Ричард Лури - Stalino autobiografija

Iš lenkų kalbos vertė

Violeta Karpavičienė

Turinys

I dalis

1

2

3

4

5

6

7

II dalis

8

9

10

11

12

13

14

15

III dalis

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

IV dalis

28

29

30

31

32

33

34

35

36

Išnašos

„Pikta valia yra blogo veiksmo priežastis, bet niekas nėra blogos valios priežastis. Nes kai valia nusigręžia nuo to, kas yra virš jos, ir atsisuka į tai, kas žemiau už ją, ji tampa bloga, — ne todėl, kad ji atsigręžia į blogį, bet todėl, kad pats atsigręžimas yra ydingas.“

Šventasis Augustinas

Dievo valstybė

Stalino mirtis, aprašyta jo dukters Svetlanos

„Agonija buvo siaubinga. Jis duso visų akyse. Paskutinę akimirką, — nežinau, ar taip buvo iš tikrųjų, ar man tik pasirodė, — jau paskutinę minutę jis atsimerkė ir lėtai apžvelgė visus, stovėjusius aplinkui. Žvilgsnis buvo klaikus — lyg nesąmoningas, lyg įniršęs ir pilnas mirties baimės... Ir staiga — tai buvo nesuprantama ir baisu, aš iki šiol to negaliu išsiaiškinti, bet negaliu ir užmiršti, — staiga iškėlė kairiąją ranką... ir lyg parodė į viršų, lyg mums visiems pagrasino. Gestas buvo nesuprantamas ir gąsdinantis...“

Svetlana Alilujeva

Dvidešimt laiškų bičiuliui

„Taigi po perestroikos ir po visko išleidžia Svetlanos knygą Dvidešimt laiškų bičiuliui . Kadangi vadovavau Stalino vilos apsaugai ir gerai pažinojau patį Šeimininką, pamaniau, perskaitysiu knygą ir pažiūrėsiu, ką ten kalba apie tėtušį. Kai perskaičiau apie Stalino mirtį, pagalvojau — gal jis tiesiog parodė į lubas. Tada, pasinaudojęs senomis pažintimis, patekau į vilą ir užlipau į viršų, į ankštą palėpę. Ir ką gi — ten radau Stalino ranka parašytą autobiografiją. Iš pradžių pamaniau, kad tai klastotė, bet perskaitęs tariau: ne, tik Šeimininkas galėjo tai parašyti.“

Interviu su Ivanu N.,

buvusiu KGB apsaugos darbuotoju

I DALIS 1

Levas Trockis stengiasi mane nužudyti.

Turi tam ir priežasčių, ir teisę. Po Lenino mirties, dvidešimt ketvirtaisiais, griebdamasis bet kokių priemonių nugalėjau jį kovoje dėl valdžios. Išmečiau jį iš partijos. Išvijau iš Maskvos. Išgujau iš Rusijos. Gainiojau jį po visą Europą ir šiais metais priverčiau ieškotis prieglobsčio Meksikoje.

Naikinu jo organizaciją, pribaigiu jam prijaučiančius. Jo manymu, „išdaviau“ revoliuciją ir nuplėšiau jai šlovę neįsivaizduojamomis skerdynėmis.

Trockis mano, jog kaip komunistas turi išgelbėti nuo manęs Sovietų Rusiją. Žino esąs vienintelis žmogus pasaulyje, galintis tai padaryti. Hitleris galėtų užpulti Rusiją ir iki pamatų sudeginti Maskvą, bet jis niekada negalėtų užimti mano vietos Kremliuje. O Trockis galėtų. Ir tiki, kad privalo tai padaryti.

Praeitis trokšta, kad jis mane nužudytų. Ateitis trokšta, kad jis mane nužudytų. Žodžiu, istorija trokšta, kad jis mane nužudytų.

Bet kaip Trockis bandys mane nužudyti? Štai koks klausimas. Būtų kvailys, jeigu viltųsi tai padaryti vieninteliu būdu. Kaip buvęs Raudonosios armijos karys, Trockis žino, kad pergalė mūšyje pasiekiama tik tam tikru laiku ir tam tikra tvarka panaudojus visas įmanomas priemones — artileriją, kavaleriją, pėstininkus. Taigi norėdamas prie manęs prisibrauti jis išbandys viską — infiltruos agentus į slaptąją tarnybą, sukels armijoje maištą, sukiršins darbininkų klasę, papirks mano apsaugą, mano virėjus ir maisto ragautojus, užverbuos mano gydytojus ir stomatologus.

Tačiau Trockis surado dar vieną būdą mane sunaikinti, ir galbūt dar nė pats gerai nesuvokia, kad šis būdas patikimiausias. Trockis rašo mano biografiją.

