Питер Мейл - Metai Provanse

— Tūkstantis frankų, įskaitant pristatymą.

Mes sukirtome rankomis ir pažadėjome, jog sugrįšime šią savaitę su čekiu. Man vėl atvažiavus, tai buvo darbo dienos pabaigoje, pamačiau, kad Pjero pakeitė spalvą. Nuo fetrinės skrybėlės viršaus iki batų jis buvo visiškai baltas, apdulkėjęs visut visutėlis, lyg būtų voliojęsis miltiniame cukruje — tai vienintelis mano matytas vyras, kuris paseno dvidešimt penkeriais metais per vieną darbo dieną. Mūsų draugai pasakojo, nors aš nevisiškai jais pasitikiu, kad jo žmona dulkių siurbliu nusiurbia jį kiekvieną vakarą, kai jis pareina namo, ir kad visi baldai jo namuose nuo krėslų iki bidė yra akmeniniai.

Tačiau tada tuo buvo gana lengva patikėti. Dėl gilios žiemos Provanse susidarė įdomi, ypatinga atmosfera, o tyla ir tuštuma sukeldavo jausmą, kad esi atskirtas nuo viso pasaulio, nepriklausantis normaliam gyvenimui. Galėjome įsivaizduoti, jog miške sutinkame trolius ar mėnulio pilnaties šviesoje matome dvigalves ožkas. Toks Provansas mums buvo daug mielesnis už tą, kurį buvome pažinę per vasaros atostogas. Tačiau kitiems žiema reiškė nuobodulį, depresiją ar dar blogiau. Mums pasakojo, kad Vokliūze savižudybių skaičius yra didžiausias Prancūzijoje ir tai neatrodė vien tik statistika išgirdus, jog pasikorė vyras, gyvenęs už dviejų mylių nuo mūsų namų.

Dėl mirties čia atsiranda mažų, liūdnų pranešimų, kurie yra kabinami parduotuvių ar namų languose. Bažnyčios varpas ima gausti ir neįprastai oficialiai apsirengusi procesija lėtai juda į kapines, kurios neretai yra ant aukščiausios miestelio kalvos. Vienas senukas paaiškino mums, kodėl taip yra.

— Mirusieji turi turėti gražią panoramą, — pasakė jis, — juk jie ten yra tokiam ilgam laikui. — Ir taip sukrizeno iš savo paties pokšto, kad jį ištiko kosulio priepuolis, ir aš ėmiau nerimauti, ar tik ir jam neatėjo eilė prisijungti prie tų ant kalnelio. Kai papasakojau senoliui apie kapines Kalifornijoje, kur už kapą su vaizdu reikia mokėti daugiau nei už kuklesnę vietą, jis visiškai nenustebo.

— Kvailių yra visur, — pasakė jis, — ir tarp mirusių, ir tarp gyvų.

Dienos bėgo, bet nebuvo jokio atlydžio ženklo, tik keliuose dabar jau matėsi juodų žemės juostų, čia fermeriai su traktoriais jau buvo išvalę didumą sniego padarydami pravažiavimą pro pusnis. Tai išjudino dalį prancūzų vairuotojų, kurių aš niekada nesitikėjau pamatyti, jie buvo kantrūs, ar tiksliau, užsispyrusiai atkaklūs ir tai labai skyrėsi nuo įprasto jiems Gran Pri verto elgesio prie vairo. Stebėjau juos keliuose aplinkui miestelį. Viena mašina atsargiai važiuoja per švarią vidurinę juostą ir susitinka kitą, judančią priešinga kryptimi. Mašinos sustoja, buferis prie buferio. Nė vienas neduoda kelio pavažiuodamas atgal. Jie negali ir prasilenkti, nes rizikuoja įstrigti pusnyje. Stebeilydamiesi pro priekinius langus vienas į kitą vairuotojai laukia tikėdamiesi, kad už jų atvažiuos dar viena mašina, tai sudarys aiškią force majore (nepaprasto įvykio) padėtį ir privers vienišą mašiną trauktis, kad didesnis mašinų skaičius galėtų pravažiuoti.

Taigi lengvai spausdamas akseleratorių, aš atvažiavau pas poną Menikučį, į jo šildymo įrangos lobius slepiančius namus. Jis pasitiko mane prie įėjimo į sandėliuką, jo vilnonė kepurė buvo užsmaukta taip žemai, kad dengė ausis, šalikas apvyniotas iki smakro, ant rankų pirštinės, su batais — vaizdas žmogaus, kuris sprendė mokslinę šilumos palaikymo užduotį asmeninėmis priemonėmis. Mes pasidalijome komplimentais apie mano vamzdžius bei jo klarnetą ir jis nusivedė mane į vidų, kad pamatyčiau pedantiškai sudėliotą vamzdžių vamzdelių, vožtuvų, drūtgalių ir paslaptingų mašinų, kiūtančių kampuose, kolekciją. Menikučis, lyg vaikščiojanti enciklopedija, greitai bėrė šildymo koeficientus ir terminus, kurie man buvo tokie tolimi, kad beliko tik kvailai linksėti galva po kiekvieno naujo teiginio.

Pagaliau litanija baigėsi.

