Питер Мейл - Metai Provanse

Gėdos ir pykčio apimtas jis nuėjo į mišką už savo fermos ir pasikorė.

Maso prisidegė cigaretę įtraukdamas pečius ir delnu prisidengdamas nuo vėjo.

— Tyrėjai, — pasakė jis, — turėjo humoro jausmą. Mirties priežastimi buvo įvardyta savižudybė, nes žmogų arklys išvedė iš pusiausvyros.

Maso nusišaipė ir linktelėjo. Atrodo, kad visos jo istorijos baigiasi tragiškai.

— Bet Arno buvo kvailas, — pasakė Maso. — Jis turėjo sugrįžti ir nušauti tą, kuris pardavė jam arklį — paf (pykšt)! — ir viskuo apkaltinti mistralius. Štai kaip aš būčiau padaręs. — Jo apmąstymus apie teisingumo prigimtį nutraukė variklio urzgimas, ir keturių varomų ratų „Toyota“ visureigis, tokio platumo kaip ir takas, pralėkė pro šalį vos sulėtindamas greitį ir leisdamas mums nušokti nuo kelio. Tai buvo ponas Diufūras, kaimo bakalėjininkas ir Luberono sangliers (šernų) populiacijos siaubas.

Buvome matę sangliers (šernų) galvų, sukrautų ant lentynų mėsininko parduotuvėje ir daugiau nebekreipėme į jas dėmesio, kaip ir į kitas keistas kaimiškas dekoracijas, kurias kartais matydavome. Bet vieną ar du sykius per vasarą sangliers (šernai) buvo nusileidę nuo sausų viršutinių kalnų šlaitų pagerti iš baseino ir pasigriebti moliūgų. Mes daugiau nebegalėjome matyti kimštų jų galvų, kai išvydome šiuo gyvūnus gyvus. Jie buvo juodi, stambūs, ilgesnėmis nei paprastos kiaulės kojomis ir susirūpinusiais, ūsuotais snukiais. Mums patikdavo reti jų pasirodymai ir troškome, kad medžiotojai paliktų juos ramybėje. Nelaimei, sangliers (šernienos) skonis yra lyg stirnienos ir juos nuolat vaikydavosi nuo vieno Luberono krašto ligi kito.

Ponas Diufūras buvo pripažintas medžiotojų čempionas — šiuolaikiškas ir mechanizuotas didysis medžiotojas. Apsivilkęs kariška uniforma, su savo visureigiu, pilnutėliu aukštos kokybės ginklų, jis galėjo užvažiuoti uolėtais keliais ir pasiekti sangliers (šernų) gyvenamus aukštesnius šlaitus, o ne taip gerai apsirūpinę medžiotojai žingsniuodavo pėstute. Jo mašinoje stovėjo didelis medinis narvas, kuriame tupėjo šeši medžiokliniai šunys, išdresuoti nenuilstamai sekti pėdomis. Vargšai šerniukai neturėjo daug šansų.

Pasakiau Maso, jog man atrodo gėdinga, kai sangliers (šernai) yra taip negailestingai medžiojami tokio didelio medžiotojų būrio.

— Bet jie yra skanūs, — atšovė jis — ypač mažiukai, marcassins (šerniukai). O be to, tai natūralu. Anglai yra pernelyg sentimentalūs gyvūnų atžvilgiu. Išskyrus tuos vyrus, kurie medžioja lapes, šitie tai bepročiai.

Vėjas stiprėjo ir darėsi vis šaltesnis, paklausiau Maso, kiek, jo manymu, tai galėtų tęstis.

— Dieną, savaitę. Kas žino? — Jis šnairomis pažiūrėjo į mane. — Nejaučiate noro nusižudyti?

Pasakiau, kad man gaila jį nuvilti, bet man viskas gerai ir linksmai nekantraudamas laukiu žiemos ir Kalėdų.

— Paprastai po Kalėdų būna daug žmogžudysčių, — pasakė jis, tarsi taip pat nekantriai lauktų mėgstamos televizijos programos apie kruvinas mistralių sukeltas savižudybes.

Kai ėjau namo, girdėjau aidint šūvius ir tikėjausi, kad Diufūras prašovė. Nesvarbu, kiek ilgai aš čia gyvensiu, niekada netapsiu tikru kaimiečiu. Dėl to, jog man maloniau matyti šernus gyvus, o ne lėkštėje, — niekada netapsiu prancūzu. Tegu jie sau garbina savo skrandžius, aš išsaugosiu civilizuotą atstumą nuo to kraugeriškumo, kuris mane supa.

Šis aristokratiškas pasitenkinimas savimi truko iki vakarienės. Henrietė atnešė mums laukinį triušį, kurį mano žmona iškepė su žolelėmis ir garstyčiomis. Suvalgiau dvi porcijas. Krauju sutirštintas padažas buvo nuostabus.

