tie šunys yra neregėtai protingos būtybės, nepaprastai išdresuoti ir kovojantys iki mirties. Imate nekantriai ir susidomėję laukti tų šunų pasirodant sezono atidarymo savaitgalį. Galbūt jų pavyzdys įkvėps ir jūsų šunis padaryti ką naudingesnio nei driežų persekiojimas ir senų teniso kamuoliukų puldinėjimas.

Mūsų slėnio dalyje medžioklė prasidėjo sekmadienį, kiek po septynių valandų ryto, pasigirdus salvėms iš kiekvienos pusės ir iš kalnų už namo. Aidėjo taip, jog atrodė, kad kiekvienam judančiam padarui būtų iškilęs pavojus, ir kai išėjau pasivaikščioti su šunimis, pasiėmiau didžiausią, kokią tik radau, baltą nosinę tam atvejui, jei man tektų kapituliuoti. Nepaprastai atsargiai ėjau takeliu, prasidėjusiu už namo ir vedusiu į kaimelį, suvokdamas, kad bet kuris medžiotojas, turintis ginklo licenciją, gali būti gerokai nutolęs nuo praminto tako ir pasukęs į tankius brūzgynus giliau kalnuose.

Akivaizdžiai trūko paukščių giesmių; visi jautrūs ar patyrę paukščiai, išgirdę pirmuosius šūvius, išskrido į saugesnes vietas, gal į Šiaurės Afriką ar į Avinjono apylinkes. Blogais senais laikais medžiotojai, norėdami prisivilioti laukinių paukščių pakankamai arti, į medžius kabindavo paukščius narveliuose, bet dabar tai buvo uždrausta, ir šiuolaikiniai medžiotojai turi pasikliauti miško sąlygų žiniomis ir tykojimu.

Neturėjau rimto pagrindo taip manyti, bet mačiau pakankamai medžiotojų, šunų ir ginklų, kad nuo žemės paviršiaus Pietų Prancūzijoje būtų galima nušluoti visus triušius. Tačiau medžiotojai nelabai ėjo į miškus; tiesą sakant, jie nelabai toli nueidavo ir nuo tako. Medžiotojai į būrelius rinkosi laukymėse: juokėsi, rūkė, gurkšnojo iš savo chaki spalvos gertuvių ar atsipjaudavo saucisson (dešros) gabaliukų, bet aktyvios medžioklės — žmogus prieš žvėrį — nebuvo jokio ženklo. Matyt, jie išnaudojo visus savo šovinius per ankstyvo ryto kanonadą.

Žinoma, jų šunys troško imtis darbo. Po ilgų mėnesių, praleistų būdoje, jie buvo pamišę nuo laisvės ir miško kvapų, sekė pėdomis pirmyn ir atgal, prikišę nosis arti prie žemės ir drebantys iš susižavėjimo. Kiekvienas šuo buvo su storu antkakliu ir mažu variniu skambalėliu — clochette (varpeliu), — kabančiu ant jo. Mums pasakojo, kad tai tarnauja dviem tikslais. Varpelis signalizuoja, kur yra šuo, taigi medžiotojas gali atsistoti ir pasiruošti sutikti žvėrį, atvaromą link jo, bet tai apsaugo ir nuo šaudymo į kažką krūmuose, kas krebžda panašiai kaip triušis ar šernas, o iš tiesų yra nuosavas šuo. Nė vienas medžiotojas, naturellement (žinoma), nešaus į tai, ko jis nemato — bent jau taip man sakė. Bet aš abejojau. Po ryto, praleisto su aperityvu ar mare (vynuogių degtine), krebždesiui krūmuose turėjo būti pernelyg sunku atsispirti, o šlamėjimo priežastis galėjo būti žmogiška. Tiesą sakant, tai galėjau būti ir aš. Pamąsčiau, ar ir man neužsidėjus varpelio, kad būtų saugiau.

Dar vienas clochette (varpelio) privalumas paaiškėjo rytui baigiantis: jis padėjo medžiotojams išvengti žeminančio jausmo pametus savo šunį medžioklės pabaigoje. Jie buvo toli gražu ne tokie disciplinuoti ir bebaimiai gyvūnai, kaip aš maniau. Medžiokliniai šunys yra klajokliai, vedami savo nosies ir užmirštantys apie laiko bėgimą. Jie negalėjo suprasti, kad medžioklė yra nutraukiama per pietus. Varpelis nebūtinai reiškė, kad šuo atbėgs, kai bus pašauktas, bet medžiotojas bent jau apytikriai galės pasakyti, kur jis yra.

Visai prieš vidurdienį maskuojamaisiais drabužiais apsitaisiusios figūros pradėjo eiti prie šalikelėse pastatytų mašinų, keli buvo su savo šunimis. Likę švilpė ir vis labiau susierzindami rėkė: „Vieng ici! (eikš čionai) Vieng ici!“ — ta kryptimi, kur miške girdėjosi varpelių simfonija.

