Питер Мейл - Metai Provanse

Ir seniausias pasaulyje padavėjas nuėjo į virtuvę, kad perduotų mūsų užsakymus galbūt seniausiam dirbančiam virėjui Prancūzijoje. Mums pasirodė, kad virtuvėje pasigirdo dar ir trečias balsas, bet čia nebuvo jokio kito padavėjo ir ėmėme stebėtis, kaip du žmonės, kurių amžių sudėjus išeitų daugiau nei šimtas šešiasdešimt metų, sugeba susitvarkyti su ilgomis darbo valandomis ir sunkiu darbu. Bet, net ir kai restorane padaugėjo lankytojų, nebuvo nei gaišaties, nei nesutvarkytų staliukų. Savo neskubia ir didinga maniera senasis vyras suko ratus kartkartėmis vis prisėsdamas paplepėti su klientais. Kai užsakymas būdavo paruoštas, ponia paskambindavo varpeliu virtuvėje ir jos vyras tariamai susierzinęs pakeldavo antakius. Jeigu jis tęsdavo pokalbį, varpelis suskambėdavo dar kartą, nekantriau, ir jis išeidavo murmėdamas j’arrive, j’arrive (einu, einu).

Maistas buvo lygiai toks, kokį aprašė „Gault-Millau“ vadovas, o senasis padavėjas pasirodė esąs teisus dėl vyno. Mums jis patiko. Atėjus laikui jis patiekė mums dailučius rutuliukus iš ožkos sūrio, pamarinuoto su žolelėmis ir alyvų aliejumi; mes jį visą suvalgėme. Paprašiau dar pusbutelio, jis įtariai pažiūrėjo į mane.

— Kas vairuos?

— Mano žmona.

Padavėjas vėl nuėjo prie tamsiojo bufeto.

— Pusbutelių nėra, — pasakė, — galite gerti iki čia. — Jis pirštu užbraukė įsivaizduojamą liniją per naujo butelio vidurį.

Virtuvės varpelis nustojo skambėti ir atėjo pati ponia, besišypsanti, raudonu nuo krosnių kaitros veidu, ji norėjo paklausti, ar mes gerai pavalgėme. Atrodė ji lyg šešiasdešimties metų moteris. Jie stovėjo kartu, jo ranka ant žmonos peties, kai ši pasakojo apie senovinius kraitinius baldus, jis vis įsiterpdavo. Jie buvo laimingi būdami vienas su kitu ir mėgo savo darbą. Išėjome iš restorano jausdami, kad senatvė ne toks jau blogas dalykas.

Tinkuotojas Ramonas gulėjo aukštielninkas ant netvirtų pastolių, per ištiestos rankos nuotolį iki virtuvės lubų. Aš padaviau jam alaus ir jis atsigulė ant šono pasiremdamas alkūne, kad galėtų atsigerti. Ta poza atrodė nepatogi nei gerti, nei dirbti, bet Ramonas pasakė, kad yra pratęs.

— Be to, — pasakė jis, — neįmanoma stovint ant grindų užmesti medžiagų ant lubų. Tam, kuris tapė „Siksto kapelos“ lubas — na, žinote, tam italui — jam teko gulėti ant nugaros ištisas savaites.

Ramonas pabaigė alų, jau penktą per dieną, nuleido žemyn tuščią butelį, lengvai atsiraugėjo ir sugrįžo prie darbo. Jis dirbo lėtai ir ritmingai, tepdamas tinką ant lubų mentele, o išlygindamas riešu. Jis sakė, kad kai baigs, viskas atrodys lyg padaryta prieš šimtą metų. Ramonas nepasitikėjo ritinėliais ir purškikliais ar kitokių rūšių įrankiais, išskyrus savo mentelę ir akis, kurios, kaip jis sakė, niekada neklysdavo. Vieną vakarą, kai jis jau buvo išėjęs, aš patikrinau jo paviršius su gulsčiuku. Jie visi buvo tikslūs, be to, buvo padaryti rankomis, o ne mašina. Tas vyras buvo tikras menininkas, visiškai vertas suvartojamo alaus kiekio.

Lengvas vėjelis ėmė pūsti per skylę virtuvės sienoje ir buvo jis beveik šiltas. Išgirdau kažką lašant. Kai išėjau į lauką, pamačiau, kad pasikeitė metų laikas. Nuo akmeninio stalo tekėjo vanduo — buvo atėjęs pavasaris.

KOVAS

Migdolas palengva skleidėsi. Dienos tapo ilgesnės, dažnai jos baigdavosi nuostabiais vakarais, kai dangus nusidažydavo rožine spalva. Medžioklės sezonas baigėsi, medžiokliniai šunys ir ginklai šešiems mėnesiams buvo pamiršti. Vynuogynai vėl buvo pilni žmonių, darbštūs fermeriai gydė savo vynuogienojus, o labiau apsileidę kaimynai skubinosi juos apkarpyti, nors tai turėjo padaryti dar lapkritį. Provanso žmonės sveikino pavasarį su neįprastu vikrumu, lyg kiekvienam gamta būtų padariusi po gyvybinių jėgų injekciją.

Turgūs staiga pasikeitė. Ant prekystalių žvejybos reikmenis, karinius diržus, vandeniui atsparius batus ir ilgakočius šepečius su plieniniais šeriais kaminams mėgėjiškai valyti pakeitė nuožmiai atrodantis žemės ūkio inventorius: mačetės, kastuvai, dalgiai, kauptukai su aštriais, lenktais dantimis ir purškimo įranga, garantuojanti, kad sukels mirtiną lietų kiekvienai piktžolei ar vabalui, beprotiškai drąsiam lįsti į vynuogynus. Visur buvo išdėliotos gėlės ir kiti augalai, tarp jų gležnutės naujojo sezono daržovės. Kavinių staliukai ir kėdės vėl pasirodė ant šaligatvių. Aktyvumas ir viltys tiesiog tvyrojo ore, o batų parduotuvėse vienas ar du optimistai jau pirko batus iš spalvotų virvučių.