Ponia Soliva, aštuoniasdešimtmetė vyriausioji virėja, nom de cuisine (kurią virtuvėje vadino) teta Ivona, pirmoji papasakojo mums apie, jos manymu, geriausią Provanse alyvų aliejų. Jos kvalifikacija buvo aukščiausia iš visų mūsų pažįstamų. Ji buvo ne tik puiki virėja, bet ir tikra alyvuogių aliejaus žinovė. Ponia Soliva buvo išragavusi juos visus: nuo Alziario iš Nicos iki bendrosios rinkos gamintojų iš Niono produkcijos ir, jos požiūriu, aliejus, gaminamas Le Bo slėnyje, buvo geriausias. Kiekvienas gali jo nusipirkti mažame fabrikėlyje Masan lez Alpjė, pasakė ji.

Kai mes gyvenome Anglijoje, alyvuogių aliejus buvo prabanga, jis buvo naudojamas tik gaminant šviežią majonezą ir užpilant salotas. Provanse šis produktas, perkamas penkių litrų bidons (induose) ir naudojamas gausiai ir kasdien — kepti, ožkos sūriui ir raudoniesiems pipirams marinuoti ar trumams laikyti. Mes merkėme į aliejų duonos riekeles, murkdėme jame savo salotas ir netgi naudojome jį pagirių profilaktikai. (Buvo sakoma, kad vienas arbatinis šaukštelis aliejaus, išgertas į tuščią skrandį, padengia jį ir apsaugo nuo padarinių išgėrus per daug jauno rožinio vyno). Mes siurbėme į save alyvuogių aliejų lyg kempinės ir pamažu išmokome skirti įvairias jų rūšis ir skonius. Tapome išrankūs ir, be abejo, nepakantūs paprastam aliejui, niekada nebepirkome jo parduotuvėse ar prekybos centruose, bet visada tik iš fabriko ar iš gamintojo. Aliejaus pirkimo ekspedicijų laukdavau taip pat nekantriai, kaip ir kelionių į vynuogynus.

Svarbi dienos dalis yra pietūs ir prieš eidami į kokią naują vietą, visada išstudijuodavome „Gault-Millau“ vadovą taip pat gerai, kaip ir žemėlapį. Pastebėjome, kad Masanas yra pavojingai arti prie „Baumaniėre“ iš Le Bo, kur kainos irgi yra tokios pat atmintinos, kaip ir patiekalai, bet ponia Soliva apsaugojo mus nuo bandymų.

— Važiuokite į Le Paradu, — pasakė ji mums, — ir suvalgykite pietus kavinėje. Bet pasistenkite būti tenai prieš vidurdienį.

Buvo šalta, giedra diena, tikras oras geram apetitui ir mes nukeliavome į Le Paradu bistro, iki vidurdienio likus kelioms minutėms. Apetitą dar labiau padidino pasklidęs česnakų ir dūmų kvapas. Milžiniška krosnis, ilga patalpa, pilna senų marmurinių staliukų, kokliais apklijuotas baras, skubus tarškėjimas, sklindantis iš virtuvės — čia buvo visko. Išskyrus, kaip paaiškino patron (savininkas), vietų mums.

Patalpa buvo tuščia, bet jis pasakė, kad po penkiolikos minučių čia bus pilna. Patron (savininkas) trūktelėjo pečiais atsiprašydamas. Jis žvilgtelėjo į mano žmoną, esančią visai šalia, bet taip toli nuo gerų pietų, kad jos veidas buvo sustingęs dėl netekties. Matydamas taip akivaizdžiai susikrimtusią moterį, savininkas sušvelnėjo, pasodino mus prie staliuko šalia krosnies ir pastatė tarp mūsų si oro stiklo grafiną su raudonuoju vynu.

Nuolatiniai lankytojai triukšmingais būriais pradėjo eiti pro duris, jie žingsniavo tiesiai prie vietų, kurias užimdavo kiekvieną dieną. Pusę pirmos kėdės buvo užimtos ir patron (savininkas), kuris buvo ir vienintelis padavėjas, ėmė mikliai nešioti lėkštes.

Restoranas dirbo paprastai — nuimdavo pasirinkimo naštą nuo klientų pečių. Kaip Bonjė stoties kavinėje, jūs valgote ir geriate tai, ką jums duoda. Mes gavome traškių, aliejumi apipiltų salotų, rožinių kaimiškų dešrelių ir aioli (česnakų padažo) iš sraigių, menkių ir kietai virtų kiaušinių su česnakiniu majonezu, tepamo sūrio iš Fontvėjaus ir namuose kepto pyrago. Tai buvo prancūzams įprastas maistas, o turistai paprastai jį prisimena metų metus. Mums, esantiems kažkur tarp jų, tai buvo dar vienas malonus atradimas, kurį buvo galima įtraukti į mūsų sąrašą, vieta, į kurią buvo galima sugrįžti šaltą dieną su tuščiu skrandžiu tikrai žinant, kad bus šilta ir sotu.