— Et puis voilà (ir štai tau), — pasakė Menikučis ir klausiamai pasižiūrėjo į mane, lyg dabar centrinio šildymo pasaulis gulėtų man po kojomis, o aš galėčiau protingai ir gerai pasirinkti. Nesugalvojau nieko kito, tik paklausiau, kaip jis šildo savo paties namą.

— A, — pasakė jis baksnodamas sau į kaktą lyg didžiuodamasis, — nekvailas klausimas. Kokią mėsą valgo mėsininkas? — Ir šiam paslaptingam klausimui neatsakytam tvyrant ore pro kitas duris įėjome į namą. Čia buvo tikrai šilta, beveik tvanku, ponas Menikučis surengė ištisą spektaklį nusiimdamas du ar tris sluoksnius viršutinių drabužių, teatrališkai nusibraukdamas prakaitą nuo veido ir pataisydamas savo kepurę taip, kad matytųsi ausys.

Jis nuėjo prie radiatoriaus ir patapšnojo jo viršų.

— Palieskite, — pasakė jis, — kalta geležis, o ne tas merde (mėšlas), kuris šiandien yra naudojamas radiatoriams.

Ir boileris, jums reikia pamatyti boilerį, bet attention (dėmesio), — jis staiga sustojo ir bakstelėjo į mane pirštu lyg koks lektorius, — jis nėra prancūziškas. Tik vokiečiai ir belgai žino, kaip gaminti boilerį. — Nuėjome į boilerio kambarėlį ir aš pareigingai žavėjausi senoka mašina su surūdijusiomis skalėmis, kuri šnypšdama ir prunkštaudama stovėjo prie sienos.

— Jis palaiko dvidešimt vieną laipsnį šilumos visuose namuose, net kai temperatūra lauke yra šeši laipsniai žemiau nulio, — Menikučis atidarė lauko duris, kad tinkamu metu įleistų kiek minus šešių laipsnių oro. Jis turėjo neabejotiną mokytojo dovaną, kur tik įmanoma, iliustruoti savo pastabas praktiniais pademonstravimais, lyg kalbėtų su menkapročiu vaiku. (Mano atveju, kalbant apie vandentiekį ir šildymą, tai buvo gana pateisinama.)

Susipažinus su boileriu, sugrįžome į namus ir buvau pristatytas poniai — smulkutei moterytei skambiu balsu. Ar norėčiau tisane (nuoviro), ar migdolinių sausainių, o gal taurę „Marsala“? Ko aš iš tikrųjų norėjau, tai pamatyti poną Menikučį, su kepure grojantį klarnetu, bet tai turėjo palaukti kitos dienos. O tuo tarpu man reikėjo apie daug ką pagalvoti. Kai nuėjau prie mašinos, pasižiūrėjau į sukiojamą saulės baterijos šildymo plokštę ant stogo ir pamačiau, kad ji visiškai prišalusi, staiga pajutau troškimą turėti namą, pilną kaltos geležies radiatorių.

Parvažiavęs namo pamačiau, kad už garažo atsirado tikras Stounhendžo modelis. Buvo atvežtas stalas — penkių pėdų ilgio, penkių colių storio kvadratas su masyviu kryžiaus formos pagrindu. Atstumas nuo ten, kur jį padėjo, iki ten, kur jį reikėjo pastatyti, nesudarė daugiau nei penkiolikos jardų, bet lygiai taip pat tai galėjo būti ir penkiasdešimt mylių. Įėjimas į uždarą kiemelį buvo per siauras bet kokiam mechaniniam transportui, o aukšta siena ir čerpėmis dengtas pavėsingas stogelis neleido panaudoti krano. Pjero pasakė mums, kad stalas sveria nuo šešių iki aštuonių šimtų svarų. Atrodė sunkesnis.

Tą vakarą Pjero paskambino.

— Ar jūs patenkinti stalu?

Taip stalas yra nuostabus, bet yra problema.

— Ar jūs dar jo nepastatėte?

Ne, tai ir yra problema. Gal jis turėtų kokių patarimų?

— Kelios poros rankų, — atsakė jis, — prisiminkite piramides.

Žinoma. Viskas, ko mums reikia, yra penkiolika tūkstančių egiptiečių vergų ir viskas bus padaryta per akimirką.

— Na, jeigu jus apims visiška neviltis, tai aš pažįstu Karkasono regbio komandą. — Jis ėmė juoktis ir padėjo ragelį.

Nuėjome dar kartą pasižiūrėti į tą monstrą ir pabandėme paskaičiuoti, kiek žmonių gali prireikti tempiant jį į sodelį. Šešių? Aštuonių? Jį reikėjo balansuoti ant šono norint prastumti pro duris. Mums ėmė vaidentis sulaužyti kojų pirštai bei daugybė išvaržų ir mes pavėluotai supratome, kodėl ankstesnis namo savininkas pastatė lengvą, sudedamą stalą toje vietoje, kurią mes pasirinkome savo monumentui. Beliko ieškoti vienintelio tinkamo būdo ir mes ėmėme laukti įkvėpimo sėdėdami su taure vyno priešais židinį. Nebuvo panašu, kad per naktį kas nors pavogtų stalą.