Питер Мейл - Metai Provanse

Važiavau namo iš kaimo ir visai prieš man privažiuojant įvyko pirmoji sezono avarija. Senas baltas „Peugeot“ įvažiavo užpakaliu į medinį telegrafo stulpą taip, kad nuo smūgio stulpas nulūžo per pusę. Nesimatė jokios kitos mašinos, o kelias buvo sausas ir nepaprastai tiesus. Buvo sunku suprasti, kaip mašinos užpakalis ir stulpas susidūrė su tokia jėga. Jaunas vyras stovėjo vidury kelio kasydamasis galvą. Man sustojus, jis išsišiepė.

Paklausiau jo, ar nesužeistas.

— Man viskas gerai, — atsakė, — bet manau, kad mašina yra foutu (sugadinta). — Pasižiūrėjau į telegrafo stulpą, kuris buvo užgriuvęs ant mašinos, bet nenuvirtęs, nes jį laikė kadaruojantys laidai. Jis taip pat buvo foutu (sugadintas).

— Turime paskubėti, — pasakė jaunuolis. — Niekas neturi sužinoti. — Jis pridėjo pirštą prie lūpų. — Ar galite pavėžėti mane iki namų? Tik trupučiuką toliau. Man reikia traktoriaus. — Jis įlipo į mano mašiną ir avarijos priežastis tapo akivaizdi — jis smirdėjo taip, lyg būtų buvęs išmirkytas „Ricard“ vyne. Jaunikaitis paaiškino, kad mašiną reikia greitai ir slaptai nuvilkti. Jei pašto tarnyba pamatys, kad jis nuvertė vieną iš jų stulpų — privers jį už tai sumokėti. — Niekas neturi sužinoti, — kartojo jis ir tai pabrėždamas kartą ar du sužagsėjo.

Išlaipinau jį ir nuvažiavau namo. Po valandos nuėjau pasižiūrėti, ar mašina jau slaptai nuvilkta, bet ji vis dar stovėjo. Šalia buvo grupelė garsiai besipiktinančių ūkininkų. Stovėjo dar dvi mašinos ir užblokavęs kelią traktorius. Kol aš stebėjau, atvažiavo dar viena mašina ir vairuotojas ėmė signalizuoti norėdamas priversti traktorių pajudėti. Traktoriaus vairuotojas parodė į nuolaužas ir trūktelėjo pečiais. Vėl pasigirdo signalas, šį kartą ilgiau, net nuaidėjo per kalnus ir turėjo girdėtis Menerbe, už dviejų kilometrų.

Sambrūzdis tęsėsi dar pusę valandos, kol „Peugeot“ pagaliau buvo ištrauktas iš šalikelės. Slaptoji mašinų kolona dingo pasukusi vietinio garažo kryptimi ir palikdama telegrafo stulpą grėsmingai girgždėti vėjyje. Jo pakeisti pašto tarnybos darbuotojai atvažiavo kitą savaitę ir užsipuolė vietinius gyventojus. Vieno kaimiečio ėmė klausinėti, kas atsitiko. Tas nekaltai trūktelėjo pečiais.

— Kas ten žino? — pasakė jis. — Gal medgręžis?

Mūsų draugas iš Paryžiaus nustebęs tyrinėjo savo tuščią taurę, lyg gėrimas būtų išgaravęs, kol jis nematė. Aš įpyliau dar vyno ir jis atsilošė kėdėje atsukdamas veidą į saulę.

— Paryžiuje šildymas dar įjungtas, — pasakė jis ir gurkštelėjo vėsaus, saldaus vyno iš Bom de Venizo. — Lyja ištisomis savaitėmis. Suprantu, kodėl jums čia patinka. Kaip manai, man tai turbūt netiktų?

Atrodė, kad jis čia puikiausiai pritaptų besišildydamas po gerų pietų, bet aš su juo nesiginčijau.

— Tu to nepakęstum, — pasakiau. — Greičiausiai gautum odos vėžį nuo saulės ir kepenų cirozę nuo didelio pigaus vyno kiekio, net jei ir jaustumeisi pakankamai gerai, tau trūktų teatro. Beje, ką gi tu veiktum dienų dienas?

Jis mieguistai pašnairavo į mane ir užsidėjo saulės akinius.

— Tikrai.

Atėjo laikas įprastai litanijai:

Ar jūs nepasiilgstate savo draugų?

Ne. Jie atvažiuoja mūsų aplankyti.

Ar jums netrūksta anglų televizijos?

Ne.

Bet Anglijoje turėjo būti kažkas , ko jums čia trūksta?

Marmelado.

Tuomet ateina eilė tikram klausimui, pateikiamam pusiau juokais, pusiau rimtai: ką jūs veikiate visą dieną? Mūsų draugas iš Paryžiaus suformulavo jį kitaip:

— Ar jums nenuobodu?

