Ричард Лури - Stalino autobiografija

„Esu pasirengęs stoti prieš viešą ir nešališką tardymo komisiją, pateikdamas dokumentus, faktus, liudijimus, (...) ir išaiškinti visą tiesą. Pareiškiu: jeigu ta komisija nustatys, kad nors mažiausiai esu prisidėjęs prie nusikaltimo, kurį man priskiria Stalinas, pasižadu savanoriškai atsiduoti į Stalino budelių rankas. (...) Jeigu komisija nustatys, (...) kad Maskvos procesas yra sąmoninga klastotė, nereikalausiu, kad mano kaltintojai savanoriškai stotų prieš egzekucijos vykdytojus. Ne, užteks amžinos negarbės daugelio žmonijos kartų atmintyje. Ar girdi mane kaltintojai Kremliuje? Metu į veidą jiems iššūkį ir laukiu atsakymo.“

Girdime. Juokas yra vienintelis mūsų atsakymas. Provincialaus devynioliktojo amžiaus rusų teatro blogiausias spektaklis — „savanoriškai atsiduodu į rankas...“, „amžina negarbė“.

Bet begalinis Trockio tyrumas nepadarys gero įspūdžio net ten. Vakarų inteligentai pripratę prie pusiausvyros, prie nuosaikaus požiūrio, taigi pagalvos — Stalinas negali būti toks blogas, kokį jį vaizduoja Trockis.

Pats George’as Bernardas Shaw parašė britų Levo Trockio gynimo komiteto sekretoriui:

„Stiprioji Trockio bylos pusė buvo kaltinimų jo adresu neįtikimumas. (...) Deja, Trockis ją silpnina, leisdamasis į tokias pat atakas prieš Staliną. Praleidau tris valandas su Stalinu labai įdėmiai jį stebėdamas. Man sunku patikėti, kad jis yra storžievis banditas, kaip kad Trockis yra žudikas.“

Aišku, tokių žmonių kaip Shaw logika turi vieną didelę ydą. Jie suvokia, jog Trockiui priskiriami kaltinimai yra beprotiški ir juokingi. Taigi negali būti teisingi. Iki šios vietos jie teisūs. Paskui pastebi, kad Trockio kaltinimai Stalino adresu tokie pat beprotiški ir juokingi. Remiantis jų logika Trockio kaltinimai Stalino adresu taip pat toli nuo tiesos. Bet čia jie neteisūs. Tai, ką padariau ir ką darau dabar, peržengia jų vaizduotės ribas. Tiesiog tai visiškai kitas lygmuo.

Taigi esu patenkintas, kad antrasis Maskvos procesas privertė Trockį užsiimti isteriška teatrine retorika ir eikvoti laiką savigynai. Vis dėlto negaliu ramiai miegoti. Negaliu atsikratyti minties — ar beprotiškas mano kaltinimų pobūdis nenukreipė Trockio minčių į beprotiškiausią kaltinimą mano adresu? 4

Dievas buvo visatos caras, valdantis iš Kremliaus danguje.

Vaikystėje dažnai nukreipdavau akis nuo kalnų į milijonus žvaigždžių ir kartais man atrodydavo, kad Dievas žvilgteli į mane tarsi klausdamas — kas ten apačioje?

Netikėjau, kad Dievas yra gailestingas, netikėjo tuo ir popai, niekas, išskyrus kelias senyvas moterėles. Saldūs popų, kalbančių apie visaapimantį Dievo gerumą, balsai skambėjo visiškai dirbtinai.

Tačiau tikėjau Visagaliu Dievu. Ypač per audras su perkūnija ir žemės drebėjimus. Tikėjau, jog Dievas yra rūstus ir piktas, turi savo priemones ir savo teisingumą. Tik jis yra laisvas. Visi žmonės žemėje yra jo pavaldiniai. Dievas turi žemėje ir savo atstovus — tėvelį carą ir didįjį tavo paties tėvą.

Man nereikėjo dirbtinio popų saldumo, kad sužinočiau, jog Dievas nėra gailestingas — nepatyriau jokio gerumo. Dabar buvau vyresnis ir sunkesnis. Tėvas jau nebegalėjo lengvai sviesti mane į sieną lyg bjaurų kačiuką, todėl pradėjo mušti kumščiais ir diržu.

Buvau į jį panašus. Tamsiai rudi plaukai, įdegusi ir paraudusi oda. Buvo vidutinio ūgio, tvirtas, pavojingai stiprus. Juodais ūsais ir barzda, tamsiomis krauju pasruvusiomis akimis. Trenkė oda ir pigiu tabaku.

Vieną dieną sėdėdamas priebutyje ir rūkydamas patapšnojo vietą ant laiptelio šalia savęs, kad ateičiau ir prisėsčiau. Buvau atsargus, stebėdavau jo nuotaikas, bet šį kartą nemaniau, jog reikėtų jo bijoti.

