Питер Мейл - Metai Provanse

Bet nepaisant baisios statybininkų paniekos punktualumui ir visiško vengimo naudotis telefonu, kad praneštų, kada jie atvyks ar neatvyks, mes niekada negalėjome ilgai ant jų pykti. Jie visada nuginkluodavo mus linksmumu, kai būdavo pas mus, dirbdavo ilgai ir sunkiai, beje, dirbo puikiai. Tiesą sakant, jų vertėjo laukti. Taigi po truputį mes vėl tapome filosofiški ir prisiderinome prie Provanso laiko. Nuo šiol, pasakėme sau, suprantame, kad niekas nebus padaryta tuomet, kai mes tikimės, bet tai bus padaryta; esmė ta, kad įvyks, ir to turi pakakti.

Fostenas elgėsi įdomiai. Dvi ar tris dienas su savo traktoriumi jis bildėjo pirmyn ir atgal, vilkdamas keistą aparatą iš metalo, kuris spjaudė trąšas į kiekvieną pusę tarp vynuogienojų eilių. Fostenas vis sustodavo, išlipdavo iš traktoriaus ir nueidavo pasivaikščioti po dabar tuščią ir apžėlusį lauką, kuriame ankščiau buvo auginami moliūgai. Jis patyrinėdavo lauką viename gale, sėsdavo į traktorių, apipurkšdavo dar eilę vynuogienojų ir sugrįždavo tyrinėti kito galo. Fostenas žingsniavo, kažką svarstė, kasėsi galvą. Jam išvažiavus namo priešpiečių nuėjau žemyn pasižiūrėti, kas jį ten taip sudomino, man tai atrodė kaip bet koks kitas suartas moliūgų laukas — kelios piktžolės, kelios draiskanos polietileno plėvelės, kuria buvo uždengtas praeitų metų derlius, taigi tuščia pusė akro. Svarsčiau, gal Fostenas įtarė čia užkastą lobį, nes arčiau namų mes jau buvome iškasę dvi auksines Napoleono laikų monetas ir jis mums pasakė, kad jų čia galbūt dar daugiau. Bet valstiečiai neslepia savo aukso viduryje dirbamos žemės lauko, kai jį galima daug saugiau paslėpti kur po akmeniu ar šulinyje. Tai buvo keista.

Tą vakarą Fostenas apsilankė pas mus kartu su Henriete, kaip paprastai jis buvo pasipuošęs — su baltais batais ir oranžiniais marškiniais, buvo dalykiškas ir atnešė pasivaišinti naminių triušienos pâté (pašteto) konservų. Gerdamas savo pirmąją aperityvo taurelę, jis suokalbiškai pasilenkė į priekį. Ar mes žinome, kad vynas, gaminamas iš mūsų vynuogynų — „Côtes du Luberon“ — gali gauti Appellation Contrôlée (pavadinimo patvirtinimo) statusą? Fostenas atsilošė ir linguodamas galva kelis kartus pratarė „Eh oui“ (o taip), kol mes virškinome šią žinią. Akivaizdu, pasakė jis, kad vynas taps brangesnis, o vynuogynų savininkai uždirbs daugiau pinigų. Aišku, kuo daugiau vynuogynų žmogus turi, tuo daugiau jis uždirbs.

Dėl to nebuvo ko ginčytis, taigi Fostenas ėmėsi antros taurelės — jis gėrė greitai, nepastebimai ir visada ištuštindavo taurelę greičiau, nei aš to tikėjausi — ir tęsė savo pasiūlymą. Jam atrodė, kad mūsų moliūgų lauką galima panaudoti daug geriau. Jis vėl gurkštelėjo aperityvo, kol Henrietė iš savo rankinės traukė dokumentus. Tai buvo droit d’implantation (teisė sodinti), suteikianti mums teisę sodinti vynuoges, privilegija suteikta mums pačios vyriausybės. Kol mes žiūrėjome į dokumentą, Fostenas toliau griovė beprasmę idėją auginti moliūgus, niekinamai jis vis mosteldavo taurele: moliūgams auginti reikia pernelyg daug laiko ir vandens, jie visada labai pažeidžiami dėl laukinių šernų, kurie nusileidžia nuo kalnų vasarą, antpuolių. Vien tik praeitais metais Fosteno brolis Džekis prarado trečdalį savo moliūgų derliaus. Juos suėdė šernai! Pelnas prapuolė laukinių kiaulių pilvuose! Fostenas pakratė galvą dėl šių skausmingų prisiminimų ir turėjo pasiguosti trečia didele aperityvo taure.

Ta proga, pasakė, jis jau padarė paskaičiavimus. Mūsų lauke galima pasodinti 1300 naujų vynuogienojų vietoj tų varginančių moliūgų. Mes su žmona susižvalgėme. Vienodai žavėjomės ir vynu, ir Fostenu, kuris akivaizdžiai siekė progreso ir įtakos kitiems. Sutikome, kad pasodinti daugiau vynuogių yra gera idėja, bet jam išėjus daugiau apie tai negalvojome. Fostenas yra lėtapėdis, jam nebūdingi greiti veiksmai ir, be to, Provanse niekas nevyksta greitai. Galbūt ateinantį pavasarį jis vėl apie tai prašneks.