Nenuobodu. Niekada neturime laiko. Prancūzijos kaimo gyvenimo kasdienybė mums yra smagi ir įdomi. Džiaugiamės palaipsniui keisdami namą taip, kad jis derėtų prie mūsų gyvenimo. Dar yra sodas, kurį reikia sutvarkyti ir prižiūrėti, įrengti boules (rutulių) kiemelį, išmokti prancūzų kalbą, atrasti nematytus kaimelius, vynuogynus ir turgus — dienos pralėkdavo pakankamai greitai be jokių papildomų pramogų, kurių visada buvo pakankamai. Prieš savaitę iki jam atvažiuojant buvo ypač daug nutikimų.

Viskas prasidėjo pirmadienį nuo Marselio Paketėlio, mūsų laiškanešio, vizito. Jis buvo sutrikęs, ne iš karto paspaudė man ranką ir pareikalavo paaiškinti, kur aš paslėpiau pašto dėžutę. Jam reikia visus apvažiuoti, jau beveik vidurdienis, ir kaipgi aš galiu tikėtis, kad jis pristatys laiškus laiku, jeigu jam tenka žaisti cache - cache (slėpynes) su pašto dėžute? Bet mes jos neslėpėme. Kiek man buvo žinoma, ji buvo privažiavimo keliuko pradžioje, gražiai pritvirtinta prie plieninio strypo.

— Non (ne), — atsakė laiškanešys, — ji perkelta. — Nebuvo kas veikti, teko abiem kartu nueiti keliuku ir bergždžiai praleisti penkias minutes ieškant krūmuose, ar tik ji nebus kur nuvirtusi. Tačiau išskyrus mažą duobutę žemėje, pasilikusią nuo strypo, nebuvo jokio ženklo, kad čia kažkada stovėjo pašto dėžutė.

— Voilà (štai)! — pasakė laiškanešys, — yra taip, kaip aš jums ir sakiau. — Man buvo sunku patikėti, kad kažkas galėtų pavogti pašto dėžutę, bet jis žinojo geriau. — Tai beveik normalu, — pasakė, — žmonės čia ma l fini (blogai baigia). — Paklausiau jo, ką tai reiškia. — Išprotėję.

Mes kartu vėl nuėjome į namus, kad atstatytume jo gerą nuotaiką gėrimu ir pasikalbėtume apie naujos pašto dėžutės pastatymą, kurią jis man mielai parduos. Sutarėme, kad ji turi būti įtaisyta į seną tvorą nustatytame 70 centimetrų aukštyje taip, kad jis galėtų įmesti laiškus neišlipdamas iš mašinos. Aišku, kad tvorą reikėjo išstudijuoti ir išmatuoti, o tada atėjo ir pietų metas. Pašto darbas bus tęsiamas po antros valandos.

Po poros dienų aš buvau pakviestas iš namų mašinos signalu ir radau šunis, sukančius ratus apie naują baltą „Mersedes“. Vairuotojas nebuvo pasirengęs palikti savo saugios mašinos, bet surizikavo pusiau nuleisti langą. Pasižiūrėjau į vidų ir pamačiau mažą rudą porelę, nervingai įsistebeilijusią į mane. Jie pasiskundė man šunų žiaurumu ir paprašė leidimo išlipti. Abu jie buvo apsirengę miestietiškai, vyras griežto stiliaus kostiumu, o jo žmona su skrybėle, apsiaustu ir lakuotos odos batais.

Kokia laimė, kad aš namuose, pasakė jie, ir koks gražus namas. Ar aš ilgai čia gyvenu? Ne? Tuomet man neabejotinai reikia kelių tikrų rytietiškų kilimų. Tai iš tikrųjų laiminga diena man, nes jie grįžta iš svarbios kilimų parodos Avinjone ir keli kilimai visai atsitiktinai nebuvo parduoti. Prieš pasiimdami juos į Paryžių — kur skonį turintys žmonės kausis, norėdami juos nusipirkti — jie nutarė užsukti į kaimą ir likimas atvedė juos pas mane. Norėdami atšvęsti šią laimingą progą, jie yra pasirengę leisti man išsirinkti iš savo rafinuočiausių brangenybių, kaip jie pasakė, labai įdomia kaina.

Kol dabitiškai apsirengęs mažas vyrukas pasakojo man šias geras žinias, jo žmona krovė kilimus iš mašinos ir meniškai juos išdėliojo prie keliuko garsiai komentuodama kiekvieno iš jų gražumą: „Ak, koks grožis! Tik pažiūrėkite, kaip spalvos atrodo saulėje! Va šitas — ak, man bus liūdna su juo išsiskirti!“ Lakuoti jos batai tviskėjo, kai ji atskubėjo ir prisijungė prie mūsų. Moterytė ir jos vyras klausiamai sužiuro į mane.

Provanse kilimų pardavėjų reputacija nėra gera, ir pasakyti apie žmogų, kad jis yra marchand de tapis (kilimų pardavėjas), reiškia turėti galvoje, kad geriausiu atveju jis yra gudrus, o blogiausiu, kad tai žmogus, galintis pavogti jūsų močiutės korsetą. Man pasakojo, kad keliaujantys kilimų pardavėjai dažnai būna žvalgais, šnipinėjančiais kraštą savo vagių gaujoms. Be to, visada galėjo būti taip, kad kilimai yra padirbti ar pavogti.