— Būtų neteisinga, — tarė, — jeigu nieko nesužinotum apie savo prosenelį, vardu Zaza. Buvo baudžiauninkas, kaip ir visi nuo tada, kai mus sumušė rusai. Vieną dieną buvo išleistas kažkoks nurodymas, aišku, naudingas rusams ir dar kartą įžeidžiantis mus. Taigi tavo prosenelis Zaza tapo maištininkų vadu. Apylinkėje visi sukilo, pjovė gerkles, Josifai, — parodė pakeldamas smakrą ir perbraukdamas pirštu per gerklę. — Tačiau rusams nepavyko jo sučiupti. Zaza nuo jų paspruko.

Tada supratau, kodėl tėvas manęs nekenčia. Todėl, kad tik aš paveldėjau Zazos kraują. Kentė nuobodų gyvenimą su dievobaiminga moterėle, kurios silpnos įsčios davė jam tris mirusius sūnus, prieš pagimdydamos mane. Jis negalėjo suvaldyti savo neapykantos man, jo niršulio priepuoliai buvo visiškai natūralūs. Esu tikras, kad jo vietoje kiekvienas taip pat elgtųsi.

Tėvas turėjo dar vieną priežastį manęs nekęsti. Ne tik elgiausi taip, lyg būčiau geresnis, bet ir buvau geresnis. Išsiskyriau iš berniukų. Geriausias plaukikas, geriausias imtynininkas, geriausias mokinys. Žmonės palankiai mane vertino, duodami suprasti, kad daug pasieksiu. Tėvas tai matė. Jo vaikystėje niekas taip nevertino, nes buvo aišku, jog nieko nepasieks ir baigs kaip varganas girtas siuvėjas, mušantis žmoną ir sūnų.

Vis dėlto esu tėvui dėkingas, nes išmokė mane suprasti, kad žmonės negali pakęsti tų, kurie rodo esą viršesni. Išmušė tai iš manęs kartą ir visiems laikams. Pasirodo, tai labai vertinga. Trockiui reikėjo tokio tėvo.

Kai buvau penkerių, tėvas apsigyveno Tiflisyje, ten rado darbą Adelchanovo batų fabrike Jerevano aikštėje. Toje pačioje aikštėje, kurioje po daugelio metų įvykdžiau sėkmingiausią Rusijos istorijoje banko užpuolimą. Tėvas retkarčiais parvažiuodavo namo — pailsėti, išgerti, primušti mus. Tuos metus praleidau su motina, ji visą laiką dainuodavo. Kartais ragindavo mane dainuoti kartu. Mokydamasis mokykloje visą laiką dainavau chore.

Kai susirgau, motina meldėsi už mane, derėdamasi su Dievu. Dievas savo susitarimo dalį įvykdė, o motina darė viską, ką galėjo, kad išpildytų savo pažadą. Be paliovos kalbėjo man apie kunigystės taurumą, kad nėra nieko vertingesnio už tarnavimą Dievui. Bet mano gyslomis tekėjo Zazos kraujas, aš nenorėjau tarnauti jokiam ponui.

Tačiau nesipriešinau jos reikalavimui stoti į seminariją Goryje, po to į aukštesniąją dvasininkų seminariją Tiflisyje.

Trockis mąsto marksistinėmis kategorijomis ir kaip žydas nejaučia kunigystės žavesio.

„Jos svajonė, — rašo Trockis, — išvysti sūnų kunigo apdarais rodo, kad menkai šią šeimą (...) buvo persmelkusi „proletarinė dvasia“. Geresnės ateities buvo laukiama ne kaip klasių kovos rezultato, o nutraukus ryšius su savo klase.“

Trockis visada mane kaltina istorijos klastojimu, tačiau šiuo atveju to iš manęs reikalauja. Tais laikais nė viena šeima nebuvo persmelkta „proletarine dvasia“ — nei mano, nei Trockio. Jo tėvas vertėsi nežydiška veikla: buvo žemdirbys ir išnaudojo samdomus darbininkus.

Ko gi jis nori — kokio nors socrealistinio Gorkio apsakymo, kuriame motina siunčia sūnų ginti darbininkų klasės nuo kapitalistų ir buržuazijos?

Taip apskritai nebuvo. Motina norėjo, kad tapčiau popu, ir būtų padariusi viską, kad tik jos svajonė išsipildytų. Net nepaisydama nuskalbtų ir siuvant susibadytų rankų. Į Gorio seminariją mane užrašė 1888 metų rugpjūčio 1-ąją, likus keturiems mėnesiams iki mano devintojo gimtadienio.

Trockio bėda ta, kad jis visada buvo pernelyg nuoširdus komunistas. Rašo, kad nuo gimimo buvo kovotojas ateistas. Bet iš tikrųjų jo niekada nedomino Dievo klausimas. Domėjosi kitais dalykais — politika, literatūra, savimi.

Man Dievo klausimas buvo labai tikroviškas ir esminis. Dažnai galvodavau apie Dievą, man kildavo įvairių klausimų — ar jis galėtų sukurti tokį sunkų akmenį, kurio pats nepajėgtų pakelti? Jeigu Dievas yra, kodėl leidžia tėvui mušti mane per veidą?