Питер Мейл - Metai Provanse

Išsiruošėme į pagrindinę aikštę aplenkdami pavojingus būrelius gelsvaodžių čigoniukių sunkiais blizgančiais juodais sijonais, pardavinėjančių citrinas ir ilgas česnakų pynes, jos lenktyniaudamos švilpė vienos kitoms. Prekystaliai prie gatvės buvo sustatyti bet kaip: sidabriniai papuošalai šalia plokščių sūdytų menkių, medinės statinės, kupinos blizgančių alyvuogių, rankomis pinti krepšiai, cinamonas, šafranas, vanilė, rasotos gubojos puokštės, kartoninė dėžė su neveisliniais šunyčiais, tragiški marškinėliai su Džonio Holidėjaus atvaizdu, lašišos spalvos korsetai, įspūdingų dydžių liemenėlės, kaimiška duona ir tamsus virtos mėsos paštetas.

Juodut juodutėlis ištįsęs senegalietis šokčiojo po aikštėje tvyrančią sumaištį, apsikarstęs girliandomis iš savo prekių: Afrikos genčių odiniais dirbiniais, padarytais Ispanijoje, ir elektroniniais laikrodžiais. Pasigirdo būgno dundėjimas. Vyras pasišiaušusia smailia skrybėle, lydimas šuns, aprengto raudonu švarku, atsikosėjo ir ėmė derinti savo nešiojamą garsiakalbį, kuris pradėjo nepakenčiamai spiegti. Vėl sudundeno būgnas: „Prix choc (gera kaina)! Ėriena iš Sisteronos! Kiaulienos gaminiai! Žarnokai! Tuoj pat eikite į Krasaro mėsinę Karno gatvėje. Prix choc (gera kaina)!“ Jis vėl pakrapštė savo garsiakalbį ir pasižiūrėjo į užrašus. Tai buvo judanti miesto žinių tarnyba — vyriškis pranešinėjo viską: nuo gimtadienio sveikinimų iki vietinio kino teatro programos, palydėdamas tai muzikiniais efektais. Juokais norėjau supažindinti jį su Toniu, jie galėtų įdomiai praleisti laiką lygindami reklamos strategijas.

Trys alžyriečiai gilių raukšlių išvagotais rudais veidais stovėjo saulėkaitoje ir plepėjo nuleistose rankose laikydami savo pietus. Gyvi viščiukai, kuriuos jie laikė už kojų, buvo fatališkai nusiteikę, lyg žinotų, kad jų valandos suskaičiuotos. Kiekvienas, kurį matėme, buvo užsiėmęs valgiu. Prekiautojai ėmė nemokamus pavyzdžius: šiltos picos gabalus, rausvo kumpio žiedelius, troškintas su žolelėmis ir paaštrintas žaliaisiais pipirais dešreles, mažyčius, dailučius nugos kubelius. Tai buvo dietologo pragaro vizija. Mūsų draugai irgi pradėjo klausinėti apie pietus.

Mūsų pietūs buvo dar tolokai, iki jų mums reikėjo apžiūrėti ne maisto prekių turgų, brocanteurs (sendaikčių pardavėjus) su jų įvairiausiomis namų istorijos detalių, išgelbėtų nuo Provanso pastogių, kolekcijomis. Islas prie Sorgo du šimtus metų buvo antikvarų miestas, prie stoties ten yra milžiniška parduotuvė, kur nuolat prekiauja trisdešimt ar keturiasdešimt tarpininkų, ir ten galima rasti viską, išskyrus pigias prekes. Bet rytas buvo pernelyg saulėtas, kad jį būtų galima leisti tamsioje parduotuvėje, ir mes nuėjome prie prekystalių, esančių lauke po platanais, kur tarpininkai, kurie mėgo būti vadinami haut bric - àbrac (rinktinių senienų pardavėjais) išdėliojo savo prekes ant stalų, kėdžių ir ant žemės ar pakabino jas ant į medžių kamienus įkaltų vinių.

Išblukę tamsiai rudi atvirukai ir seni lininiai drabužiai buvo suversti kartu su saujomis peilių ir šakučių, emaliuotomis iškabomis nudaužytais kraščiukais, reklamuojančiomis vidurius leidžiančius vaistus ir pomadą neklusniems ūsams, lygintuvais ir naktipuodžiais, art deko segėmis ir kavinių peleninėmis, pageltusiomis poezijos knygomis ir Liudviko XIV kėde, nuostabia, tik be kojos. Artėjant vidurdieniui kainos imdavo kristi ir prasidėdavo rimtos derybos. Tai buvo mano žmonos, jau priartėjusios prie profesionalių derėjimosi standartų, metas. Ji sukinėjosi apie nedidelį gipsinį Delakrua biustą. Pardavėjas įkainavo jį septyniasdešimt penkiais frankais ir žmona kibo derėtis.

— Ar tai jūsų galutinė kaina? — paklausė ji pardavėjo.

— Mano galutinė kaina, ponia, yra šimtas frankų, tačiau dabar tai skamba neįtikinamai, o pietūs artėja. Galite imti už penkiasdešimt.

