Питер Мейл - Metai Provanse

Be to, yra gerai nustatytas ritualas rimtų apgavysčių, kurios yra dar patrauklesnės ir tokios brangios kiekvieno prancūzo širdžiai, nes leidžia sutaupyti pinigų ir apmauti vyriausybę. Toks yra pirkimas dviem kainomis. Štai tipiškas pavyzdys: ponas Rivarelis, verslininkas iš Ekso, nori parduoti kaime seną namą, kurį paveldėjo. Jis nori už namą milijono frankų. Kadangi tai nėra jo pagrindinis gyvenamas plotas, jis turės sumokėti mokesčius už pardavimo metu gautus pinigus, tai mintis, kuri jam kelia didelį stresą. Taigi jis nusprendžia, kad oficiali, skelbiama kaina — prix déclaré (oficiali kaina) — bus 600 000 frankų ir sukandęs dantis jis sumokės mokesčius nuo šios sumos. Ponas Rivarelis pasiguodžia tuo, kad skirtumas, t. y. 400 000 frankų, bus sumokėti grynaisiais, į kišenę. Jo manymu, tai yra affaire intéressante (įdomus dalykas) ne tik jam, bet ir pirkėjui, nes oficialios rinkliavos ir mokesčiai bus skaičiuojami nuo žemesnės deklaruojamos kainos. Voilà (štai)! Visi laimingi.

Praktiniai šio susitarimo aspektai reikalauja iš teisininko ar notaire (notaro) suderintų veiksmų ir didelio delikatumo, kai ateina laikas pasirašyti pardavimo aktą. Visos suinteresuotos pusės — pirkėjas, pardavėjas ir nekilnojamo turto agentas — susirenka notaire (notaro) biure ir pardavimo aktas yra perskaitomas garsiai, eilutė po eilutės. Kaina parašyta sutartyje — 600 000 frankų. 400 000 grynaisiais pirkėjas atsinešė, kad tiesiogiai perduotų pardavėjui, bet būtų labai nederama, jei tai nutiktų notaire (notaro) akivaizdoje. Dėl to pastarasis pasijunta turįs nueiti į tualetą, kur jis ir tupi, kol grynieji neperskaičiuojami ir nesukertama rankomis. Tuomet notaras gali sugrįžti, priimti deklaruojama kaina išrašytą čekį ir patvirtinti pasirašymo ceremoniją, nė kiek nesutepdamas savo juridinės reputacijos. Gana įžeidžiamai sakoma, kad kaimo notaire (notarui) keliami du pagrindiniai reikalavimai: būti aklu viena akimi ir diplomatiškai valdyti šlapimo pūslę.

Bet iki vizito pas notaire (notarą) gali atsirasti daugybė kliūčių, viena iš labiausiai paplitusių yra ta, kad nuosavybė turi daugybę savininkų. Pagal Prancūzijos įstatymus nuosavybę paprastai paveldi vaikai, ir kiekvienas vaikas gauna tokią pat dalį. Visi jie turi sutikti, kai jų paveldėtas turtas yra parduodamas, ir kuo daugiau yra vaikų, tuo mažiau šansų parduoti, kaip tai yra su netoli mūsų esančiu senu valstiečio namu. Jis buvo perduodamas iš vienos kartos į kitą ir dabar nuosavybę dalijasi keturiolika pusbrolių ir pusseserių, trys iš jų yra korsikiečiai, ir dėl to, mūsų draugų prancūzų manymu, su jais neįmanoma susitarti. Galimi pirkėjai pateikinėjo savo pasiūlymus, bet kad ir koks laikas būtų paskiriamas, devyni giminaičiai sutinka, du svyruoja, o korsikiečiai atsisako. Ūkis lieka neparduotas, be jokių abejonių, jis bus perduotas trisdešimt aštuoniems keturiolikos pusbrolių vaikams. Taigi ji priklausys 175 tolimiems giminaičiams, kurie nepasitiki vienas kitu.

Netgi kai nuosavybė priklauso vienam gobšiam valstiečiui, tokiam kaip Maso, nėra jokių garantijų, kad pardavimas įvyks sklandžiai. Kaimietis gali užsiplėšti kainą, kuri jam atrodo absurdiškai aukšta ir kurią gavęs jis iki dienų galo turės už ką nusipirkti išgerti ir loterijos bilietų. Pasitaikęs pirkėjas sutinka su aukšta kaina. Valstietis tuoj pat įtaria apgaulę. Nes tai pernelyg paprasta. Greičiausiai kaina yra per žema. Jis atsiima namą iš rinkos šešiems mėnesiams, kol vėl pradeda bandyti su didesne kaina.