Taip, rusai literatūrai skiria daug dėmesio, rašytojus net tremia ir baudžia mirtimi, bet ar ne perdėta manyti, jog didysis Stalinas bijo knygelės? Ne, jokiu būdu tai nėra perdėta.

Nors jis tik pradėjo rašyti, jau aišku — Trockio knyga mane ne tik diskredituos, bet ir kaltins. Aš greitai įnirštu, bet jo atakas galiu atremti. Pagaliau beveik visi nusikaltimai, kuriais mane kaltins, visuomenei jau žinomi — to nebijau. Iš tikrųjų, kai kurie nusikaltimai turi išaiškėti, kad sukeltų tam tikrų padarinių, nors aš visada rūpestingai slėpiau savo atsakomybę nežinomybės rūke. Tai ne Stalino kaltė, tai slaptoji tarnyba pernelyg stengėsi, štai taip.

Tačiau yra dalykų, kurie turi likti neatskleisti. Vieno mano nusikaltimo niekas niekada neturi sužinoti. Rašydamas mano biografiją Trockis instinktyviai turi ieškoti jo, to vienintelio nusikaltimo, kurį atskleidus galima būtų sunaikinti mistinį mano autoritetą, padedantį man valdyti. Pagaliau autoritetas yra ne vien mėgavimasis paklusnumu. Valdžia priklauso ne nuo fizinės galios. Mane taip pat lengva nužudyti kaip ir bet ką kitą. Ūgis — mažiau kaip metras šešiasdešimt du, tad gal ir lengviau už kitus. Vienas stiprus vyras gali naktį mane pasmaugti. Viena virėja gali įberti į mėsą tiek nuodų, kad nustos plakti mano širdis. Kodėl tai dar neįvyko? Nes dar neištarti žodžiai, kurie sunaikintų apžavus.

Kadangi pati jo egzistavimo ir situacijos logika verčia Trockį mane nužudyti, kiekvieną kartą plunksna, paliesdama popierių, ieško žodžių, kurie išsklaidytų kerus ir mane nuverstų.

Taigi nepaisant to, kad 1937 metai atnešė didžiulių rūpesčių — teroro reguliavimo, šalies valdymo, Adolfo Hitlerio grėsmės — nieko pasaulyje man nėra svarbiau už tai, ką apie mane rašo Levas Trockis.

Patikimų draugų dėka reguliariai skaitau ištraukas iš Trockio rašomos mano biografijos, paprastu pavadinimu — STALINAS.

Regis, viena iš Trockio valytojų Meksikoje, miesto aplinkos urbanizuota, proletarizuota ir radikalizuota valstietė, taip pat gerai daro mikrofilmus kaip ir valo dulkes. Matau, kaip Trockis pakelia akis nuo rašomojo stalo, kai ji įeina ištuštinti šiukšlių krepšių. Iš tikrųjų jis jos nemato. Ji nėra nei graži, nei patraukli. Gal jis nusišypso, gal linkteli galvą, bet tuojau vėl grįžta prie darbo. Trockis vėl daro tą pačią klaidą kaip ir prieš trisdešimt vienerius metus Londone, mūsų pirmojo susitikimo metu, kai baigęs kalbėtis su Leninu praėjo pro pat mane, lyg būčiau tuščia vieta.

Ir vėl taip pat elgiasi. Nes aš galiu tos moters akimis pažvelgti į jo kambarį Meksike. Vis dar esu tame kambaryje, o jis ir toliau manęs nepastebi.

Mano įtarimai, kad jis turi priešiškų užmačių, greitai pasitvirtino. Trockis teigia, kad bus „objektyvus“ ir neaplenks nė vieno knygos herojui „labai naudingo“ fakto. Ir čia pat pradeda tą herojų atakuoti. Didieji karvedžiai yra „gyvojo žodžio“ meistrai, mano Trockis, prie jų priskirdamas Leniną ir Hitlerį. O Stalinas?

„Šiuo požiūriu Stalinas yra išimtis. Jis nei mąstytojas, nei rašytojas, nei oratorius.“

Teigdamas, jog Stalinas nėra mąstytojas, Trockis iš tikrųjų nori pasakyti, kad jis pats yra daug pranašesnis. Egocentrikai, kad ir ką sakytų, visada kalba apie save.

Jeigu mąstymas yra vieno vokiečių filosofo minčių lyginimas su kito vokiečių filosofo mintimis apie pirmąjį, tada pripažįstu — Trockis yra geresnis mąstytojas. Tačiau jeigu mąstymas yra proto galių panaudojimas siekiant norimo tikslo, tada Stalinas yra geresnis mąstytojas už Trockį. Abu troškome to paties — vieno vienintelio dalyko, kurio verta geisti Rusijoje — Kremliaus. Aš jį turiu, o Trockis Meksike augina triušius.