Atsakymas buvo nevienodas. Riksmai darėsi vis nedarnesni, po truputį virto baubimu ir keiksmais. Po kelių minučių medžiotojai pasidavė ir išvažiavo namo, didžioji dalis — be šunų.

Vėliau, per pietus, pas mus atbėgo trys palikti skalikai, kurie norėjo palakti iš baseino. Dėl jų pramuštgalviško elgesio ir egzotiškų kvapų jais didžiai susižavėjo dvi mūsų kalės; uždarėme šunis kiemelyje ir ėmėme galvoti, kaip galėtume sugrąžinti juos savininkams. Pasitarėme su Fostenu.

— Nesirūpinkite, — pasakė jis. — Išleiskite šunis. Medžiotojai sugrįš vakare. Jei nesuras savo šunų, jie paliks coussin (pagalvėlę).

Tai visada suveikia, pasakė Fostenas. Jei šuo pasimeta miške, medžiotojas palieka ką nors, kas turi šuns kvapą — pagalvėlę ar daug dažniau maišinio audeklo gabalą — prie tos vietos, kur paskutinį kartą šuo buvo matytas. Anksčiau ar vėliau šis sugrįš prie daikto su savo kvapu ir lauks, kol bus paimtas.

Mes išleidome tuos tris šunis ir jie nušuoliavo lodami iš susijaudinimo. Tai buvo neįprastas, liūdnas garsas: ne skalijimas ar kaukimas, bet skundas, lyg skausmingas obojaus garsas. Fostenas papurtė galvą.

— Jie bėgios kelias dienas. — Pats jis nemedžiojo, todėl vertino medžiotojus ir jų šunis kaip įsibrovėlius, kurie neturi jokios teisės kelti triukšmo šalia jo brangių vynuogynų.

Fostenas mums pasakė nutaręs, jog jau atėjo laikas skinti stalo vynuoges. Skynimas prasidės, vos Henrietė pabaigs camion (sunkvežimio) remontą. Ji iš visų šeimos narių geriausiai nusimanė mechanikos srityje ir kiekvieną rugsėjį jai tenka darbas priversti vynuogynų traktorių nuvažiuoti dar kelis kilometrus. Traktorius buvo mažiausiai trisdešimties metų senumo, galbūt dar senesnis, Fostenas negalėjo tiksliai prisiminti, — buka nosimi, išklibęs, atvirais šonais ir blogomis padangomis. Jau prieš daugelį metų jis nebetiko keliams, bet negalėjo būti jokios kalbos apie naujo traktoriaus pirkimą. O ir kam gi švaistyti brangius pinigėlius, kai turi žmoną mechanikę? Traktorius buvo naudojamas tik kelias savaites ir Fostenas atsargiai važinėjosi juo šalutiniais keliukais stengdamasis išvengti susitikimo su bet kuriuo iš tų įkyrių, mažų flics (policininkų) iš Le Bometo policijos nuovados su jų absurdiškais reikalavimais dėl stabdžių ir galiojančio draudimo.

Henrietės manipuliacijos baigėsi sėkmingai ir vieną ankstyvą rytą senasis traktorius pūškavo keliuku, prikrautas medinių lovelių tokio gylio, kad tilptų tik vienas sluoksnis vynuogių kekių. Lovelių rietuvės buvo sustatytos prie kiekvienos vynuogienojų eilės ir visi trys — Fostenas, Henrietė ir jų duktė — pasiėmė žirkles ir ėmėsi darbo.

Tai lėtas ir nepatogus darbas, nes stalo vynuogių išvaizda yra tokia pat svarbi kaip ir jų skonis: kiekvieną kekę reikia apžiūrėti, kiekvieną sumuštą ir susiraukšlėjusią uogą — nuskinti. Kekės auga žemai, kartais liesdamos žemę ir pasislėpusios po lapais, todėl skynėjai pasistūmėdavo tik jardą per valandą — pasilenkdami, nukirpdami, išsitiesdami, apžiūrėdami, apskabydami ir padėdami. Karštis buvo pragariškas, jis sklido nuo žemės lygiai taip pat, kaip ir svilino sprandus bei pečius iš dangaus. Jokio pavėsio, jokio vėjelio, jokio poilsio per dešimties valandų darbo dieną, išskyrus pietų pertrauką. Kada tik žiūrėsiu į vynuogių kekes dubenyje, visada prisiminsiu nugaros skausmą ir saulės svilinimą. Buvo apie septynias vakaro, kai skynėjai atėjo atsigerti, išsekę ir iškaitę, bet patenkinti. Vynuogės buvo geros ir po trijų ar keturių dienų jos visos bus nuskintos. Pasakiau Fostenui, kad jis turėtų būti patenkintas oru. Jis atsmaukė savo kepurę, ir aš pamačiau neįdegusią juostelę jo kaktoje.