Padėjome Delakrua į mašiną, kur jis susimąstęs žvelgė pro galinį langą, ir prisijungėme prie likusios Prancūzijos visai šaliai ruošiantis stalo malonumams.

Vienas iš prancūzų bruožų, kuris mums patiko ir kuriuo žavėjomės, yra jų ryžtas paremti gerą virėją, nesvarbu, kaip toli yra jo virtuvė. Maisto kokybė yra svarbesnė nei patogumai, prancūzai kelyje rydami seiles laimingi važiuos valandą ar daugiau, jei galiausiai gaus gerai pavalgyti. Tai leidžia talentingiems virėjams klestėti tokiose vietose, kurios, atrodo, yra labai nepatogios. Restoranas, kurį mes pasirinkome, buvo tokioje nuošalioje vietoje, kad pirmą kartą važiavome tenai su žemėlapiu.

Biuu yra tokio dydžio, kad net kaimu sunku pavadinti. Vietelė pasislėpusi tarp kalvų, apie dešimt mylių nuo Bonjė, čia yra senovinė Mairie (merija), moderni telefono būdelė, penkiolika ar dvidešimt išsibarsčiusių namų ir Liubo užeiga, įrengta kalvos šlaite, o apačioje driekiasi gražus slėnis. Patyrę sunkumų ir abejodami žemėlapiu, kuris vedė vis gilyn ir gilyn į tyrlaukius, suradome restoranėlį žiemą. Tą vakarą buvome vieninteliai klientai, valgę prie milžiniško ugniakuro vėjui tarškinant langines.

Vargiai gali būti didesnis kontrastas nei tarp to rūstaus vakaro ir įkaitusio gegužės sekmadienio. Eidami aplink gėlyną keliuku, vedančiu restorano link, pamatėme, kad mažytė mašinų stovėjimo aikštelė jau buvo pilna, pusę jos buvo užėmę trys arkliai, pririšti prie apdaužyto „Citroen“ buferio. Restorano katė tysojo ant šiltų stogo čerpių mąsliai žiūrėdama į kelis viščiukus gretimame lauke. Stalai ir kėdės buvo sustatytos išilgai atviro baro ir mes galėjome girdėti, kaip virtuvėje pildomi ledo kibirėliai.

Vyriausiasis virėjas Morisas išėjo į lauką su keturiomis persikų šampano taurėmis ir nusivedė mus parodyti savo naujojo pirkinio. Tai buvo sena atvira karieta su mediniais ratais ir sutrūkinėjusiomis odinėmis sėdynėmis, pakankamai didelė šešiems keleiviams. Morisas planavo organizuoti ekskursijas po Luberoną arklių traukiamomis karietomis, pakeliui sustojant, bien sûr (žinoma), gerai papietauti. Ar nemanome, kad tai gera idėja? Ar mes važiuotume? Žinoma, taip. Jis patenkintas nusišypsojo mums nedrąsia šypsena ir sugrįžo prie savo krosnių.

Jis pats išmoko ruošti maistą, tačiau visiškai netroško tapti Bokiūzu iš Biuu. Viskas, ko jis norėjo, tai turėti pakankamai stambų verslą, kad galėtų pasilikti savo slėnyje su arkliais. Restorano sėkmės paslaptis buvo kainų ir gero, paprasto maisto santykis, o ne kulinarinės fantazijos polėkis, kurią jis vadino cuisine snob (snobiška virtuve).

Čia buvo vienas meniu už 110 frankų. Mergina, kuri aptarnavo sekmadieniais, atnešė mums plokščią pintą padėklą ir pastatė jį stalo viduryje. Suskaičiavome keturiolika skirtingų užkandžių: artišokų šerdis, mažytes sardines, pakepintas tešloje, kvapnias tabouleh (salotas), sūdytas menkes, marinuotus grybus, mažų kalmarų, tapenade (juodųjų trumų, alyvuogių ir šviežių grybų padažą), mažyčius svogūnus šviežiose pomidorų sultyse, salierus ir žirnelius, ridikėlius ir mažus pomidorus bei šaltas midijas. Ant prikrauto padėklo viršaus svyrinėjo stori pâté (pašteto) griežinėliai ir agurkėliai, lėkštutės su alyvuogėmis ir pipirais. Duona buvo su puikia, traškia plutele. Ledo kibirėlyje buvo balto vyno, o butelis „Chateauneuf-du-Pape“ buvo paliktas atvėsti šešėlyje.

Visi kiti klientai buvo prancūzai, žmonės iš aplinkinių kaimų, apsivilkę švariais, tamsiais sekmadieniniais drabužiais, ir viena ar dvi prašmatnesnės poros, madingai nederančios prie aplinkos savo šviesiais modeliuotojų kurtais apdarais. Prie didelio stalo kampe trys vienos šeimos kartos krovėsi pilnas lėkštes ir linkėjo vieni kitiems bon appétit (gero apetito). Vienas vaikų, rodydamas, jog yra daug žadantis šešiametis gurmanas, pasakė, kad jam labiau patinka šis pâté (paštetas), o ne naminis, ir paklausė močiutės, koks jos vyno skonis. Šeimos šuo kantriai laukė šalia, kaip ir visi šunys, žinodamas, kad vaikas numeta daugiau maisto negu suaugusieji.