Kitą rytą septintą valandą traktorius ėmė arti moliūgų lauką, o po dviejų dienų atvyko sodintojų komanda: penki vyrai, dvi moterys ir keturi šunys, vadovaujami chef des vignes (vynuogynų darbų vadovo) pono Bošjė, vyro, turinčio keturiasdešimties metų vynuogynų sodinimo Luberone patirtį. Jis pats valdė traktoriaus traukiamą plūgą, tikrindamas, kad linijos būtų tiesios, o atstumas tarp jų — tinkamas. Ponas Bošjė, apsiavęs drobiniais batais, kėblino pirmyn ir atgal, jo sudiržęs veidas buvo susikaupęs. Kiekviename gale į vagas buvo įbestos bambukinės kartys ir ištemptos ilgos virvės. Dabar laukas buvo sužymėtas juostomis ir paruoštas virsti vynuogynu.

Naujieji vynuogienojai, mano nykščio dydžio, aptepti raudonu vašku, buvo kraunami iš furgonų, o ponas Bošjė tikrino savo sodinimo įrangą. Maniau, kad sodinama bus mechanizuotai, bet viskas, ką mačiau, tebuvo keli tuščiaviduriai plieniniai vamzdeliai ir didelis medinis trikampis. Sodintojų komanda susirinko aplinkui ir jiems buvo paskirstytos pareigos, paskui visi netvarkingai sustojo į rikiuotę.

Ponas Bošjė ėjo priekyje nešinas mediniu trikampiu, kurį jis naudojo kaip įrankį, o jo kampais darė vienodai nutolusias žymes žemėje. Paskui jį sekė du vyrai su plieniniais vamzdeliais, jie kišo juos į žymes ir padarydavo skylutes vynuogių sodinukams, kuriuos pasodindavo kiti nariai. Dvi moterys, Fosteno žmona ir duktė, dalijo sodinukus, patarinėjo ir mados požiūriu komentavo vyrų dėvimas skrybėles, ypač Fosteno naująją, kiek dabitišką buriavimo kepurę. Šunys linksminosi landžiodami visiems tarp kojų, išsisukdami nuo stumtelėjimų ir įsipainiodami virvutėje.

Įdienojus sodintojai pasklido plačiau, Bošjė dažnai būdavo jau už dviejų šimtų jardų nuo darančiųjų duobutes, bet atstumas nekliudė pokalbiui. Tai atrodė kaip ritualo dalis, kad ilgiausi pokalbiai užsimegzdavo tarp dviejų, labiausiai vienas nuo kito nutolusių žmonių, o tuo metu tarp jų esantys komandos nariai plūdo šunis ir ginčijosi dėl linijų tiesumo. Tokia triukšminga procesija judėjo lauku pirmyn ir atgal iki vidurdienio, kai Henrietė atnešė du didelius krepšius ir darbas sustojo provansietiškai kavos pertraukėlei.

Būrelis susėdo ant žole apaugusio pakraščio šalia vynuogių ir atrodė lyg scena iš Kartjė-Bresono albumo. Visi puolė krepšių turinį. Ten buvo keturi litrai vyno ir nežmoniško dydžio apcukruotos, pakepintos, tamsaus medaus spalvos ir traškaus, gardaus skonio duonos, vadinamos tranches dorées (auksinėmis riekėmis), riekelių krūva. Senelis Andrė atėjo patikrinti, kas buvo padaryta. Matėme jį kritiškai baksnojant žemę savo lazda ir linksint galva. Jis priėjo arčiau išgerti stiklo vyno ir, lyg koks geraširdis senas driežas, pasišildyti saulėkaitoje. Kasydamas šuniui pilvą žemėtos lazdos galu, jis klausinėjo Henrietės, kas bus vakarienei. Senukas norėjo pavalgyti anksčiau, kad galėtų pasižiūrėti savo mėgstamą serialą „Santa Barbara“.

Visas vynas buvo išgertas. Vyrai išsitiesė, nusišluostė trupinius nuo burnos ir grįžo prie darbo. Vėlų vakarą jis buvo baigtas ir senas nušiuręs moliūgų laukas dabar tapo pavyzdinis. Saulei leidžiantis mažyčiai naujų vynuogienojų sodinukai buvo vos įžiūrimi. Sodintojai susirinko mūsų kiemelyje ištiesti nugarų ir išgerti po taurelę aperityvo kelionei, o aš pasivedėjau Fosteną į šalį ir paklausiau jo dėl užmokesčio. Mes tris dienas naudojomės traktoriumi ir dešimtimis samdomo darbo valandų. Kiek turime jiems sumokėti? Fostenas taip nekantravo paaiškinti, kad net pastatė savo taurelę. Mes turime užmokėti už sodinukus, pasakė jis, o likę dalykai priklauso sistemai, kuri yra priimta slėnyje: kiekvienas dirba už dyka, kai reikia apsodinti didelius plotus. Galiausiai visų indėlis susilygina, pasakė jis, tai leidžia išvengti dokumentų tvarkymo ir varginančių derybų su les fiscs (mokesčių inspekcija). Jis nusišypsojo ir patapšnojo sau per šnervę, o paskui, lyg tai būtų buvęs mažytis reikaliukas, vos vertas paminėti, Fostenas paklausė, ar mes neleistume pasodinti 250 šparagų tuo metu, kai dar galime naudotis traktoriumi ir žmonėmis. Taip ir buvo padaryta kitą dieną. Tai tiek liko iš mūsų teorijos, jog Provanse niekas nevyksta greitai.