Ричард Лури - Stalino autobiografija

Trockis susmunka ant grindų.

— Nataša, myliu tave.

Ji padeda jam po galva pagalvėlę ir pradeda valyti kraują nuo kaktos ir skruostų.

— Ką jie tau padarė? — klausia Nataša.

— Tai galas, Nataša, — sako Trockis.

Ji verkdama bučiuoja jo žaizdą.

Įbėga du augaloti sargybiniai. Muša Ramoną revolverių buožėmis. Jis nesipriešina.

— Užmuškite mane, — sako.

— Pasakyk vaikinams, kad jo neužmuštų, — silpnu balsu sako Natašai Trockis. — Ne, ne, negalima jo užmušti, jį reikia priversti kalbėti.

— Mane privertė, — teisinasi Ramonas. — Jie turi mano motiną. Sylvia su tuo neturi nieko bendra... Nesu Stalino agentas... Aš pats tai padariau.

Nataša Trockį apkloja baltu šalių. Abiem rankom laiko jo kraujuojančią galvą ir beviltiškai kūkčioja.

Juokdamasis ir plodamas delnais pašoku nuo kėdės:

— Bravo! Bravo!

Trockis numeris du atsistoja ir profesionaliai nusilenkia. Kiti vaidinusieji — Lubiankos darbuotojai — stovi laukdami nurodymų.

— Kirtiklis? — klausiu Trockio numeris du.

— Guminis.

— O kraujas toks kaip filmuose?

— Taip, — sako Trockis numeris du.

Kraipydamas iš nuostabos galvą sakau:

— Menas yra didelis dalykas.

Keli paskutiniai dėmėti lapeliai nusklendžia ant grindų kaip plunksnos po pogromo.

Jau vėlu, kai grįžtu į Kremlių ir nusirengiu gulti.

Atsibudęs kitą rytą po to, kai buvo nužudytas Trockis, visiškai nejaučiau to „didžiausio malonumo“. Nejaučiau nei triumfo, nei palengvėjimo, nei pasitenkinimo, kad reikalas dailiai užbaigtas. Tai įvyko prieš savaitę.

Gal nieko nejaučiu dėl to, kad tai buvo labai toli. Šifruotos telegramos, nuotraukos laikraščiuose — viskas tik popierius. Pirmiausia svarsčiau apie ekranizacijos galimybę, bet tam reikia daug įrangos, be to, filmuojant veiksmas visada pertraukinėjamas. Todėl nutariau, kad geriau bus spektaklis — veiksmas gyvas, nenutrūksta. Scenarijus parašytas remiantis tik policijos ir spaudos pranešimais.

Užsitraukiu antklodę iki kaklo ir gesinu šviesą. Kambaryje taip tamsu, kad net nežinau, užmerktos mano akys ar atmerktos.

Vis dar nejaučiu džiaugsmo antplūdžio kraujyje nei malonios šilumos skrandyje.

Kodėl nieko nejaučiu? Turėtų bent jau dilgtelėti gailestis — juk niekada daugiau nebeteks laukti Trockio mirties.

O gal tai paskutinis Trockio bandymas mane sunaikinti, nes su jo mirtimi mano gyvenimas prarado prasmę ir tikslą?

Ne, ne tai.

Yra daug paprasčiau.

Nejaučiu nieko, nes niekas — tai viskas, ką galima jausti.

Tas pats niekas, kur nuėjo visi — mano tėvas, mano motina, mano žmonos. Mano Trockis. Mano Leninas.

Niekas, kuriuo visą laiką tikėjau.

Tamsoje uodžiu tabako kvapą, atsklindantį nuo ūsų, kai nusišypsau.

Dabar žinau, ką iš tikrųjų reiškia mano vardas: Stalinas — tai galia priimti pasaulį, kuriame egzistuoja tik niekas ir aš pats.

Pagaliau nugalėjau Dievą savo vienišumu, nes esu vienišesnis už jį.

Išnašos

Autentiškas Stalino eilėraščio „Mėnuliui“, pirmą kartą gruziniškai publikuoto 1895 m. žurnale „įveria“, fragmentas. (Vert. past.)

Osipas Mandelštamas. Gyvename, nejausdami po kojomis žemės. (Vert. past.)

Kaip žinoma, Vaterlo mūšio likimas buvo nulemtas Vindzore esančio Itono koledžo — išskirtinės britų aristokratų berniukų mokyklos — aikštynuose. (Vert. past.)

Plunksninis galvos apdangalų arba žirgo pakinktų papuošalas. (Vert. past.)

A. Puškinas. Varinis raitelis

A. Puškinas. Ar klaidžioju po gatves triukšmingas

Kalbama apie Brolių fabijonų (Fabian Society) draugijos būstinę. Šios britų draugijos tikslas buvo taiki visuomeninių-ekonominių santykių evoliucija, vedanti į socializmą. Brolių fabijonų draugijai priklausė ir B. Shaw bei H. G. Wellsas.