Kitaip nei šis bruzdesys, darbas prie namo sustojo. Statybininkai dingo veikiami kažkokios pirmykštės pavasarinės būtinybės. Jie paliko mus su keliais praimtais gipso maišais ir smėlio krūvomis — tai buvo lyg įrodymas, kad vieną dieną jie ketina sugrįžti ir pabaigti tai, ką jau buvo bebaigią. Dingstančių statybininkų fenomenas yra gerai žinomas visame pasaulyje, bet Provanse ši problema turi savo vietinių subtilybių, be to, pasižymi aiškiu sezoniškumu.

Tris kartus per metus: per Velykas, rugpjūtį ir per Kalėdas vasarnamių savininkai bėga iš Paryžiaus ir Ciuricho, Diuseldorfo ir Londono norėdami porą dienų ar savaičių pasimėgauti paprastu kaimišku gyvenimu. Prieš atvykdami jie visada prisimena ką nors, kas gali nulemti atostogų sėkmę: porą Kurežo bidė, prožektorių baseine, naujomis plytelėmis perdengtą terasą ar naują stogą tarnų patalpoms. Kaip gi jie galės džiaugtis savo atostogomis kaime be šių esminių dalykų? Apimti panikos jie skambina vietiniams statybininkams ir meistrams. Padarykite tai — tai turi būti padaryta — iki mums atvykstant. Šių raginimų besąlygiškumas yra suprantamas, nes jei darbas bus padarytas laiku, bus sumokėtas dosnus atlygis. Greitis čia svarbiausia, ne pinigai.

Tai pernelyg vilioja, kad būtų galima atsisakyti. Kiekvienas prisimena, kaip buvo, kai pirmą kartą į valdžią atėjo Miteranas: turtinguosius ištiko finansinis paralyžius ir jie „atsisėdo“ ant savo pinigų. Tuomet Provanse labai sumažėjo statybų, o kas gi gali žinoti, kada vėl ateis blogi laikai? Taigi tų darbų yra imamasi, o mažiau triukšmingi klientai staiga pastebi esą palikti su nedirbančiomis betono maišyklėmis apleistuose, nebaigtuose kambariuose. Esant tokiai situacijai yra dvi išeitys. Nė viena iš jų neduos rezultatų tuojau pat, bet viena iš jų sumažins nemalonią būklę, o kita — tik padidins.

Mes išbandėme abi. Pirmiausia padarėme aiškią pažangą siekdami, jog mūsų požiūris į laiką būtų filosofiškesnis, sugaištas dienas ir savaites stengėmės vertinti provansietiškai — džiaugtis saulės šviesa ir liautis galvojus kaip miesto žmonės. Šį mėnesį, kitą mėnesį — koks skirtumas? Išgerk aperityvo ir atsipalaiduok. Tai gerai veikė vieną ar dvi savaites, o paskui pastebėjome, kad statybines medžiagas už namo apdengė žaluma — ant jų užaugo pirmosios pavasario piktžolės. Nutarėme pakeisti savo taktiką ir išgauti kokių nors tikslių terminų iš savo mažo meistrų būrelio. Tai buvo naudinga patirtis.

Sužinojome, kad Provanse laikas yra labai neapibrėžtas dalykas, net jei jis yra nusakomas aiškiais ir tiksliais terminais. Un petit quart d’heure (netrukus) reiškia kažkurią valandą šiandien. Demain (rytoj) reiškia kada nors šią savaitę, o labiausiai neapibrėžta laiko atkarpa iš visų — une quinzaine (dvi savaitės) gali reikšti tris savaites, du mėnesius ar kitus metus, bet niekada, niekada tai nereiškia penkiolikos dienų. Mes taip pat išmokome suprasti gestų kalbą, kuri lydi kiekvieną diskusiją apie terminus. Kai Provanso gyventojas žiūri jums į akis ir sako, kad jis pasirengęs pradėti darbą ir tikrų tikriausiai belsis į jūsų duris ateinantį antradienį, jo rankų judesiai yra visų svarbiausi. Jei plaštakos ramiai sudėtos ar patvirtinamai tapšnoja jūsų ranką, galite laukti jo antradienį. Jei viena ranka yra krūtinės aukštyje, delnu žemyn ir svyruoja iš šalies į šalį — pridėkite dar ir trečiadienį ar ketvirtadienį. Jei svyravimas perauga į mojavimą, tai iš tiesų jis kalba apie kitą savaitę ar, dievai žino, kada — viskas priklausys nuo aplinkybių, kurios nuo jo nepriklauso. Šie nežodiniai atsakymai, kurie, atrodo, yra nesąmoningi ir dėl to pasako daugiau nei kalba, pagal aplinkybes yra sustiprinami magišku žodžiu normalement (paprastai), ypač daugiareikšmio žodžio, verto draudimo poliso. Normalement — su sąlyga, jei nelis, su sąlyga, jei sunkvežimis nesulūš, su sąlyga, kad giminaitis nepasiskolins įrankių dėžės — tai lyg Provanso statybininkų vartojamas galutinio antspaudo sutartyse atitikmuo ir mes ėmėme žiūrėti į tai be galo įtariai.