Be to, dar būna nedidelių kliuvinių, apie kuriuos pasakoma paskutinę minutę: šalia esantis statinys yra kortomis praloštas kaimynui, senovinė kelio teisė leidžia ožkų bandoms eiti per virtuvę du kartus per metus, nuo 1958 metų neišspręstas ginčas dėl šaltinio, kurio vanduo yra kartus, ar ligotas nepasikeliantis nuomininkas, kuris yra įpareigotas numirti iki kito pavasario, — visada yra koks nors netikėtumas, ir pirkėjui būtina kantrybė bei humoro jausmas, kad toliau tęstų reikalą.

Kai važiavome į pažįstamo nekilnojamojo turto agento biurą, pabandžiau paruošti Tonį šioms vietinėms keistenybėms, bet man nevertėjo aušinti burnos. Jis buvo, kaip pats kukliai pastebėjo, gudrus ir įžvalgus derybininkas. Yra ryžtingai tvarkęsis su dideliais berniukais iš Mediso prospekto, ir prireiks daugiau nei biurokratijos ar prancūzų valstiečio, kad jį įveiktų. Aš nė neabejojau, kad neverta pristatinėti jo žmogui, kuris neturi telefono mašinoje ar asmeninio verslo vadybininko.

Agentė pasitiko mus prie savo biuro durų ir pasodino padavusi du storus aplankus su nuosavybės aprašais ir nuotraukomis. Ji nekalbėjo angliškai, o Tonis sunkiai kalbėjo prancūziškai, dėl to, jog tiesioginis pokalbis buvo neįmanomas, jis elgėsi taip, lyg jos čia iš viso nebūtų. Jam buvo būdingos ypač arogantiškos blogos manieros, kurias dar prastino tai, kad net labiausiai menkinami žodžiai gali būti vartojami negalvojant, jog bus suprasti. Taigi sutrikęs praleidau pusę valandos, kai Tonis vartė dokumentus murmėdamas: „Užsikrušk!“ ir „Jie turbūt juokauja“, o aš tuo metu varganai stengiausi išversti jo komentarus į kažkokias nesąmones apie tai, kad jis yra priblokštas kainų.

Tonis pradėjo nuo ryžtingo bandymo susirasti namą kaime be žemės. Jis pernelyg užimtas, kad rūpintųsi sodu. Bet jam bevartant namų pasiūlą mačiau, kaip mintyse Tonis pavirto į Provanso skvairą su vynuogynų ir alyvmedžių akrais. Pabaigoje jis jau jaudinosi, kur jam padėti savo teniso kortą. Mano nusivylimui, atsirado trys nuosavybės pasiūlymai, kuriuos jis tarė esant vertais savo dėmesio.

— Mes turime apžiūrėti juos popiet, — pranešė Tonis, rašydamas pastabas savo „Filofax“ ir žiūrėdamas į laikrodį. Aš maniau, kad jis rekvizuos agentės telefoną tarptautiniam skambučiui, bet jis nutarė atsiliepti į skrandžio signalus.

— Varykim į restoraną, — pasakė jis, — galėsime sugrįžti čionai apie antrą. — Agentė nusišypsojo ir linktelėjo, kai Tonis pamojo jai dviem pirštais. Palikome vargšę moterį atsigauti.

Per pietus pasakiau Toniui, kad popiet nevažiuosiu su juo ir agente. Jis nustebo, kad aš turiu svarbesnių reikalų, bet užsakė antrą butelį vyno ir pranešė man, kad pinigai yra tarptautinė kalba ir jis nemano, jog iškils kokių sunkumų. Nelaimei, kai sąskaita buvo atnešta, Tonis pamatė, kad nei jo auksinė „American gold“ kortelė, nei pluoštas kelionės čekių, kurių išsikeisti jis neturėjo laiko, nė kiek nesudomino restorano savininko. Sumokėjau aš ir pašmaikštavau apie tarptautinę kalbą. Toniui tai nepasirodė linksma.

Palikau jį apimtas sumišusių palengvėjimo ir kaltės jausmų. Neišauklėti žmonės visada yra nemalonūs, bet jei esi svetimame krašte, o jie yra tos pačios tautybės kaip ir tu, imi jausti tam tikrą atsakomybės jausmą. Kitą dieną paskambinau agentei norėdamas atsiprašyti.

— Nesirūpinkite, — atsakė ji, — dažnai paryžiečiai irgi tokie būna. Aš bent jau nesupratau, ką jis sako.

Tai, kad šiltas oras nusistovėjo ilgam, galutinai patvirtino pono Menikučio drabužiai. Jis atėjo atlikti preliminarių études (studijų) vasaros projektui — mūsų centriniam šildymui įrengti. Vilnonę kepurę pakeitė lengvas medvilninis modelis, papuoštas sanitarinės įrangos reklama, o vietoj savo terminių sniego batų jis avėjo rudais storos drobės batais. Jeune (jaunasis) padėjėjas vilkėjo partizano drabužiais ir dėvėjo džiunglių kepurę. Jie pražygiavo pro namus ir atliko matavimus, o Menikučis pasidalijo ir įvairiomis pensées (mintimis).